Mantas LIDEIKIS
Vaikų žiaurumas, beširdiškumas stebina ir baugina. Neseniai "Akistatoje" aprašytas atvejis, kaip du nepilnamečiai vien tik dėl pramogos Alytuje sudegino vieno namo laiptinėje gulėjusį neblaivų žmogų. Kas tai - cinizmas ar patologinis žiaurumas? Noras regėti kito žmogaus kančias ir taip atsverti vidines savo problemas ar tiesiog paprasčiausias nesupratimas, kad tokios išdaigos gali turėti kraupias pasekmes? Atsakymų į tuos klausimus ieško pedagogai, psichologai, policininkai.
Smurtas mokykloje - normalu?
Apie tai, jog vaikai ir paaugliai įsivelia į įvairias, toli gražu ne naiviais vaikystės žaidimais kvepiančias istorijas, girdime vos ne kiekvieną dieną.
Antai praėjusią savaitę nuskambėjo įvykis Šiauliuose, kai vienos šio miesto vidurinės mokyklos moksleivis buvo stipriai sumuštas metais vyresnio tos pačios mokyklos mokinio. Vaikinukas nukentėjo dėl to, kad, kaip buvo iš jo reikalaujama, neatnešė net ir suaugusiesiems nemažos 2 tūkstančių litų sumos už neva pavogtus iš bendramokslio namų daiktus. Beje, rankas ir kojas į darbą paleido net ne pats apvogtosios šeimos atstovas, o šio bičiulis, garsėjantis konfliktišku elgesiu.
Smurto proveržiai mokyklose jau seniai nieko nestebina. Tiesa, dar nepasiekėme tokio lygio, kaip kai kurių užsienio šalių mokyklose, kur mokiniai ne tik atsineša šaunamuosius ginklus, bet ir "kuria" scenas iš veiksmo filmų, kaip zuikius pyškindami bendramokslius.
Mokyklos psichologe dirbanti Renata Ašmaitienė sako, jog jeigu nebus imtasi jokių priemonių arba tos priemonės bus menkai veiksmingos, gali būti, kad ateityje ir Lietuvos mokyklose liesis kraujas. Ar yra kas nors daroma, kad taip neįvyktų? Pasak psichologės, nuo 2004 metų Lietuvoje kiekvienoje mokykloje turi veikti prevencinio darbo grupės, organizuojančios reikiamos pagalbos teikimą ne tik mokiniams, bet ir jų tėvams ir netgi pedagogams.
Vaikai - visuomenės atspindys
Kauno jaunimo narkologijos centro vadovas, daktaras Aurelijus Veryga mano, kad smurtas ir agresija - tai ne vaikų sukurta problema. Vaikai to išmoksta iš mūsų - suaugusiųjų. Ne vienoje šeimoje vis dar gaji nuostata, jog vaiką išauklėti galima tik diržu arba - "grūdinti" psichologiškai jį nuolat barant, engiant. Tai ne tik senamadiška, bet ir labai klaidinga. Smurtas ir pažeminimas dar nė vieno neužgrūdino, o sužalojo - labai daug. Taip auklėti vaikai nebesuvokia, kad bendravimas ir problemų sprendimas gali būti kitoks, negu vien kito skriaudimas.
Klaidinga nuostata ir ta, kad agresyviai elgiasi ir kitus vaikus labiau linkę terorizuoti vaikų globos namų gyventojai. Kauno vaikų globos namų "Atžalynas" direktorė Kazimiera Motiejaitienė su tokia nuostata kategoriškai nesutinka. Ji pripažįsta, jog į globos namus patenkantys vaikai dažnai turi didelių vidinių sunkumų, jie yra jautrūs, dažnai - labai pavydūs vieni kitiems. Bet tai ne taisyklė, jog visi jie tik ir laukia kam nors užvažiuoti į nosį ar ką nors atimti. Pasak pedagogės, vaikų globos namuose gyvenantys auklėtiniai iš tiesų daug rečiau kitų atžvilgiu būna nusiteikę agresyviai, nei tie, kurie gyvena normaliose šeimose. Moteris sako dažnai daug nejaukiau pasijuntanti užsukusi į mokyklos kiemą, kuriame, ypač vakarais, stoviniuoja būreliai paauglių, kaip sakoma, gyvenančių normaliai. Nuo jų sklindantys keiksmai, cigarečių dūmai, o kartais ir dzingsintys alkoholio buteliai nemaloniai nuteikia ne vieną suaugusįjį. Tačiau retas kuris drįsta pareikšti pastabas ar sudrausminti įžūlius paauglius. Mat išdrįsusiems taip pasielgti jau yra tekę patirti ir kandžių replikų, ir priminimų apie savo teises.
