Švelnus saulės spindulys kaitina viršugalvį. Dar pašils - teks tonzūrą išsiskutinėti kaip broliui pranciškonui. Gal tada atsidarys aukščiausia smegenų čakra ir imsiu bent kiek labiau „raukti“, kas toje mano mylimoje valstybėje dedasi.
Net per atostogas nepailsėsi nuo politikos. Štai ponas Paksas pasveikino su birželiu, vasaros pradžia, nors, pagal orus sprendžiant, dar tik pavasaris įpusėjo. Na ir kas, kad iš liaudies kilęs nelaimingasis mūsų buvęs prezidentas, vis tiek ponas. Tiek priponavojo, o nepasikuklino ir rytojui pasilikti. Bet aš jį suprantu. Jei po antrojo turnė Lietuvos žmonių jausmų labirintais trečią kartą piruetu bandys nutūpti į mero kėdę, nesupyksiu. Juk to, kuris nuolat lipa ant grėblio, guzais neatbaidysi. Ir tegul. Jei negirdi tėvuko Landsbergio sakomų pamokančių žodžių, nepaguos nei jausmingai atliekamas Čiurlionis.
Manęs taip pat paprastai nepaguosi: liūdna. Nes niekas nepaaiškina paprastam žmogeliui, kodėl didžiausia šios savaites Lietuvos ūkio naujiena yra ne kokia nors mokesčių reforma, pavyzdžiui, o „ikanomikos“ bakalauro diplomas. Gyvenčiau normalioje valstybėje - per daug nesijaudinčiau. Atitinkamos institucijos ištirtų ir operatyviai viską išsiaiškintų. Kaltuosius nubaustų, nekaltuosius išteisintų ir niekas netrukdytų žmonėms ramiai atostogauti. O dabar - visiems aišku, kad ūkio ministras turi portfelį, tačiau diplomo jame anei šnipšt! Tačiau Vyriausybės galva kaip visad duoda suprasti, esą situacija kontroliuojama. O juk iš tiesų nė velnio jos ten niekas nekontroliuoja…
Jei šiandien taip neskaudėtų galva, gal atrodytų ir normalu, bet politinių klounų trupė ir toliau pristato pokštą po pokšto. Štai radijas paskelbė, kad vienintelis mūsų krašte kaip reikiant nacizmo ir narcisizmo šmėklos apsėstas Murza ketina steigti bendrą lietuvių ir latvių valstybę. Didesnio pasityčiojimo nė aš nesugalvočiau. Gerbiamas profesorius Bumblauskas, kaip liaudyje sakoma, karste apsiverstų… Ui, neduokdie, juk jis dar nemiręs! Kaip aš čia taip apsirikau? Durnelis. Kita vertus, tie, kurie prie Livonijos buvo „livonais“, prie ruso - rusais, prie vokiečio vokiečiais, prie lietuvio, matyt, galės tapti lietuviais. Taip besiporuodami su latvaitėmis tausosime savo baltiškąjį genofondą. Vis tiek į tą pačią jūrą darom.
Praėjusį savaitgalį buvau prie Baltijos, beje, gimtojoje Palangoje, prisipažįstu. Tačiau tikrai ne to, ko ten sulėkė visi kiti ponai. Su tėčiu virtuvėje gėrėme naminę ir sutartinai kvatojome, kad į ponią Kazytę nuo šiol galėsime kreiptis „Jūsų Šviesybe“. Savaime suprantama, gintarinės ledi šypsena papuoštų bet kokio karaliaus karūną, tik kad tas karalius - nuogas. Įdomu, ar buvo naujai „iškepta“ kunigaikštienė prašmatniausioje šios savaitės šventėje Palangos botanikos parke? Niekas neprieštarauja, normalu, kad ponas Bosas leidžia sau surengti gimtadienio baliušką Gintaro muziejaus terasoje? Jeigu jau esi bosas, tai ne tik gali, bet turi tai sau leisti. Tiesiog privalai. Sąžinės ir garbės reikalas.
Dieve mano, ir kur aš gyvenu? Būčiau tikras vyras, prieičiau prie pono Zuoko ir pasakyčiau: „Vilniaus mere, jei jūsų kraujyje, kuriuo taip dalijatės su mumis, dar liko bent lašelis garbės, ar nevertėtų pamąstyti apie kitą gyvenimo kelią?“ Juk demokratinėje visuomenėje, kurioje tariamai veši pilietiškumo daigai, valstybės pareigūnas, patyręs viešą prezidento nepasitikėjimą, vieną vakarą turėtų ryžtis pasakyti savo žmonai, kad nuo šiol į namus parneš mažiau pinigų. Štai genialiajame J. Hašeko romane apie Šveiką senstelėjęs pulkininkas, atlikdamas apžiūrą pulkuose karininkams pateikdavo vienintelį klausimą: „Turite revolverį?“. „Jūsų vietoj aš žinočiau, ką su juo daryti“, - paskui pridurdavo. Gaila, bet, matyt, iki vardinio ginklo Zuokas dar neištarnavo. Galėčiau paskolinti, deja, savo taip pat neturiu. Senąjį senelio partizano šautuvą ir tą po Nepriklausomybės paskelbimo pridavėme valdžiai.
O Zuokas turi savo „blogą“ ir viskas jam - kaip vanduo nuo žąsies. Nors ir nežino, ką turėtų daryti save ir kitus gerbiantis žmogus, apie moralę dedasi išmanąs daugiau negu popiežius. Stebina, kad apskritai visoje šioje maišalynėje dar girdisi sąvoka: „moralė“. Filosofo Leonido Donskio šioje erzelynėje nėra pats garsiausias, tačiau toks tasai, matyt, mūsų politinio gyvenimo leitmotyvas: tiesa to, kuris garsiau šaukia. Vis dėlto tas, kuris tyli, taip pat turi savo tiesą.
