Ramutė PEČELIŪNIENĖ
45-erių metų kaunietė Roma L. prieš keletą savaičių sulaukė netikėto skambučio iš Amerikos. Jau ne vienerius metus Čikagoje gyvenanti gera jos pažįstama pranešė, jog atsirado pelningas darbas (už 2 000 JAV dolerių per mėnesį su visu išlaikymu), todėl Roma turinti kuo skubiau krautis lagaminus ir ruošis kelionei už Atlanto. Dar prieš kelerius metus, kai niekaip nesisekė susirasti padoresnio darbo, Roma svajojo išvykti į Ameriką, tačiau dabar, kai toji svajonė tapo ranka pasiekiama (moteris turi galiojančią JAV vizą), paaiškėjo, jog tai padaryti nėra taip paprasta. Roma negalėjo tvirtinti, jog šis pasiūlymas jos nenudžiugino, tačiau kuo daugiau apie jį galvojo, tuo labiau ėmė suprasti, jog ryžtis tolimai kelionei nepaprastai sunku. Dabar vienoje Kauno siuvimo įmonėje, kuri savo gaminius eksportuoja į Daniją, per mėnesį uždirba šiek tiek daugiau nei tūkstantį litų. Darbas gana varginantis, reikalaujantis didelės ištvermės ir fizinių jėgų. Bet buvo aišku, kad užsienyje dirbdama gal ir ne lengvesnį, bet net penkis-šešis kartus pelningesnį darbą, susitaupytų ateičiai. Roma įsijautusi ėmė kurti planus, jog, uždirbusi Pinigų, pasikeistų butą (sūnui būtinas žymiai didesnis atskiras kambarys), nusipirktų naujus baldus ar net automobilį (vairavimo pažymėjimas įsigytas prieš 10 metų)... Tačiau pakako kelių nemigos naktų, ir visos svajonės apvirto aukštyn kojom - viena šešiolikmetį sūnų auginanti moteris vis dėlto nusprendė, jog geriau ir toliau vargs čia, Lietuvoje... Pagrindinė tokio apsisprendimo priežastis - baimė dėl sūnaus, kad jis, paliktas vienas, nepasuktų klystkeliais.
Pleištas tarp tėvo ir vaikų...
Tenka pripažinti, kad mūsų tautiečiai dažniau renkasi kitokius sprendimus. Esame ne kartą rašę, kaip tėvai (arba vyras, arba žmona), seneliams ar giminaičiams palikę vaikus, išvažiuoja uždarbiauti į užsienį. Psichologai pastebi, jog tokiais atvejais šeimos modelis ima keistis. Pavyzdžiui, jeigu išvykęs vyras su žmona, o su vaikais dažnai bendrauja telefonu, rašo laiškus, užsienyje dirba ne kelerius metus, o daugiausia - pusmetį, galima manyti, kad šeima vis dėlto išlieka pilna. Bet kuomet ryšys ima trūkinėti, kalbėti apie šeimos pilnatvę jau nebegalima...
Teko bendrauti su psichologinės pagalbos ieškojusia jauna panevėžiete Ingrida. Moteris savo asmeninių išgyvenimų viešinti nepanoro, tačiau prasitarė tik tiek, jog tai susiję su vaikais. Pasirodo, jos 35-erių metų sutuoktinis Arvydas su pertraukomis jau kelerius metus važiuoja padirbėti į Airiją. Užsienyje praleidęs 6-7 mėnesius, grįžta į Lietuvą ilgesniam laikui. Pinigų pakanka viskam - net ir naujojo namo statybai. Tačiau Ingrida neslėpė, jog toks gyvenimas ją gerokai išvargino. Visų pirma todėl, kad jai vienai tenka rūpintis dviem vaikais, namais, dar ir dirbti savo darbą... Tačiau svarbiausia ne tai. Moteris pajuto, jog visiškai pasikeitė vaikų ir tėvo santykiai: jie tapo šaltesni, ne tokie nuoširdūs kaip anksčiau. Skaudu, kad tėvas vaikams tampa tiktai "pinigų gaminimo mašina" - tokią drastišką išvadą padarė pati pašnekovė. Tai ją baugina... Be to, kuo toliau, tuo sunkiau bendrauti su sūnumi ir jai pačiai... Moteris tikino esanti labai pavargusi, tačiau mano, kad priimti kažkokius rimtus sprendimus jau vėlu... Visiškai suprantama, jog išvykus tėvams (konkrečiu atveju - tėvui), vaikų elgesys ima keistis. Jautresni tampa tiek berniukai, tiek mergaitės, tačiau tas jautrumas pasireiškia skirtingomis formomis. Jeigu tėvų ilgesio kamuojamos mergaitės pasidaro tylesnės, tarsi užsisklendžia savyje, tai berniukai tampa įžūlesni, agresyvesni, užsirūko, išgeria... Jie jaučiasi niekieno nekontroliuojami, bet patys nesugeba atsirinkti, kas gera, o kas bloga ...
Nereikia "nurašyti" senelių
Absoliuti dauguma mūsų piliečių išvažiuoja į užsienį todėl, kad Lietuvoje sunkiai pragyvena. Tai reiškia, jog nepriteklių jaučia ir vaikai. Kai šiems iš užsienio pradedami siųsti pinigai, drabužiai, kiti brangūs daiktai, galima prieiti išvadą, jog tėvų meilė kompensuojama materialiais dalykais. Deja, tokiais atvejais dažniausiai vaikų poreikiai pastebimai auga. Jeigu šio proceso niekas nestabdo, prasideda konfliktai ir šantažas. Esą, jei mane myli - siųsk kuo daugiau...
