Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas Vladas Nikitinas savo darbo kabineto duris praveria vėliausiai aštuntą valandą ryto. Į darbą, kad niekam (o pirmiausia - žurnalistams!) neužkliūtų, teisininkas važinėja nuosavu automobiliu. Išvairuodamas iš namų Riešės kaime (šis kaimas nuo Vilniaus centro - už dvylikos kilometrų), teisininkas būna mažiausiai pusvalandį "primetęs" galimiems automobilių kamščiams, kurių sostinėje, ypač piko valandomis, netrūksta... Tai kada gi gerbiamas teisėjas keliasi?
- Anksti - be penkiolikos minučių šešios, - šypsodamasis atsako ponas Vladas, kaip matyti, preziciškai numatantis tiek darbinės veiklos, tiek laisvalaikio užsiėmimų valandas ir net minutes. - Tai dėl to, kad, anksti kėlęs, kaip ir anksti vedęs, nesigailėsi... O miegoti einu irgi "pagal grafiką" - lygiai vienuoliktą vakaro...
Pasiekęs darbovietę, Vladas Nikitinas skubiai padeda į šalį portfelį, nusivelka apsiaustą, nesvarbu, žiema ar vasara, plačiai atlapoja langą ir... iš kišenės išsitraukia "ultra light" "Marlboro" pakelį... Dūmelis pasklinda po visą kabinetą, o pono Vlado galvoje iškart ima "kunkuliuoti" - akimirksniu tampa lengviau apsispręsti, kuo užsiimti pirmiausia, kokius darbus atidėti vėlesniam laikui ar popietei... Tiesa, šito "dopingo" dozę teisėjas pamažu stengiasi mažinti. Antai jei anksčiau dienai reikėdavo mažiausiai pakelio cigarečių, tai dabar tokio kiekio užtenka net dviem, o kai kada - ir trims ar keturioms dienoms!
- Gerbiamas teisėjau, kiek tekę bendrauti, energija jums tiesiog liejasi per kraštus. Tačiau turbūt nenuneigsite, jog pasitaiko dienų, kurios būna sunkios kaip pirmadienis...
- O, visai ne! Pirmadienis man - kaip niekad lengva ir darbinga diena! Darbingiausia iš visų savaitės dienų! Tai dėl to, kad šeštadienį ir sekmadienį kaip reikiant pasiilsiu. Na, ne fiziškai (mat turiu sodą, daržiuką), o dvasiškai, psichologiškai...
- Sakykite, ką veikia Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas? Gal turi kokių išskirtinių pareigų?
- Kaip ir kiti kolegos teisėjai, nagrinėju baudžiamąsias bylas, tačiau tikrai nesirenku lengvesnių - imu iš eilės; bylas paskirstau teisėjams; aiškinuosi proceso dalyvių skundus; tikrinu ir seku, kad kolegos nepadarytų jokių pažeidimų.
- Būtų įdomu sužinoti, ar dažnai Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas "ant kilimėlio" išsikviečia savo pavaldinius? Ir kaip prasižengusiuosius baudžia?
- Niekada prie savo darbuotojų nesikabinėju be reikalo. Na, o kai to neįmanoma išvengti, tenka pasikalbėti. Neskiriu nei įspėjimų, nei papeikimų - galiu bausti tik morališkai: subarti, sugėdinti. Manau, kad tai pakankamai veiksminga priemonė.
- Na, o kas tikrina jūsų darbinę veiklą, kitaip sakant, ant kokio "kilimėlio" tenka pastovėti tamstai?
- Mano darbą administruoja Lietuvos Apeliacinis teismas. Sulaukiu ir patikrinimų, ir pastabėlių. Dažniausiai primenama, kad bylos būtų nagrinėjamos operatyviau, kad proceso dalyviams nekiltų nė menkiausio įtarimo, jog teisminis tyrimas vilkinamas. Deja, ne visada norai atitinka galimybes. Mat kai kurios bylos yra daugiatomės, itin sudėtingos, taigi teisminis nagrinėjimas nori nenori užsitęsia. Beje, Vilniaus apygardos teismas iš visų apygardinių teismų "velka" didžiausią krūvį. Mat procesiniuose įstatymuose yra numatyta, jog tam tikras bylas gali nagrinėti tik Vilniaus apygardos teismas.
