Teismas įvyko - problema liko
Irena ZUBRICKIENĖ
Vos per dešimt pernykščio rugsėjo dienų Sasnavos seniūnijoje esančiame Kazliškių kaime ir jo apylinkėse (Marijampolės savivaldybė) liepsnojo keturi objektai. Jau po pirmojo gaisro, vieną vakarą kilusio vietos gyventojų vadinamoje Bajoraitynėje, kurią, po Bajoraičių mirties negyvenamą, prižiūri ir tvarko Sasnavoje įsikūrusi Ona R., žmonės neabejojo, jog tai tyčinis padegimas, ir net įvardijo įtariamąjį - keistesnio elgesio, vietoje nenustygstantį penkiolikmetį Ramūną K. Tačiau durti pirštu į vaikinuką, neturint jokių įrodymų, žinoma, neužteko. Beje, ir Ramūnas, ir sūnų užtariantys tėvai taip pat kategoriškai paneigė tokius spėjimus - esą vaikas visuomet vakarais sėdi kartu su namiškiais prie televizoriaus. Tuokart Bajoraitynėje sudegė bene 3 000 litų vertės šiaudų.
Po dviejų dienų, beveik tuo pačiu metu, ugniagesiai jau skubėjo į netolimą Molupio kaimą - liepsnojo vietos gyventojai Justinai L. priklausantys ūkiniai pastatai, pašarai, padargai. Daržinėje buvo sukrauta apie 6 tonas šieno, 2 tonas šiaudų. Tuo metu namuose buvusią 70 metų sodybos šeimininkę, pas kurią dar viešėjo ir sesuo, apie nelaimę perspėjo skardus šuns lojimas. Puolusios gyvulių gelbėti moteriškės baiminosi, kad ugnis nepersimestų į gyvenamąjį namą. Per gaisrą sudegė daržinėje stovėjęs šiaudų smulkintuvas, grūdų arpavimo mašina, kiti ūkio padargai. Žūties neišvengė 6 kalakutai, 25 vištos... Per 13 000 litų gaisro nuostolius įvertinusi Justina L. po nelaimės dėkojo Dievui ir likimui, kad jai dar liko gyvas bei sveikas arklys. Žvelgdama į nuodėgulių krūvą moteris tikino bijanti toliau gyventi padegimais garsėjančiose apylinkėse. Žmonių akys vėl krypo į jau minėtą nepilnametį, tačiau jokių įkalčių nebuvo.
Po paros liepsnose skendėjo Kazliškių kaime esanti Sasnavos ŽŪB ferma. Pastate gyvulių nebuvo, tačiau gaisras sunaikino apie 600 kvadratinių metrų fermos stogo, veršidėje buvusius šiaudus. Bendrovės darbuotojai nuostolius įvertino per 1 000 litų ir spėliojo, kad ir prieš mėnesį, ir dabar bendrovėje kilę gaisrai - tyčiniai, sukelti to paties asmens. Žmonės, kilus pirmajam gaisrui, net verkė matydami liepsnose žuvusius gyvulius - pratrūkusiais pilvais, nuo karščio nusinėrusia oda. Kantrybę praradę vyrai vis garsiau minėjo Ramūno vardą ir ragino policiją darbuotis - antraip grasino patys sučiupti padegėją ir su juo susidoroti. Kaimiečiai tikino nuolat budėsią naktimis, kad tik išaiškintų nusikaltėlį. Jiems buvo baisiausia, kad nevaldomas ir nesugaunamas padegėjas, kaip spėta, psichikos ligonis, gali persimesti ir į gyvenamuosius pastatus.
