Už bedarbių pinigus - į Švediją!
Irena ZUBRICKIENĖ
Užpraėjusių metų pavasarį marijampoliečiai Gintaras Dockevičius (32 m.) ir Tomas Vyšniauskas (26 m.) oficialiai niekur nedirbo, tad pinigų prasimanyti ryžosi sukčiaudami. Vienminčiai susipažino Kybartuose, Lietuvos ir Rusijos pasienio mieste, važinėdami įvairių prekių į Kaliningrado sritį.
2000 - ųjų vasario pabaigoje Tomas Vyšniauskas savo buvusiam moksladraugiui marijampoliečiui Vaidučiui K., tuo metu neturėjusiam nuolatinio darbo, pasiūlė padirbėti pas vieną ūkininką Švedijoje. Tomas patikino, kad reikiamus išvykimo dokumentus be jokio vargo sutvarkysiąs jo draugas Gintaras, ir po dviejų mėnesių Vaidutis išvyksiąs į rojaus šalį. Patiklus marijampolietis "darbdaviams" sumokėjo 1200 litų ir padavė savo pasą. Netrukus Vaidučio pasas, neišmargintas jokiomis atžymomis, atsidūrė savo šeimininko namuose, o rojų pažadėję "tarpininkai" prapuolė. Kai susirūpinęs Vaidutis suskato jų ieškoti, sužinojo, kad Tomas ir Gintaras patys išvykę uždarbiauti į Švediją. Tokį atsakymą vyras gavo iš Švedijos ambasados Lietuvoje darbuotojų ir suprato esąs apgautas.
Kreiptis į policiją Vaidutį K. paskatino per tą pačią ambasadą jį susiradęs marijampolietis Robertas B. Bedarbis, 2000 - ųjų kovą taip pat Tomui ir Gintarui sumokėjęs 1200 litų, kelis mėnesius nesulaukė žadėto darbo Švedijos braškių laukuose, todėl, "darbdaviams" iš jo akiračio netikėtai pradingus, savarankiškai kreipėsi į Švedijos ambasadą. Sužinojęs, kad yra ne vienintelė T. Vyšniausko ir G. Dockevičiaus auka, susirado likimo draugus. Paaiškėjo, kad sukčiai kas mėnesį apvyniodavo aplink pirštą po vieną auką: marijampolietis Gintaras L. tokiomis pat aplinkybėmis prarado 1200 litų, o Šunskų seniūnijos gyventojas Edvardas V. - net 1600 litų, nes vizą esą reikėjo perpirkti iš kito asmens. Beje, Edvardas, reikiamu laiku neturėjęs tokios sumos pinigų, į pagalbą pasitelkė savo motiną - dėl sūnaus gerovės moteris skubiai sukrapštė banke laikytas savo santaupas.
Susivienijusios aukos kreipėsi į Marijampolės teisėsaugininkus. Abu sukčiai tuo metu jau patys mėgavosi švedų svetingumu ir jų vertingu pinigu. Teisėsaugininkams ir apgautiems marijampoliečiams pradėjus lipti ant kulnų, Tomo Vyšniausko motina, paprotinta pareigūnų, su trimis sūnaus apgaulės aukomis operatyviai atsiskaitė. Bendraudama su sūnumi telefonu ji Tomo nepagyrė. Sūnus išsisukinėjo - tikino esąs apšmeižtas ir liepė motinai daugiau niekam jokių pinigų nekaišioti.
Netrukus į Lietuvą sugrįžę Gintaras Dockevičius ir Tomas Vyšniauskas teisėsaugininkams aiškino esą nežinia kodėl apkalbėti - jokių pinigų jie iš nieko neėmę ir niekam jokio darbo Švedijoje nežadėję. Esą patys atsitiktinai susitikę ambasadoje ir todėl kartu išvažiavę. Anot Tomo, jį tegalėjęs apšmeižti Vaidutis K., nes dar nuo mokyklos laikų jiedu vienas kitam jautę antipatiją. Gintaro teigimu, jam atkeršyti šmeižtu galėjęs Edvardas V., su kuriuo kažkada esą buvęs konfliktas pasienyje laukiant eilės kirsti valstybės sieną. Kodėl prieš teisiamuosius susimokę kiti du marijampoliečiai, nei Gintaras, nei Tomas tikino neįsivaizduoją. Tokius kaltinamųjų "pamąstymus" teismas įvertino kritiškai ir abu vyrus pripažino sukčiavus - grupėje, iš anksto susitarus ir kelis kartus iš eilės. Už tai abiem paskirtos vienodos bausmės - dveji metai laisvės atėmimo. Tačiau nuteisti vyrai už grotų kol kas nepateks (bausmė atidėta taip pat dvejiems metams), nes teismas įvertino jų teigiamą elgesį per porą metų nuo nustatytų sukčiavimo faktų. Gana švelnus teismo nuosprendis nuteistųjų nenudžiugino (juk dar nurodyta solidariai grąžinti 1600 litų Edvardui V.). Eidami iš salės jie replikavo, kad Lietuvoje nėra teisingumo, o teismuose tevykstą cirko pasirodymai...
Ši istorija turėtų atkreipti tautiečių, ieškančių lengvesnio kelio į užsienį ir savo pinigus (neretai - susiskolintus) patikinčių pirmiems sutiktiems pažadukams, dėmesį.
2002 11 04