- Gal turite omenyje nusikaltimus padariusius politikus ar šiaip aukšto rango pareigūnus?
- Politikų neišskirčiau, tačiau respublikinio lygio, aukšto rango pareigūnų baudžiamosios bylos iš tiesų patenka ne kur kitur, o tik į mūsų teismą.
- Iš kolegų žurnalistų apie Vilniaus apygardos teismą tekę girdėti gerus atsiliepimus (tą patį galiu pasakyti ir aš). Pirmiausia dėl to, kad šiame teisme, kaip ne kai kuriuose kituose "apygardiniuose" ar "apylinkiniuose", niekada nekyla problemų dėl susipažinimo su nuosprendžiais ar baigtomis nagrinėti bylomis, leidimų žurnalistams dalyvauti bylos teisminio nagrinėjimo metu ir panašiai. Kitaip sakant, susidaro įspūdis, kad jūsų teismas visuomenei yra pakankamai atviras, neturintis ką slėpti...
- Tokių nuostatų teismas laikosi jau nuo seno. Manau, kad taip ir turi būti. Juk bet koks informacijos ribojimas, slėpimas, biurokratiniai suvaržymai ar panašūs dalykėliai teismų reitingus tik dar labiau smukdo žemyn. Kuo teismuose bus daugiau atvirumo, tuo visuomenė jais labiau pasitikės.
- Esate sėdėjęs ant įvairiausių kėdžių - dirbęs ir Vilniaus rajono apylinkės teismo, ir Aukščiausiojo teismo teisėju, ir Generaliniu prokuroru. Dabar užimate Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko kėdę. Sakykite, kuri iš šių kėdučių buvo pati minkščiausia?
- Minkštų kėdžių apskritai nebuvo! Nenoriu dejuoti, bet teisėjo darbas yra labai atsakingas, nelengvas. Ypač sunku teisėjui priimti nuosprendį, parinkti bausmę - tenka ilgai mąstyti, svarstyti, spręsti, galvoti, kokia bausmė už tam tikrą nusikaltimą būtų tinkamiausia. Juk kiekvienas nuosprendis - tai žmogaus likimas. Be to, įstatymai, Konstitucija teisėją įpareigoja griežtai laikytis bausmių individualizavimo principų, tai yra atsižvelgti į kiekvieną aplinkybę, kiekvieną smulkmeną. Pavyzdžiui, ar žmogus įvykdė tyčinį nusikaltimą, ar nusikalto per neatsargumą, neapdairumą; ar anksčiau - teistas, auklėtas, ar suklydo pirmąkart gyvenime; ar nuoširdžiai gailisi to, ką padaręs, ar nejaučia jokios atgailos...
- Bet juk tarp teisiamų asmenų pasitaiko puikių artistų, kurie gali net ašarą išspausti, neva gailėdamiesi savo veiksmų, o iš tiesų širdyje dėl to nė kiek neišgyvena!
- Tokie "artistai" gali prigauti nebent nedaug praktikos turintį teisėją - senų vilkų tikrai neapmaus! Teisėjai profesionalai iškart atskiria, kur - nuoširdi atgaila, o kur, kaip sakoma, atgailaujama "iš reikalo". Pamenu, vienas vyriškis buvo teisiamas už žmonos nužudymą. Verkė net pasikūkčiodamas - kaip, girdi, ją mylėjęs, kaip "netyčia" viskas įvykę. Žmonelė esą pati ant peilio "užšokusi". Iškart supratau, kad tai netikros ašaros.
- O ar galėtumėte įvardinti patį sunkiausią nuosprendį, kurį jums teko paskelbti?
- Kai dirbau Aukščiausiajame Teisme, mirties bausme nuteisiau šilutiškį Gludkiną - vardo jau nepamenu... Jis buvo išžaginęs ir pasmaugęs mokytoją. Matėsi, kad iš jo jau nebus žmogaus... Po šio nuosprendžio paskelbimo jaučiausi labai prastai - pirmąkart užsitraukiau dūmą (tuomet man buvo 34-eri)...
Komplimentai - tikri. Bet žmona jais patiki ne visada...
- Gerbiamas teisėjau, norime kyštelėti nosį į jūsų asmeninį gyvenimą. Pirmiausia prašom pasakyti, kas jūsų laukia namuose?