Tačiau K. Motiejaitienė įsitikinusi, jog dėl to, kad tokie yra, vaikai kalti mažiausiai. Ji beveik žodis žodin pakartoja jau paminėtą A. Verygos nuomonę, jog vaikus tokius padaro visuomenė. Taip pat "Atžalyno" vadovė mano, kad šiuo metu pernelyg daug kalbama apie vaikų teises, bet labai mažai - apie pareigas. Vaikų teisės, jų apsaugojimas - tai daugelio pokalbių, diskusijų pagrindinė tema. Tačiau vaikų pareigos, jų pačių elgesys ir atsakomybė lieka tarsi nereikšmingas ir nelabai reikalingas dalykas.
Nebaudžiamoji vaikystė
O kas gi yra tas vaikas? Šiuo žodžiu šiandien galime vadinti ir 2 metų pyplį, ir septynioliktuosius baigiantį dvimetrinį berną. Vaikai mūsų šalyje labai mylimi, juos gina daugelis įstatymų. Apie vaikus spaudoje jau senokai negalima garsiai kalbėti. Net ir sunkūs nusikaltimai nuo jų dažnai nuteka tarsi vanduo nuo žąsies.
Ar ne todėl, jausdamiesi nebaudžiami, tokie "vaikai" ryžtasi žiauriems nusikaltimams? Juk net už nužudymą nepilnamečio joks teismas negali nubausti ilgesniam laikui, kaip dešimčiai metų. Tad ir girdime: sumušė, suspardė, išsityčiojo, sužalojo, užmušė.
Štai vienas iš naujausių pavyzdžių. Pernai spalio 31-ąją Klaipėdoje grupė nepilnamečių užpuolė pailsėti prisėdusį 73 metų Antaną Š. Tuo metu 16 metų Kęstutis U. jam spyrė į galvą, o 12 metų Jonas T. šokinėjo senukui ant galvos. Po to ištraukė piniginę, kurioje rado tik 10 litų, ir nusegė laikrodį. Sudaužytas vyras po 10 dienų mirė. Nors dėl žmogaus mirties kalti abu paaugliai, už grotų 8 metus praleis tik vienas - Kęstutis U. Dar 14 metų neturintis Jonas T., nors ir pripažintas nusikaltimo organizatoriumi nuo bausmės atleistas, nes Lietuvoje net labai sunkius nusikaltimus įvykdę baudžiami tik nuo 14 metų. Jaunasis žmogžudys ir toliau, ko gero, šiurpins aplinkinius, nes pareigūnai įtaria, kad nepilnamečiai jau ir dabar yra įvykdę ir daugiau nusikaltimų.
Žinoma, tam tikri "dėsniai" egzistuoja ir vaikų elgesio "fizikoje". Labai dažnai paaiškėja, jog nusikaltę vaikai gyvena nepilnose, svaigalus "mylinčiose" šeimose. Matę nemažai skurdo ir skriaudų, patys jaučia pasitenkinimą, jei gali nuskriausti kitą, ir net turi poreikį tą padaryti.
