Šarūnas NARUŠEVIČIUS
Tokio tragiško likimo herojės "Akistatoje" nebuvo seniai, o gal ir niekada. Pernai per Motinos dieną Tytuvėnų (Kelmės raj.) pakraštyje gyvenanti Angelė Mankevičienė kirviu nužudė savo teisėtą vyrą Juozą. Tačiau miestelyje neatsirado žmogaus, kuris būtų pasmerkęs Angelę. Atvirkščiai - visi gailėjo žudikės, koneveikdami visiems įgrisusį "kalėjimo kamštį" - jos vyrą J. Mankevičių. Į bėdą Angelė pateko prieš tuziną metų patikėjusi skelbimu laikraštyje "Jei nebijai žodžio kalinys". Už žmogžudystę kalėjęs pavojingas recidyvistas J. Mankevičiaus moteriai pamelavo tūpęs už bulves ir, apsukęs galvą, pasipiršo. Grįžęs į laisvę, J. Mankevičius Angelei namie sukūrė tokį pragarą, kokio net baisiausiame siaubo filme nepamatysi.
Pirmasis vyras buvo neištikimas
Kelmės rajono teisme, kur buvo nagrinėjama žmogžudystės byla, procesas truko vos vieną dieną - situacija aiški, prieštaravimų nėra, liudytojų vos keli. O ir teisiamoji - simpatiška susigūžusi moterėlė Angelė - kaltę nuolankiai pripažįsta ir namie jau net pasiruošusi ryšulėlį džiūvėsių. Nužudytojo - Angelės vyro Juozo Mankevičiaus artimųjų - advokatas bandė burbėti, kad tokia mažutė moterėlė be sūnaus pagalbos negalėjo užmušti milžiną vyrą, tačiau advokato išvedžiojimai taip ir liko tuščiais išvedžiojimais. Nors prokurorė ir teisėjai iš paskutiniųjų vaidino nešališkus, pareigūnų veiduose buvo galima perskaityti simpatiją bei užuojautą teisiamajai. Tai atsispindėjo ir itin švelniame nuosprendyje. Bet pradėkim nuo šios neeilinės tragedijos ištakų.
Jauna ištekėjusi už taksisto Vaido ir apsigyvenusi Kuršėnuose (Šiaulių rajonas), Angelė, kaip ir dauguma moterų, tikėjo, kad santuoka bus laiminga. Kartu gyvenusių Angelės tėvų padedami sutuoktiniai statėsi namuką, vienas po kito gimė du gražūs vaikučiai: sūnus ir dukra. Vaidas negėrė ir nerūkė, buvo darbštus, taupus. Deja, ilgainiui išlindo viena rimta sutuoktinio yda - nesutramdomas potraukis prie svetimų sijonų. Po kelerių metų Vaidas jau net nebeslėpė važinėjąs pas kitą. Paleistuvystė baigėsi tuo, kuo ir turėjo baigtis - skyrybomis.
"Jei nebijai žodžio kalinys"
Buvę sutuoktiniai turtą pasidalijo stebėtinai "teisingai": taksistui liko beveik baigtas statyti namas, Angelei - abu vaikai ir kaip kompensacija - 4 000 laikinųjų talonų (40 Lt). Angelė sako, kad buvęs vyras jai nemokėjo alimentų, o ji ir neprašiusi.
Į Kelmės rajoną išsikrausčiusi Angelė tada dar svajojo surasti kitą, patikimesnį sutuoktinį. Kadangi kaime pretendentų nedaug, moteris ėmė vartyti laikraščių skelbimus. 1994 metais viename jų ji susidomėjo Juozo Mankevičiaus skelbimu "Jei nebijai žodžio kalinys".
- Kokius gražius laiškus jis man rašė! Pilnus švelniausių žodžių, eilėraščių, piešinių, - pamena Angelė. - Ir kiekviename laiške vis žadėjo: "niekada tavęs nenuskriausiu, neišduosiu, neapgausiu".
Buvęs garsus Nemenčinės klebonas Ričardas Jakutis, jau atlikęs bausmę už parapijos namų statybos lėšų iššvaistymą, "Akistatai" pasakojo, jog už grotų tarpsta ištisa moterų viliojimo sistema. Pasak šiuo metu Šiauliuose žurnalistu dirbančio ekskunigo, dauguma kalinčiųjų svajoja laisvėje turėti ištikimas drauges, kurios atsiųstų siuntinių bei atvyktų į ilgalaikius pasimatymus, kurių metu, ne paslaptis, leidžiama su moterim pernakvoti pasimatymų kambaryje. Deja, dauguma kalinių mažaraščiai, nesugebantys ne tik sukurti eilėraščio, bet ir normalaus laiško neparašo. Tad raštingieji turi apsčiai užsakymų kurti patrauklius laiškus. Darbas kvalifikuotas ir brangiai apmokamas - saldainiais, arbata ar net rūkalais. Pasitaiko ir kuriozų. R. Jakutis pamena, kaip kartą vienas beveik raštingas kalinys paprašė paredaguoti jo laišką į pažinčių skyrelį, nes, pakeverzojus kelis žodžius, kūrėjo mintis užstrigo. R. Jakutis pamena pasiūlęs išbraukti žodžius, kad laiško autorius kali Lukiškių kalėjime, o įrašyti, jog "moters ieško vienišas patrauklus vyras, gyvenantis Vilniaus centre netoli, Lukiškių aikštės".
