“KammarensembleN” tą vakarą atliktų kūrinių - Gerard’o Grisey, Klaso Tortenssono, Lucos Francesconi, Ivo Nilssono bei Šarūno Nako kompozicijos, vienijamos tam tikrų akustinių parametrų, bet ir pakankamai skirtingai formuojančios garso kokybę. Įdomu, kad visuose opusuose apibrėžtas krūvis teko klasikiniam fortepijonui, kaip ansambliniam, soliniam ar tik menamai funkcionuojančiam instrumentui, šiuokart pasmerktam tapti ir “barbaru” (Š. Nako kūrinio “Drang nach Westen. Naujasis pamokslas barbarams” anotacijos leksikoje, bet ne akustinėje realybėje), ir prabilti išderinta klaviatūra (I. Nilssono “Rotorelief” siuitoje) ar bejėgiškai šmėkščioti tembrinių sluoksnių properšose.
REKLAMA