Visais padegimais įtartas Ramūnas, tuo metu pagal specialią programą mokslus Lygumų kaimo mokyklos aštuntoje klasėje ėjęs paauglys, teisėsaugininkams į rankas įkliuvo tada, kai po penkių parų ramybės vėl buvo ką tik uždegęs Kazliškių kaime gyvenančiam Jonui K. priklausantį šiaudų kūgį, stovėjusį gale kluono. Šimto litų nuostolį patyręs vyras pastebėjo padegėją, nubėgantį nuo įvykio vietos, ir jį atpažino. Šįkart policininkai nebeklausė kategoriškų Ramūno neigimų ir jo tėvų ginamųjų žodžių bei kuriamo alibi - aštuntoką suėmė dešimčiai parų. Dar ir psichinę būklę pasiuntė įvertinti.
Ramūnas prisipažino padegęs visus objektus, kaip ir buvo įtarinėjama nuo pradžių. Paaiškinti, kodėl taip darydavęs, paauglys negalėjo. Vis didėjanti liepsna jam greičiausiai kėlė pasitenkinimą, malonius jausmus. Tai penkiolikmečiui buvo tarsi įdomus žaidimas. Ramūnas pasakojo, kad vakarais iš namų išslinkdavo nepastebėtas - eidavo neva į lauko tualetą. Iš anksto nusižiūrėtą objektą padegdavo namuose slapčia nugvelbtais degtukais arba žiebtuvėliu. Į negyvenamus pastatus įlįsdavo pro skyles, tarpus, prieš tai įsitikinęs, kad viduje nėra žmonių. Vos tik kildavo gaisras, Ramūnas pradėdavo jį gesinti, o nepavykus kaip įmanydamas skuosdavo į namus. Bene įdomiausia, kad jis skubiai pranešdavo savo tėvams esą pastebėjęs įsiplieskusį gaisrą, apie kurį pats puldavo informuoti ugniagesius. Laimei, kad padegėjas spėdavo pats pabėgti iš uždegtų negyvenamų pastatų, kurių durys būdavo užrakintos.
Po pirmųjų gaisrų, kai padegėjas buvo dar tik įtariamas, kaime pasklisdavo kalbos, esą Ramūno tėvas Albinas K. apie tai žino ir mušimu baudžia sūnų, tačiau vėliau tėvas tai paneigė.
Ramūno sveikatą tyrę specialistai nustatė, kad paauglys nuo mažens turi psichikos problemų, tačiau yra pakaltinamas - savo veiksmus galėjo ir gali suprasti bei valdyti. Teisme padegėjas elgėsi ramiai, tikino besigailįs dėl savo poelgių. Iš šalies jis atrodė panašus į vaiką, liūdintį dėl atimto jam labai patikusio žaislo. Ar Ramūnas suvokė, ką bloga padarė, pasakyti sunku. Niekas iš Ramūno šeimos iki teismo neatsiprašė nukentėjusiųjų, neatlygino materialinės žalos. Esant visoms šioms aplinkybėms, Marijampolės rajono apylinkės teismo teisėja D. Agliniškienė paskyrė nepilnamečiam padegėjui vienerių metų laisvės atėmimo bausmę, kurią nuteistasis atliks Auklėjimo darbų kolonijoje. Teismas patenkino ir nukentėjusiųjų pareikštus civilinius ieškinius - per 11 000 litų, kurie turėtų būti išieškoti iš nepilnamečio nuteistojo tėvų.
- Ir toliau gyvensime baimindamiesi, nemiegodami, budėdami, - paskelbtą teismo nuosprendį pakomentavo "Akistatos" pakalbinti Kazliškių kaimo gyventojai. - Keturis mėnesius jis jau atbuvo suimtas, taigi liko visai nedaug. Jeigu Ramūnas ten gerai elgsis, jį paleis dar greičiau. Kas mums gali garantuoti, kad nesveikas vaikas vėl neužsimanys "pažaisti" su liepsna? Kas atlygins jau patirtus nuostolius? Gaisrai toje šeimoje - gyvenimo palydovas. Daugiau nei prieš 20 metų ugnis, įsiplieskusi lauko virtuvėje, kainavo jų mažamečio sūnaus gyvybę, o vėliau buvęs dar vienas gaisras, per kurį buvo apdegusi ir padegėjo motina.