Nenorėjo išklausyti pareigūno
Šiandien A. Mankevičienė neabejoja, kad visus laiškus iš tikro rašė visai ne jos Juozas. Tačiau tai šiandien... O tuomet Angelė buvo laiškų pakerėta, ėmė pas kalinį važinėti į pasimatymus Marijampolės kolonijoje, vežioti didelius siuntinius kaimiškų gėrybių. Prieš 8 metus, po vieno iš pasimatymų, Angelė pasijuto besilaukianti. Juozas Angelei pasipiršo, kaimietė į koloniją atvyko su žiedais bei gėlėmis.
Prieš kuklią sutuoktuvių ceremoniją kolonijos pareigūnas Angelę pasikvietė į tarnybines patalpas ir, atsivertęs jaunikio bylą, pasisiūlė ją perskaityti. Operatyvininkas norėjo moteriai atverti akis, papasakoti, kad iš J. Mankevičiaus žmogaus nebus, kad "Dzūkų tėvo" pravardę turintis J. Mankevičius kali už kraugeriškus dalykėlius, o svarbiausia, kad kolonijoje visai nerodo pastangų pasikeisti. Angelė net nepanoro pareigūno klausytis. Ji tada aklai tikėjo Juozo laiškais, kuriuose buvo skaičiusi, jog mylimasis sėdęs už pavogtus 6 maišiukus bulvių.
Tapusi Mankevičiene, Angelė dar kelerius metus ištikimai laukė, lankė bei siuntiniais penėjo naująjį sutuoktinį, kol pagaliau 2000-ųjų kovą jos teisėtas vyras iš kalinio virto laisvu žmogumi.
Pirma pasisveikino su balandžiais
Tą įsimintiną pavasario dieną Angelė šventiškai padengė stalą ir su tėvais neramia širdimi ėmė laukti savo žmogaus. J. Mankevičius pas žmoną neskubėjo. Kažkur prasibastęs pasirodė tik vakare. Įėjęs niekam nepratarė nė žodžio, kambario kampe ilgai glostė bei bučiavo atsivežtus balandžius, kol pagaliau teikėsi atsisukti į žmones. Ir vėliau Juozas mylėjo tik savo paukščius.
Netrukus J. Mankevičius įvedė kolonijos tvarką, ir namie prasidėjo pragaras. Angelė, vaikai ir kartu gyvenę jos tėvai neturėdavo teisės kalbėti, jei vyras nepaklausdavo. Juozas pradėjo smarkiai gerti, o grįžęs girtas - kelti nepagrįstas pavydo scenas bei muštynes. Vaikų, tiesa, neliesdavo, bet šie J. Mankevičiaus siaubingai bijojo.
Atmosferą iliustruoja toks pavyzdys. Vieną rudenį Juozas vyriausiajam Angelės sūnui, tada dar paaugliui, paliepė savaitę jo pasakytu laiku grįžti iš mokyklos ir nešioti darže nuimtas daržoves į sandėliuką. Pats patėvis, atsistojęs ant plento, akylai (pagal laikrodį) sekdavo, kad vaikas, neduokdie, bent minutę nepavėluotų.Užguitas berniukas tuomet nedrįso mamai pasiguosti, jog bėgdavo iš pamokų, kad tik nesupykdytų patėvio.
Įnirtęs sužalojo anytą
Angelė vengė išeiti iš namų, nekalbindavo kaimynų, nes liguistai pavydžiam vyrui visur vaidendavosi žmonos meilužiai. Kartą jis žiauriai sumušė pro šalį dviračiu važiavusį kaimyną Albertą, net nesivarginęs paaiškinti už ką. Angelė dešimtis kartų bėgo slėptis pas kaimynus, gydėsi sulaužytus šonkaulius, išsukiotus pirštus, lūžusią nosį.
