Apie skyrybas ir kitokias į teismą besikreipiančiųjų problemas kalbėjomės su civilines bylas nagrinėjančia Marijampolės rajono apylinkės teismo teisėja Rūta Gustiene.
- Ar dažnai besiskiriantys sutuoktiniai teisme viešai kėdoja savo purvinas kasdienybės "paklodes", apsinuogindami be jokių skrupulų?
- Taip būtų daug dažniau, jeigu skyrybų bylą nagrinėjantis teisėjas tai leistų. Kai tik pastebiu, kad sutuoktiniai, norėdami išsiskirti, garsiai prisimena įvairiausias savo bendro gyvenimo smulkmenas ir "skalbiasi", aš iškart juos stabdau. Nenorinčius ar negalinčius paklusti paprašau išeiti už teismo salės durų ir nusiraminti. Visada stengiuosi pasiekti, kad net ir didžiausius skandalus teisme sukėlusios poros skyrybų procesą pabaigtų kultūringai, civilizuotai. Smagu, kai tokie žmonės išsiskiria taikiai - jie visada galės drąsiai pažvelgti vienas į kitą.
- Neretai teisme besiskiriančioms poroms siūloma taikytis. Ar daug tokių vis tiek vėliau grįžta užbaigti skyrybų proceso?
- Taip, jeigu įžvelgiu, kad nors viena pusė "linguoja", dvejoja, visada siūlau vieną ar du mėnesius palaukti ir atidėti skyrybų bylos nagrinėjimą. Tegul žmonės pabando susitaikyti, kad vėliau nesigailėtų skubotų sprendimų. Bet dažniausiai jie vėl sugrįžta į teismą ir galų gale išsiskiria. Per penkerius mano darbo metus buvo gal trys keturi atvejai, kai po pertraukos poros nebesugrįžo - matyt, susitaikė. Ko gero, didžioji dauguma besikreipiančiųjų jau būna tvirtai apsisprendę išsiskirti.
- Turbūt pastebite, kai vienas iš buvusių sutuoktinių stengiasi savanaudiškai ir godžiai laimėti kuo daugiau bendro turto, kad tik kitas liktų kuo daugiau "numelžtas"?
- Taip būna labai dažnai. Matyt, atsiradusi nepagarba, užviręs keršto jausmas skatina besiskiriančiuosius padaryti taip, kad antrasis liktų, kaip sakoma, plikas ir basas - ne tik išeitų į gatvę, bet dar ir turėtų tik išgulėtą bei išdilusią sofutę... Būna koktu klausytis, kai kažkada vienas kitą mylėję žmonės teisme draskosi, kuriam liks stalas, šaukštų komplektas, o kuriam - minkštos kėdės ar dvejos nuskalbtos užuolaidos. Po tokių posėdžių kurį laiką pati jaučiuosi dvasiškai išsekinta. Rodos, ir po skyrybų žmonėms turėtų rūpėti toliau gyventi, tik jau atskirai, o jie skaudina vienas kitą, lieja pamazgas, nes nesugeba perlipti per savo tuščius principus. Tokiais atvejais dažniausiai patariu abiem pasisamdyti advokatus. Tuomet turto dalybos baigiasi taikiai - abi pusės ilgai tariasi, svarsto, kol lieka patenkintos, nes suranda kompromisą.
- Ar ant santuokos slenksčio atsidūrusios poros teisme savo elgesiu išsiduoda, kokiai profesijai priklauso, kaip gyvena materialiai?
- Gal atrodys ir keistai, bet per savo darbo patirtį pastebėjau, kad daug kultūringiau teisme elgiasi vadinamojo gyvenimo dugno ragavę žmonės, likimo vargetos. Jie nereiklūs, nebijantys likti dar basesni, gana orūs, nes užgrūdinti gyvenimo nesėkmių, jie demonstruoja pagarbą teismui ir teisėjui, būna gana nuolankūs. Neretai tokie širdingi žmonės pravirksta, nes skyrybas jautriai išgyvena, nors turbūt pripažįsta savo klaidas, privedusias iki tokios santuokos atomazgos. O aršiausi ir žiauriausi, nekultūringiausi būna turtingesnieji - tarsi jų turto dydis būtų tiesiog proporcingas iššaukiančiam elgesiui.
Pagal profesijas skirstyti besiskiriančiuosius būtų sunkiau, bet visada iškart aišku, jeigu skiriasi mokytojai. Dažniausiai mokytojos verkia, itin daug aiškina apie buvusią santuoką, prisimena įvairiausių nereikšmingų detalių, kalba tam tikra maniera. Galbūt aš neteisi - galbūt šios profesijos žmones iškart atpažįstu tik dėl to, kad mano mamytė - irgi mokytoja. Aš visada mėgstu sakyti, kad mokytojas - tai ne specialybė, o gyvenimo būdas.
- O koks teisėjo "gyvenimo būdas" - kokiu kvapu dvelkia ši profesija?