Dažnai tokių skriaudikų aukomis tampa nesugebantys apsiginti, silpnesnio būdo vaikai. Ne vienam iš tėvų yra tekę susidurti su tokiomis situacijomis. Kaunietė Raisa papasakojo, jog jos sūnus Matas mokėsi vienoje iš Kauno vidurinių mokyklų. Kol buvo pradinukas, viskas ėjosi lyg ir neblogai. Tačiau paūgėjęs, vaikas ėmė darytis vis uždaresnis, su tėvais nebendravo ir savo rūpesčių nesipasakojo. Pašlijo jo pažymiai, tik tuomet tėvai susirūpino, kas vis dėl to vyksta. Labai nenoriai berniukas prasitarė, jog nesutaria su kai kuriais bendraklasiais. Tas nesutarimas pasirodė besąs ne toks jau nekaltas - kiti klasės berniukai iš Mato tyčiodavosi, atimdavo smulkius pinigus, sugadindavo daiktus ir rūbus. Dėl to berniukas kartais vengdavo net eiti į pamokas. Mato mama ypač buvo pašiurpusi dėlto, kad taip elgėsi tie vaikai, kuriuos ji laikė gerais sūnaus bičiuliais. Sūnų teko perkelti mokytis į kitą mokyklą, nes jokios priemonės paauglių "išdaigų" nesustabdė.
Psichologės R. Ašmaitienės žodžiais, retas kuris vaikas drįsta atvirai pasipasakoti apie panašias bėdas savo tėvams. Taip nutinka ne dėl kokios nors vienos priežasties, o lemia ištisas jų kompleksas - vaiko asmenybė, santykiai šeimoje, jo ryšiai su tėvais. Paauglystėje šie ryšiai ypač susilpnėja, vaikai būna labiau linkę pasitikėti savo bendraamžiais, nei gimdytojais. Ypač berniukai dažnai bijo būti pažeminti tėvų akyse dėl to, kad teks pasakoti, jų akimis, negarbingas situacijas - kaip juos skriaudžia, kaip tyčiojasi ir pan. Beje, yra nemažai ir pačių tėvelių kaltės, kurie linkę sumenkinti sūnų patiriamas skriaudas ir neretai dar ir suniekinti - "Negi esi toks skystas, kad negali apsiginti?"
Gyvenimas - kaip kino filmas
Taigi kokios žiaurumo priežastys? Psichologė R. Ašmaitienė mano, jog iš esmės vaikai nėra blogi. Iš tiesų jie labai jautrūs ir viską giliai imantys į širdį. Tik jie yra apgauti susiklosčiusio gyvenimo, susikurtų iliuzijų, kurias ypač skatina dabar labai populiarūs koviniai kompiuterių žaidimai ir smurto prikimšti filmai. Net ir vyresni vaikai dažnai dar nesugeba suvokti ribos tarp pokšto ir nusikaltimo. Kodėl nepamėginti, kaip kokiame kino filme, apspardyti kitą, galbūt ir nemėgstamą bendraamžį? Jis sutapatinamas su veiksmo filmo neigiamu herojumi, blogiuku. O tokiam jau reikia duoti, kad dulkėtų. O kas jam nutiks? Filmuose gi nieko nenutinka. Priluptas herojus atsistoja, nusipurto dulkes ir vėl eina savo daryti - nei mėlynių neiškyla, nei kraujas bėga...
Psichologė sako, jog čia ir slypi viena iš kertinių problemų. Vaikas nesuvokia galimo sužalojimo mąsto, o filmą mato kaip realų gyvenimo atspindį ir viską perkelia į tikrovę. Kai sumuštas bendraamžis atsiduria ligoninėje, tampa invalidu ar net miršta, skriaudikai sako: "Mes nenorėjome, mes nežinojome, mes tik juokavome, nes mums buvo įdomu". Nežinojo, kad jam skauda, kad gali lūžti šonkauliai, išsilieti kraujas... Todėl galima apipilti benzinu ir padegti katiną - juk jį saugo kailis, galime padegti žmogų - kas jam nutiks per drabužius?..
O kokia išeitis iš tokios padėties? Po šio klausimo ilgokai mąsto net ir psichologai, kol atsako - reikia keisti visuomenės mąstymą. Tačiau, kad tai įvyktų turės, pasikeisti ne žmonės, o jų kartos.