- Kas daugiau, jei ne žmona Vilija! Kol kas myliu tik ją vieną!
- Ar jūsų antroji pusė - pirmoji?
- Be abejo! Apie kokias nors permainas šiuo atžvilgiu niekada gyvenime nesu pagalvojęs!
- Tai, ko gero, su žmona vaikštote ir į aukštuomenės pokylius, koncertus, teatrą, vakarėlius, naktinius klubus...
- Žinoma, kad ne su meiluže! Nors, tiesą sakant, mudu nesame dideli vakarėlių mėgėjai. Kas kita - teatras, klasikinės muzikos koncertai. Pastaruoju metu ypač pamėgome chorinę muziką. Neseniai buvome operoje "Nabukas" - labai gerai praleidome laiką. Žinoma, neneigsiu, kad tenka apsilankyti ir vakarėliuose. Iškart pasakau - tarnybiniu automobiliu į juos nevažinėju, bet neprašau ir policininkų paslaugų...
- Ar tuose vakarėliuose jūs esate aktyvus dalyvis, ar daugiau linkęs viską stebėti iš šalies, pasyviai?
- Jei jau vakarėlis, kodėl nepasilinksminus! Pirmas galiu ir damą šokiui pakviesti, ir dainą užtraukti!
- Kaip žinia, tokiuose pasilinksminimuose neapsieinama be "dopingo". Kas jus "užveda", tonizuoja, suteikia energijos, pakelia nuotaiką?
- Raudonojo vyno taurė. Ir gerti malonu, ir daug nekainuoja, taigi nebūna daug išlaidų (juokiasi).
- O kas jums padeda išlaikyti gerą formą - esate toks jaunatviškas, energingas! Gal lankotės sporto klube ar užsiiminėjate šiuo metu taip madinga joga?
- Sportuoju jau maždaug 40 metų - tai yra nuo to laiko, kai grįžau iš armijos. Kiekvieną rytą bėgu krosą, po to intensyviai mankštinuosi. Namie yra visa reikiama įranga, tad į sporto klubą nevažinėju. Na, o joga buvau susidomėjęs dar studijų metais. Kelis kartus nuėjau į užsiėmimus - nepatiko.
- Ar žmona Vilija - Teismo ekspertizių centro ekspertė - jums palaiko kompaniją bėgant krosiuką ar kilnojant štangą?
- O, ji mane seniai pralenkusi. Vilija - sklandymo sporto meistrė. Toli man iki jos...
- Pasakykite, ar dažnai savo mylimą žmoną apiberiate komplimentais, prisipažįstate meilėje?
- Hm (ilgokai galvoja). Kartais pabandau taip padaryti, bet kad ji netiki... Sako, kad juokauju...
- Tai gal turi pagrindo netikėti?
- Na kur jau ten! Kaip minėjau, myliu ją tik vieną!
- Vadinasi, norėdamas savo mylimajai įtikti, nevengiate pagelbėti ir buityje, virtuvėje?
- Na, vyriškus darbus tai padarau. Bet kulinaras iš manęs nekoks. Maisto gaminimas nuo santuokos įregistravimo gulė ant žmonos pečių.
- O kokiais kulinariniais sugebėjimais žmona jus nustebina?
- Dievinu visus patiekalus, kuriuose yra žuvies. Nesvarbu, ar ji būtų kepta, ar virta, ar troškinta. Labai skanūs Vilijos ruošti vištienos kepsniai.
- Ką, nebijote susirgti paukščių gripu?
- Et, ką čia bijosi... Kam lemta pasikarti - niekada nenuskęs; kam skirta susirgti paukščių gripu - nežus avarijoje...
- Na, o jei jūs būtumėte "iki keturiasdešimties" ir dar neturėtumėte žmonos - ar rizikuotumėte, pavyzdžiui, jos ieškoti padedant realybės šou? Kaip žiūrite į tokias "idealias poras"?
- Į tokį šou manęs ir surišto nenutemptų. Nepatinka man jokie šou - ne tik tie, kuriuose ieškoma žmonų ar vyrų. Nemanau, kad ir žiūrovams tokios laidos prie širdies. Tam tikro laipsnio suvaikėjimas - galbūt taip pasakyčiau apie tokių šou rengėjus ir dalyvius.