- Man pačiai sunku pasakyti. Aš visada laikausi nuostatos, kad ir darbe pirmiausia turiu išlikti tik gero linkintis žmogus. Stengiuosi išlikti rami, nusišypsoti, būti nedirgli ir jokiu būdu neaštrinti situacijos, nes teismo posėdyje, kur susiduria dvi priešingai nusiteikusios pusės, dažniausiai ne vienas asmuo būna itin jautrus ir greitai pažeidžiamas. Bet privalau išlikti teisinga - galiu net advokatą išprašyti iš salės, jeigu jis per daug įsiaudrina, aukštindamas savo ginamąjį.
- Būna, kai teismo posėdyje dalyvauja ir besiskiriančių porų mažamečiai vaikai...
- Tada būna išties labai sunku, nes nesinori, kad mažos širdelės, kuriose dažniausiai yra po lygiai meilės abiem tėvams, liktų įskaudintos, sužeistos, nuviltos. Tokiais atvejais nepilnamečiai (kviečiuosi tik ne jaunesnius kaip dešimties metų) apklausinėjami jų tėvus išprašius iš salės. Kartu lieka Vaikų teisių apsaugos skyriaus atstovas. Man visada būna graudu girdėti dažniausią vaikų atsakymą: "Noriu gyventi su abiem tėveliais". Vaikučiai to nori ir žvelgia baimę išduodančiomis akimis, o teisėjas, svetimas žmogus, jiems turi kažkaip išaiškinti, kad to nenori jų tėveliai ir kad gyvenimas tuo nesibaigia. Būna, kad abu tėvai, iš pykčio ir kovingumo pajuodę kaip varnai, kiekvienas nenusileisdamas lupa savo vaikus į savo pusę. Tuomet tenka skirti vaikams psichologinę ekspertizę, kad būtų priimtas galutinis sprendimas. Linkėčiau, kad tokių liūdnų gyvenimo situacijų nebūtų - vaikams labai kenkia juodos emocijos.
- Ar jums kada nors būna pikta dėl vienaip ar kitaip pasibaigusio skyrybų proceso?
- Pikta būna gal tik tada, kai mūsų - apylinkės - teisme besiskiriančios poros neranda kompromiso ir skundžiasi Apygardos teismui, o jame staiga viską pabaigia taikiai - išsiskiria, bet gražiai. Apmaudu, kad visą piktumų ir nesutarimų mėšlą teko išmėžti pirmosios instancijos teisėjams, gal net aukojusiems savo sveikatą ir nervus, o praeinantis laikas "laurus" atiduoda aukščiau dirbantiems kolegoms. Kartais ilgai besitęsiančios bylos baigiasi net absurdiškai: štai vienas turtingas vyras bylinėjosi dėl skyrybų ir dėl tėvystės nustatymo ir pas mus, ir Kaune tol, kol susilaukė dviejų naujų atžalų...
- Ar susivaldote nepaauklėjusi tėvų, kai ginčų ir įrodinėjimų keliu vyksta tėvystės nustatymo bylos, kuriose prireikia net DNR tyrimo išvadų?
- Tokiose bylose tikrai sunku susivaldyti nepaauklėjus, nes matai iš karto, kad vienas kitą apkalbantys žmonės ne tik bylinėdamiesi negerbia vienas kito, bet ir niekada anksčiau negerbė, nes nemylėjo. Tai dažniausiai - vienadienių santykių rezultatas. Ateina koks kaimo "erelis" ir aiškina, kad ieškovė tokia ir tokia - "viso kaimo pereita", o vaiką išlaikyti esą norima primesti jam. Kai DNR tyrimas įrodo, kad tėvas - tas "erelis", jo sparnai kaipmat nusvyra. Kaip tokio nepaauklėti? Buvę ir atvirkščiai. Viduje pykau ant vyriškio, kuris kategoriškai ir nepagarbiai neigė esąs vaikelio tėvas, nors moteris įrodinėjo įtikinamai. Kai DNR tyrimas paneigė spėtą atsakovo tėvystę, pykau ant tos apsimelavusios moters. O gal tokios net nemeluoja - jos tiesiog nežino, kuris iš vienu metu buvusių daugybės partnerių yra jų vaiko tėvas.
- Jūs dar nagrinėjate ir darbo teisės konfliktinius atvejus - pavyzdžiui, grąžinimo į darbą istorijas. Kokios pabaigos dažniausios tokiose bylose?
- Per penkerius mano darbo metus (iki Marijampolės dar dirbau Kauno miesto apylinkės teisme) buvo tik vienas atvejis, kai teismas nustatė, kad ieškovas - darbuotojas - buvo neteisėtai atleistas iš darbo. Visais kitais atvejais laimėjo darbdaviai. Ir tai paaiškinama: juk darbdaviai, priimdami sprendimą, ilgai svarsto, tariasi su juristais, studijuoja įstatymus - tarsi iš karto apsidraudžia, kad nebūtų prie ko prikibti. O atleistas darbuotojas jaučiasi įskaudintas, praradęs pajamų šaltinį, emociškai pažeidžiamas - gal dar koks nors "patarėjas" padrąsina ir paragina jį kovoti, nepasiduoti, "mutina vandenį". Bet juk ne tie laikai, kai darbdaviai leistųsi į kvailas aferas. Apskritai man labai įdomi darbo teisė, nes visi atvejai būna skirtingi. Šioje srityje ir specializuojuosi. Manau, geriau būti vienos konkrečios srities geru specialistu, negu vidutinioku - visose srityse.