O kartą kaip reikiant kliuvo ir vis dar kartu gyvenusiems Angelės tėvams. 2002-ųjų rugsėjį grįžęs girtas Juozas ėmė mušti bei smaugti žmoną. Iš lovos pašokusi vienuolikmetė A. Mankevičienės dukra pažadino senelius, o pati išlėkė pas kaimynus skambinti policijai. Tada palikęs Angelę Juozas metėsi kumščiais ant uošvių. Apdaužęs uošvį, girtuoklis smogė anytai ir išmušė dantis. Ši moteris visada žentui nuolankiai įteikdavo savo pensiją, tačiau tąkart tai jos neišgelbėjo, kraugerys net nesigėdijo spardyti gulinčią seną moterį. Gelbėdamasi pensininkė pašoko bėgti, tačiau kieme prisivijęs žentas taip smogė anytai per ranką šepečio kotu, kad lūžo ir pagalys, ir alkūnkaulis. Pamatęs atvažiuojančius policininkus, smurtautojas pabėgo per langą ir ilgokai slapstėsi, kol įkliuvo į policininkų pasalą.
Policininkai ilgai negalėjo įtikinti sumuštų ir įbaugintų žmonių rašyti pareiškimą. Sužalotieji įsidrąsino, kai išgirdo iš pareigūnų apie žento darbelius, apie kuriuos iki tos dienos niekas šeimoje nežinojo.
Vieną kalinį sužalojo, kitą - nudūrė
Jaunystėje Juozas iš tikro gimtajame Alytaus rajone nušvilpė kolūkio bulves ir už tai tūpė porai metų. Po pusmečio vagišius buvo perkeltas į koloniją gyvenvietę, kur vėl apsivogė ir susigriebė jau 4 metelius. Kalėdamas Marijampolės kolonijoje, 1984-ųjų balandį užsiutęs J. Mankevičius slapta turėtu peiliu smogė kaliniui L. Kvedarui į krūtinę. Sužeistasis tik per stebuklą nemirė, o smurtautoją teismas pripažino itin pavojingu recidyvistu ir 8 metams išsiuntė kalėti į Rusijos Archangelsko srities Onegos sustiprinto režimo pataisos darbų koloniją. 1986-ųjų kovą lietuvis susipyko su nuteistuoju Smirnovu. Dirbtuvėse pasigalando metalo strypą ir iš pasalų, lyg vilkas, bedė rusui tiesiai į širdį. Archangelsko apygardos teisme žudikas teisinosi, kad Smirnovas neva jį apgavęs, girdi pasisavinęs jo 100 rublių. Teismas recidyvistą nuteisė kalėti 14 metų. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, J. Mankevičius pasiprašė perkeliamas baigti kalėti Lietuvoje. Prašymas buvo patenkintas. O kaip šis recidyvistas bei žmogžudys, apsimetęs bulvių vagimi, per skelbimą laikraštyje susirado Angelę, mes jau žinome.
Išgirdę tokias naujienas apie žentą sužaloti Angelės tėvai nebesispyriojo ir pasirašė po pareiškimu, tad J. Mankevičius vėl sėdo į teisiamųjų suolą. Kelmės rajono teisme įkliuvėlis elgėsi arogantiškai, visas instancijas apipylė skundais, o Angelę ir jos tėvus kaltino šmeižtu, net grasino. Išgirdęs, jog už artimųjų sumušimą nuteisiamas kalėti 3 metus ir 3 mėnesius griežto režimo kolonijoje, "Dzūkų tėvas" ėmė šaukti būsiąs kolonijos "vierchas", joje vaikščiosiąs odiniais drabužiais.
Žadėjo bėgti į Rusiją
Iškart po nuosprendžio Angelę aplankė Alytaus rajone gyvenanti Juozo motina Albina Mankevičienė. Kol ji rėkė kaltindama Angelę bei jos tėvus Juozą apšmeižus bei pasmerkus dorą žmogų nekaltai kankintis už grotų, Angelė nuolankiai tylėjo. Tylėjo ir tada, kai A. Mankevičienė nesiklausi išsivežė televizorių, papjautą kiaulę, patalynę. Prieš sėsdama į mašiną su prisigrobtu geru, anyta nuo marčios piršto nutraukė ir sutuoktuvių žiedą.
Ramybe Angelė mėgavosi vos pusantrų metų - kraugerys buvo paleistas anksčiau laiko, ir namuose užvirė dar baisesnis pragaras. Pamatę sugrįžtantį žentą, Angelės tėvai nebeerzino likimo - spruko iš namų ir apsistojo nuomotame kambaryje Tytuvėnuose, kur glaudžiasi ir po šiai dienai.
- Mane jūs visi trumpinat! Aš nužudysiu penkis, - girtas grasindavo J. Mankevičius. Tuomet jis visus pažįstamus, net nieko bloga jam nedarančius žmones vadindavo padugnėmis bei mėšlu. - Štai sulauksiu teistumo pabaigos, padėsiu Angelę ir visus. Tada bėgsiu į Rusiją. Ten kolonijos draugai man ras darbelio. Aš žinau, kiek mokama už užsakomas žmogžudystes!