- Dar nieko nežinome apie jūsų atžalas - sūnus Andrių ir Vilių. Ar daug teko vargti, kol abu juos išleidote į mokslus?
- Vaikų tikrai nespaudžiau prie mokslų, "nestūmiau" į teisę - jie patys suprato, kad reikia stengtis mokytis, patys nusprendė, kur stoti po vidurinės mokyklos. Kad Andrius Vilniaus universitete įstojo į biochemiją, sužinojau tik tada, kai išlaikė visus egzaminus. Po universiteto jis mokslus tęsė Anglijoje - studijavo ekonomiką ir teisę. Paskui ekonomikos žinių dar sėmėsi Kauno Vytauto Didžiojo universitete. Šiuo metu Andrius yra "Lietuvos žinių" laikraščio generalinis direktorius. Sūnus Vilius, matydamas, kaip tėvas vargsta, po teisės studijų nuo kriminalų nėrė kuo toliau - dirba AB "Lietuvos geležinkeliai" teisės skyriuje. Vilius, atrodo, yra šio skyriaus viršininko pavaduotojas.
Mokosi iš svetimų klaidų
- Tarnybinis romanas. Ar neteko įsivelti į jo pinkles? Jei taip, kaip kapanojotės?
- Kadangi, kaip minėjau, mano asmeninės nuostatos yra kitokios - esu tyras kaip kūdikio ašara - tokių pinklių pavyko išvengti. Deja, to nepasakyčiau apie kai kuriuos kolegas. Gaila, bet, kaip žinau iš tų kolegų liūdnos patirties, iš tokių pinklių išsivynioti būna labai sunku, sudėtinga. Ne kartą pasitaikė, kai susipainiojusieji atėjo išsiverkti ant mano peties. Beliko juos tik paguosti. Tai va, matydamas, kaip jiems sunku, aš mokiausi iš svetimų klaidų, ir, kaip matyti, nepralošiau. Taip, esu bailokas, bet šiuo atveju toks būdo bruožas turėtų būti vertinamas kaip privalumas.
- Šventas melas. Ar dažnai tenka su šiuo reiškiniu susidurti? O gal apsieinate be veidmainysčių - rėžiate tiesą į akis?
- Turbūt nėra nė vieno žmogaus, kuris per savo gyvenimą nėsyk nebūtų sumelavęs... Taip sakant, gėrio vardan. Ne išimtis esu ir aš. Tačiau meluodavau turėdamas tikslą padėti, nes pasakyta tiesa žmogų galėjo tiesiog sugniuždyti, sužlugdyti. Na, o rėžti teisybę į akis - mano silpnybė. O gal privalumas? Tiesa, nesu blogietis - dažniausiai savo pastabas išsakau humoro forma. Kas mane pažįsta, tą humorą supranta. Antai, kaip yra pasakęs rusų klasikas Antonas Čechovas, žmogaus protas matuojamas pagal tai, kokiu laipsniu jis suvokia humorą. Su nesuprantančiais ar nemėgstančiais humoro žmonėmis man tiesiog neįdomu bendrauti...
- Reklama. Ar jus gali suvilioti reklaminės akcijos, pavyzdžiui, vyriškiems negalavimams gydyti per TV siūlomos brangios piliulės?
- Gali! Bet tuos vaistus perku ne aš - žmonai pasakau, kad sektų, žiūrėtų, užsirašytų pavadinimą ir nupirktų. Ji taip ir daro. Juk reikia saugoti savo brangenybę!
- Ateitis. Ar turite "rožinių" svajonių? Ko, jūsų nuomone, reikia, kad žmogus jaustųsi laimingas, patenkintas gyvenimu, kad nebijotų euro įvedimo? Maišo pinigų, daug nekilnojamojo turto ar...?
- Didžiausia mano svajonė - nesenti. O laimę neša tikrai ne pinigai ir ne nekilnojamasis turtas... Žmonėms reikia kuo daugiau meilės - štai kur varomoji jėga, štai ant kokio pagrindo stovi pasaulis! Būtent dėl to aš labai užjaučiu kankinius viengungius - jie tikrai nelaimingi...
Teisėją kalbino Virginija GRIGALIŪNIENĖ