- Teisėjai neretai skundžiasi per dideliu darbo krūviu.
- Skaičiai kalba patys už save. Pernai per metus turėjau išnagrinėti apie 900 bylų. Šiemet irgi jau esu gavusi jų per 600, taigi metų rezultatas bus panašus kaip pernai. O kiek metuose yra dienų?..
- Neseniai Marijampolės teisme tapo sunku pašaliniam patekti į visada užrakintą koridorių, kuriame išsidėstę teisėjų kabinetai. Ar tai - saugumo sumetimais, kai kitų miestų teismuose įvyko grubių incidentų, išpuolių prieš teisėjus?
- Manau, kad ne dėl to. Koduotos durys (tai buvo planuota anksčiau) tiesiog apsaugo teisėjus nuo prašaliečių, kurie, būdavo, blaškosi ieškodami reikiamos salės, bandydami susirasti advokatą ar panašiai. Mes juos net vadindavome "etatiniais" trukdytojais - varstydavo kabineto duris kas tik norėdavo. Tai neleisdavo susikaupti, o ši būsena teisėjo darbe būtina.
- Ar namuose jus tebekankina darbo rūpesčiai?
- Jau ne - išmokau viską palikti darbo kabinete. Namai ir šeima - kiekvieno žmogaus užuovėja.
- Ar jūsų profesija daro įspūdį žmonėms, su kuriais susipažįstate neoficialioje aplinkoje?
- Tikrai pastebėjau, kad, tapus teisėja, atsirado daug "pažįstamų", kurie nepraleidžia progos dėmesingiau pasisveikinti. Kartais iš tiesų intuityviai jaučiu, kad toks, vos iš matymo pažįstamas, pilietis, kuris kitu atveju visada praeitų pro šalį, jau jau kažko prašys mano darbo tema. Šiaip nesu linkusi į plačias draugystes - man pakanka šeimos ir pačių artimiausių šeimos draugų.
- Kodėl pasirinkote šią profesiją?
- Anksčiau dirbau juriste Marijampolės miesto savivaldybėje, ir mane pasiekė įžeidžiančios kalbos, kad esu nekompetentinga. Tada manyje gimė savotiškas kerštas - įrodyti, kad galiu dar daugiau! Tyliai susiruošiau išlaikyti teisėjo egzaminą, ir man pasisekė. Išėjau iš savivaldybės jau kaip teisėja. Ir dabar nesigailiu. Beje, kartais mano darbe tenka susidurti su buvusiais kolegomis. Nemalonu pripažinti, bet jaučiu keistų "žaidimų" principus, sulaukiu specialiai užvirtos painiavos. Dėl to man apmaudu.
- Minėjote, kad jūsų užuovėja - šeima. Keliais žodžiais apibūdinkite ją.
- Vyras Vidmantas - populiaraus Marijampolėje automobilių verslo atstovas. Penktokė Lina - unikalią muzikinę klausą turinti mergaitė, galinti groti bene visais instrumentais (pastaruoju metu dievina pianiną ir gitarą), gabi, turinti savo charakterį. Jaunėlis Domantas - dar tik pirmokas. Jis, kaip ir tėtis, domisi automobiliais, sportuoja. Apie teisę kol kas nesvajoja nė vienas iš mūsų vaikų.
- Smalsu, ar teisėja lankosi dėvėtų drabužių parduotuvėse?
- Kodėl gi ne? Bet dažniausiai - ne savame mieste. Juk dirbdama į parduotuvę nenulėksi, be to, tarp pažįstamų - viską stebinčių ir mėgstančių vertinti - žmonių gali būti ne taip suprasta.
- Ar jūsų vyras kada nors davęs pastabą, kad esą "neskelbtumėte" nuosprendžio namuose?
- Kasdien man tai primena! Juk teismo žodis visada paskutinis, o aš teisėja - mano žodis irgi turi būti paskutinis! Per 16 santuokos metų aš šiuo atžvilgiu taip ir nesikeičiu!
- Kokiai veiklai teikiate pirmumą atostogų metu?
- Įspūdingų atostogų, kad ką nors nustebinčiau, niekada neplanuoju. Mūsų šeimoje visas laikas ir visi rūpesčiai bei malonumai sukasi tik apie visus šeimos narius - juk dar nedideli vaikai. Posakiu "Mano namai - mano tvirtovė" viskas puikiai pasakyta!
Kalbėjosi Irena ZUBRICKIENĖ
Letos KAULINIENĖS nuotr.:
- Teisėja Rūta Gustienė