Tragedija Motinos dieną
J. Mankevičius mylėjo tik balandžius, kuriuos šerdavo grūdais iš savo burnos. Balandinė buvo vienintelė vieta, kurioje Angelė matė savo vyrą besišypsantį. Kai kartą kažkieno katinas papjovė kelis Juozo paukščius, vyras iš įniršio išsprogusiomis akimis vos nepasmaugė senyvos kaimynės, tik šios sūnus sutrukdė. Įniršį Juozas išliejo kastuvu užmušdamas Angelės užaugintą mylimą šunelį.
Nebematydama išeities Angelė jau ketino nusinuodyti. Tik neseniai sužinota, jog su kenčiančia mama kankinosi bei apie savižudybę kalbėjo ir keturiolikmetė Angelės dukra, tačiau nei ji, nei pirmaklasė sesutė mokykloje apie pragarą namie niekam neprasitardavo.
Nežinia, kiek dar būtų reikėjo laukti savižudybės, jei ne J. Mankevičiaus išpuolis pernai Motinos dienos išvakarėse. Paskutinę savo gyvenimo dieną Juozas vėl grįžo namo girtas kaip pėdas. Posūniui įsakė atnešti malkinėje paslėptą butelį ir kartu su Angele gerti lauko virtuvėje. Kai girtasis nusisukdavo, vaikinas ir jo motina svaigalus išpildavo. Netrukus Angelės sūnus nuėjo gulti, o A. Mankevičienė išgirdo eilinę priekaištų bangą. Įsiaudrinęs J. Mankevičius Angelę sumušė, galop užsimojo kirviu. Staiga Angelei viduje lyg kas būtų nutrūkę - pašokusi ji išplėšė iš girto skriaudiko rankų kirvį ir pati smogė jam per galvą.
Anyta pareikalavo namo
Kas buvo toliau, Angelė sako nepamenanti. Atsipeikėjusi lauke, ji iki aušros bijojo užeiti į lauko virtuvę, neabejodama, jog pagulėjęs ir atsipeikėjęs sutuoktinis išlįs ir šįkart jau tikrai ją pribaigs. Išaušus pažvelgusi į virtuvę ir pamačiusi, kad Juozas iškeliavęs pragaran, Angelė raudodama puolė žadinti vaikų bei skambinti medikams ir į policiją.
Angelė nedalyvavo vyro laidotuvėse - tuo metu ji buvo kelias paras suimta. Iki teismo paleista moteris susirgo depresija, nors pasak specialistų, ši liga Angelę kankina visą gyvenimo su Juozu laiką. Nors Angelę palaikė visas Tytuvėnų miestelis, policininkai ir net prokurorė, pastaroji įtariamosios veiksmų pripažinti būtinąja gintimi negalėjo, nes, pasirodo, Angelė savo kankintojui kirviu kirto net 6 kartus. Dar iki teismo Angelė anytai atidavė visas savo santaupas - 7 000 litų. A. Mankevičienei to pasirodė maža - anyta pareikalavo viso namo. Nuolankioji Angelė būtų ir jį užrašiusi, bet išgelbėjo prokuratūra, "Akistatos" manymu, specialiai uždėdama kaltinamosios turtui areštą.
Kraugerys sapnuose lanko jo artimuosius
Teismas vyko apytuštėje salėje. Liudytoja Albina Mankevičienė pasakojo, koks geras, švelnus žmogus buvęs jos sūnelis Juozas ir kokia valkata kraugerė marti. Nužudytojo brolis iš Angelės sau, motinai bei dviem seserims pareikalavo... 74 000 litų už moralinę traumą, nors teismo klausiamas niekaip negalėjo suformuluoti, kuo gi ta trauma pasireiškė. Girdi, palaidojus brolį, jam ir motinai sutrikęs apetitas, kankina slogūs sapnai, kuriuose aplankąs Juozas - visas toks tamsus, lyg dervoje išsimurkdęs... Pateikti ieškinius ir pareikalauti pinigų nukentėjėliams padėjo kibus advokatas, pasamdytas už Angelės prieš teismą sumokėtus 7 000.
Paskelbęs dienos pertrauką, teismas trečią dieną perskaitė nuosprendį, kurio išklausyti niekas iš nužudytojo giminių nebeatvyko. A. Mankevičienė pripažįstama kalta ir nuteisiama kalėti 2 metus, bet vykdyti nuosprendį atidedama. Ieškovams vietoj reikalautų 74, priteisti 7 tūkstančiai litų.
- Nepyk, Angele, paskirti švelnesnės bausmės ir mažesnės sumos mes niekaip negalėjome, - po teismo A. Mankevičienei tyliai prasitarė vienas iš moters likimą nulėmusių pareigūnų.
