Europos Sąjungos krizė atitraukia mūsų dėmesį nuo kito regiono, kuris pasaulio ateičiai yra daug svarbesnis už Europą – nuo Tolimųjų Rytų. Šio regiono svorio centras ilgai buvo Japonija. Dabar jos vietą baigia užimti Kinija, vienintelė komunistinė galybė, likusi pasaulyje po SSRS žlugimo.
Esu aplankęs daugelį Kinijos vietų. Banalu sakyti, kad to krašto lengvai nesuprasi. Naivu būtų vaizduotis Kiniją kaip Stalino ar Brežnevo epochos Sovietų Sąjungą. Ji buvo tokia ar net blogesnė, bet tai gana tolimos praeities reikalai. Tiesa, komunistinis režimas tebėra slegiantis, o jo nusikaltimai nutylimi. Per vadinamąjį Didijį Šuolį Kinijoje žuvo nuo dvidešimties ligi penkiasdešimties milijonų žmonių, per „kultūrinę revoliuciją“ galbūt antra tiek - tai yra daugiau negu nužudė Stalinas.
Apie tai viešai kalbant neišgirsi: oficialiai pirmininkas Mao yra „septyniasdešimčia procentų teisus“. Juo labiau neišgirsi apie tautinę priespaudą tibetiečių, uigurų ar mongolų rajonuose, apie žudynes Tiananmenio aikštėje. Esama disidentų, bet jų likimas nepavydėtinas. Kalinama nepalyginti daugiau žurnalistų, negu bet kurioje kitoje šalyje. Policija gali primušti studentą ligi mirties tik dėl to, kad jis užmiršo asmens liudijimą namie.
Bet Kinijos staigus ekonominis kilimas - vis dėlto ne propaganda, o faktas. Šūkis „pasivyti ir pralenkti“ ten skamba nepalyginti įtikinamiau, negu skambėjo Sovietų Sąjungoje. Pekine yra didžiausias ir moderniausias pasaulyje aerouostas, prekybos centras, stotis. Šanchajaus dangoraižiai pranoksta amerikietiškuosius. Keturiasdešimt procentų kinų planuoja pirkti naujus automobilius, kurie jau užtvenkė gatves ir greitkelius. Jokia šalis pasaulyje neturi tiek mobiliųjų telefonų. Daugiau kaip šimtas milijonų jos gyventojų naudojasi internetu. Kinija gamina du trečdalius pasaulio avalynės, kopijavimo mašinų, žaislų. Užsienio investicijoms ji atvira kur kas labiau už Japoniją. Nepaisant socializmo liekanų, miestiečių pajamos per pora dešimtmečių išaugo keturiolika kartų. Žinoma, tai iš dalies atsveria nepasitenkinimą santvarka. Kinija yra galinga globalinė žaidėja - jos kolosalus importas ir pigus eksportas keičia viso pasaulio ekonominę dinamiką – ir tai, be abejonės, tik pradžia.
Nepaisant prievartos ir įkyrios propagandos, Kinija neišvengiamai atsiveria pasauliui. Pusė užsieniečių studentų Amerikoje ir Europoje yra kinai. Po penkerių metų šalis turės daugiau mokslininkų, negu JAV – galbūt prastesnių, bet kiekybė irgi turi reikšmės. Ar komunistams tai patinka, ar ne, atmosfera valstybėje dėl to kitėja.
Mažiausia du šimtmečius pasaulio likimą lėmė Anglija, Prancūzija, Vokietija, Rusija ir Amerika, pastaruoju metu jau tik viena Amerika. Tuo tarpu Kiniją įpratome laikyti bado imperija, geriausiu atveju ryžių ir arbatos šalimi, primityvios darbo jėgos šaltiniu. Bet ligi XVI amžiaus galo Kinija buvo moderniausia ir stipriausia žemės rutulio valstybė, ir po dvidešimties trisdešimties metų ji vėl gali tokia tapti.
Ar tai gali atsitikti nepasikeitus Kinijos režimui ? Kinų komunistai neblogai išstudijavo SSRS žlugimo pamokas, bet anachroniška politinė sistema braška ir jų krašte. Šiaip ar taip, darbininkai išnaudojami blogiau negu XIX amžiuje, kaimas, ypač vakariniuose rajonuose, tebeskursta, mažumos nerimsta. Daug kas sako, kad kinai iš prigimimo mėgsta stiprią ranką (panašiai kalbama ir apie rusus). Bet tai nesąmonė - beje, raminanti Vakarų investorių sąžines. Nėra tautos, kuri anksčiau ar vėliau neimtų protestuoti prieš tironiją.
To pradmenys Kinijoje aiškiai pastebimi. Kaip ir buvusioje Sovietų Sąjungoje, joje stinga socialinių ryšių ir savitarpio pasitikėjimo, bet elektroninis paštas ir mobilieji telefonai, pagaliau didėjantis šalies sudėtingumas jau užkerta kelią absoliučiai kontrolei. Slėpti negeistinus faktus ir šimtu procentų valdyti visuomenės nuomonę darosi nebeįmanoma. Nors kinų internetą cenzūruoja penkiasdešimt tūkstančių valdininkų, nors bandoma išrasti įvairiausius elektroninius filtrus, patirtis rodo, jog tai nepadeda. Opozicija režimui gali kristalizuotis per trumpą laiką, kaip atsitiko kituose komunistiniuose kraštuose.
Žinoma, sistemos žlugimas būtų ne tik istorinis kinų tautos laimėjimas, bet ir naujų sunkumų šaltinis. Krašto ilgalaikis nestabilumas rimtai atsilieptų pasauliui. Dėl to Vakarai, deja, linksta palaikyti esamąją Kinijos valdžią, net jei jos užsienio politika yra gana įžūli, dominuojama kompleksų ir senamadiško nacionalizmo. Nėra neįmanoma nauja Kinijos-Rusijos ašis (kurioje šį kartą pirmuoju smuiku grotų ne Rusija, o Kinija). Savo pačių, taip pat kinų ir rusų naudai Vakarai turėtų stengtis, kad tai neįvyktų.
Dėl vieno daikto galime būti tikri: laikas keisti politinę optiką. Mūsų ir mūsų vaikų likimas XXI amžiuje priklausys ne nuo to, kaip klostysis reikalai Europoje, Artimuosiuose Rytuose ar net Amerikoje, o pirmiausia nuo Kinijos plėtotės. Nesakau, kad Kinija yra didžiausias pasaulyje pavojus, bet ji be abejonės virsta didžiausiąja pasaulio problema.
Komentaras skaitytas per Lietuvos radiją (www.lrt.lt)
