Turbūt apsėdo velniai
Irena ZUBRICKIENĖ
Anksčiau tris kartus teistas Smilgių kaimo (Marijampolės sav.) gyventojas Alvydas Bielevičius (49 m.), vėl atsidūręs teisiamųjų suole ir pajutęs ilgų nelaisvės metų grėsmę, griebėsi gudrybės. Teisme jis įrodinėjo, kad savo sugyventinę peiliu nudūrė ne tyčia, kaip nustatė įvykį tyrę pareigūnai, o labai susijaudinęs, kai jam, esą pakankamai rūpestingam tėvui, iki gyvo kaulo įgriso nuolat drausminti lengvabūdę savo gyvenimo moterį.
- Tą vidurdienį po ūkio darbų namuose susėdome prie butelio, - teisme pasakojo Alvydas. Kartu buvo mano jaunesnis brolis Aldavinas su žmona Maryte, giminaitis Vytas Kanapka ir mano sugyventinė Danuta Ramanauskienė (45 m.). Prakalbome apie vaikų auklėjimą. Danutai papriekaištavau, kad ji bloga mama, nes apleidusi abu mūsų vaikus. Buvo praradusi motinystės teises, bet prieš pusmetį aš sugebėjau įrodyti valdžiai, kad vienuolikametis Artūras, nemažai laiko praleidęs internatuose, galėtų grįžti į namus. Metais jaunesnio mūsų vaiko likimas man nežinomas, nes Danuta jį paliko vos pagimdžiusi. Dabar jis arba kažkur įvaikintas, arba globojamas. Kreipiausi į laidą "Atleisk" - gal sužinosiu.
Anot Alvydo, tą lemtingą praėjusio balandžio antrąją sugyventinei prie stikliuko išsakyti priekaištai peraugo į barnį. Tada jis, esą dabar negalintis paaiškinti ir pateisinti savo poelgio, griebė duonriekį, lyg tyčia išvakarėse išgaląstą, ir dūrė juo sugyventinei, nemąstydamas, kur pataikys. Nužudyti savo moters Alvydas tikino nenorėjęs.
Rūpestingo tėvo kaukę nuo teisiamojo, gal net to nenorėdami, "nuėmė" teisme liudiję jo brolienė Marytė ir giminaitis V. Kanapka, lemtingąjį vidurdienį kartu kilnoję stiklelį (brolis Aldavinas liudyti prieš brolį atsisakė, nes tai leidžia įstatymas). Negirdėję, ką teismui pasakojo pats kaltinamasis, jiedu išklojo, reikia manyti, tikrąją tiesą. Jų teigimu, apie jokį vaikų auklėjimą tuokart niekas nekalbėjo, o išgėrusį Alvydą įsiutino Danutos neatsargus judesys, kai vienu momentu šioji parvertė stikliuką ir išliejo degtinę. Štai dėl ko smigo peilis moteriai į krūtinę. Be to, supratęs, kad sunkiai sužalojo Danutą, Alvydas, laukdamas medikų ir policijos, kruopščiai nuvalė kraujo dėmes nuo stalo ir nuo peilio, švarino ir pačios Danutos žaizdą bei drabužius, įkalbinėjo leisgyvę moterį visiems sakyti, jog peiliu susižalojo pati. Netrukus moteris užgeso dėl vidinio nukraujavimo, nes buvo perdurtas vienas plautis. Baudžiamąją bylą nagrinėjusio Kauno apygardos teismo teisėjo Gyčio Večersko teigimu, toks apgalvotas teisiamojo elgesys liudija, kad lemiamu momentu jis nebuvo didžiai susijaudinęs, kaip įrodinėjo teisme.
Pripažinęs, kad Alvydas Bielevičius tyčia nužudė Danutą Ramanauskienę, teismas jam paskyrė aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmę. Ketvirtą kartą nuteistas vyras kalės griežtojo režimo pataisos darbų kolonijoje.
A. Bielevičiaus motina, abi dienas, rodės, abejingai stebėjusi teismo procesą, sūnaus nekalbino, nedrąsino, neguodė. Atvirkščiai - garbaus amžiaus moteris ašarodama piktinosi, kad žudikams skiriamos per mažos bausmės. Pakalbinta korespondentei ji sakė, kad ir pati ne kartą buvo sūnaus smarkiai sudaužyta, o ir savo brolį Aldaviną Alvydas buvo sunkiai sužalojęs peiliu į kaklą. Apskritai buvusio kalinio veiksmai retai kada apsieidavo be peilio, kai tik jis išgerdavo ir ant ko nors supykdavo. Tris vaikus užauginusios moters nuomone, Alvydas, jos pirmagimis, per anksti atitrūko nuo namų, pasidavė blogų draugų įtakai, todėl ir tapo žiaurus. Neperauklėjo jo ir kolonijoje praleisti metai. Alvydas nesibaimindavo vėl patekti į nelaisvę, kur tikino jautęsis "savo vietoje", ir sakydavo "ten neprapulsiąs".
Be tėvų liko augti Alvydo ir Danutos sūnus Artūras, kurį po šeimos tragedijos globoja dėdės Aldavino šeima Smilgių kaime, o neretai aplanko ir Marijampolėje gyvenanti močiutė. Internatų ir gatvės gyvenimo ragavęs berniukas, ne kartą pajutęs ir sunkią tėvo ranką, matęs žiaurų jo elgesį su namiškiais, nei per teismą, nei po jo nepanoro pasimatyti ir pasikalbėti su neva rūpestingu tėvu.
Namiškiai neslėpė, kad jam ir broliui tėvų paliktuose namuose savo valią ir galią mėgdavęs demonstruoti Alvydas nurimdavo tik tada, kai pasinerdavo į savo pomėgį - drožinėjimą. Brolio teigimu, dvidešimt metų Alvydas buvo liaudies meistras, savo drožinius rodydavo žmonėms, neretai juos ir parduodavo. Dažniausiai drožinėdavo velnius giliomis akiduobėmis ir pražiotais nasrais. Tokie šiurpūs nelabųjų veidai, anksčiau kaboję namuose ant sienų, po kruvinos nelaimės buvo iškraustyti į palėpę. Namiškiai dabar sako, kad Alvydo garbintas velnias turbūt bus ir jį patį apsėdęs.