Prieš keletą metų rašėme apie vieną garbaus amžiaus moterį, kuriai prireikė psichiatrės-psichoterapeutės pagalbos. Tuomet septyniolikmetės Gabrielės močiutė skundėsi, jog iki tol buvusi labai paklusni mergaitė ir gera mokinė, ėmė močiutės neklausyti, pasidarė grubi, pradėjo blogai mokytis, nustojo valgyti (laikėsi sekinančių dietų, nes norėjo būti liekna). Mergaitės tėvai išsiskyrę prieš daugelį metų. Jos motina užsienyje gyveno jau ne vienerius metus. Blogiausia tai, jog močiutė, būdama 77-erių metų, suprato, kad neranda bendros kalbos su anūke, kad jau negali jai atstoti motinos. Kaip paaiškėjo, tuo metu pagalbos reikėjo joms abiem... Pasidomėjome, kaip susiklostė tolesnis šių moterų likimas. Dabar viena gyvenanti moteris su ašaromis akyse pasakojo, jog anūkė nesugebėjo net vidurinės baigti, nes įsipainiojo į "nešvarius reikalus" (greičiausiai kurį laiką dirbo prostitute). Kai mergaitė ilgam laikui dingo iš namų, močiutė sakė norėjusi net nusižudyti. Grįžusi Gabrielė prižadėdavo daugiau taip nesielgti, tačiau savo žodžio nesilaikė. Situacija pasikeitė, kai jos motiną pavyko įkalbėti grįžti namo. Ši paviešėjo neilgai, gal porą savaičių, tačiau, išvažiuodama atgal į Angliją, išsivežė ir dukrą. Močiutė sakė sulaukianti iš dukters skambučių ir žinanti, jog joms abiem viskas gerai...
Tėvams išvykus į užsienį, vaikai dažnai paliekami seneliams. Tačiau niekas nepagalvoja, kad pastarųjų teisės būna labiausiai pažeistos - su ramia senatve jiems belieka atsisveikinti.
Psichologas Gediminas Navaitis įsitikinęs, jog seneliai savo anūkus auklėja ir prižiūri ne blogiau už tėvus. Todėl esą nereikėtų jų "nurašyti". Bet važiuojant į užsienį vis dėlto reikėtų susimąstyti, kokio amžiaus vaikai paliekami. Pavyzdžiui, 7-9 metų atžaloms būtų sunku apsieiti be tėvų net ir tris paras, o vyresni - 16-17 metų paaugliai galbūt be didelio vargo "ištvertų" keletą savaičių. Psichologas patikino, jog blogiausia tada, kai tėvai, išvažiuodami į užsienį, palieka ikimokyklinio amžiaus vaikus, nes ir per gana trumpą laiką emociniai ryšiai tarp jų nutrūksta, o tėvams juos vėl "prisijaukinti" reikia bent tris kartus ilgesnio laiko.
Masalas nusikaltėliams
Dar vienas skaudus atvejis - tėvų pagalba praturtėję vaikai lengviau įtraukiami į įvairias nusikalstamas kompanijas. Juos susiranda narkotikų prekeiviai, "prisijaukina", o kadangi šalia nėra tėvų, niekas negali išplėšti vaiko iš tų pinklių. Tokie vaikai pažeidžiami ypač lengvai... Matyt, ne be reikalo Mykolo Romerio universitete Socialinio darbo su šeima kurse įvestos temos, nagrinėjančios tokias problemas. Būsimieji socialinio darbo specialistai supažindinami su šia situacija ir ruošiami darbui...
Valdžiai svarbiau gyvuliai nei piliečiai
Psichologas G. Navaitis pastebi, jog Lietuva tampa savitu ir keistu kraštu, kuriame yra tiksliai suskaičiuoti visi galvijai, tik - ne piliečiai. Tai galbūt rodo mūsų valdžios bendrą nuostatą į Lietuvos žmones, o kartu - ir į šeimą. Iš pateikiamos statistikos negalima tiksliai sužinoti, kiek Lietuvos piliečių dirba ir gyvena užsienio šalyse. Šiandien kalbama apie gana neaiškius skaičius - nuo 1/4 iki pusės milijono, nes kiekvienas šaltinis pateikia skirtingus duomenis. Psichologas pastebi, jog labai dažnai išvyksta uždarbiauti vienas šeimos atstovas (gali būti ir suaugę vaikai), kurio ryšys su šeima greitai silpnėja. Moksliniais duomenimis pagrįsta, jog jeigu kūdikis atskiriamas nuo motinos ilgiau kaip pusė metų, po to emocinis ryšys tarp jų dažniausiai nebeatkuriamas. Suprantama, vyresnių vaikų emocinis ryšys su tėvais yra kitoks. Bet jeigu tėvas ar motina yra tiktai finansuotojai, jie daro vis menkesnę įtaką vaiko raidai, nedalyvauja dukrai ar sūnui perteikiant šeimos ar tautos tradicijas. G. Navaitis pabrėžia, jog šiandien ryšys tarp kartų yra susilpnėjęs, nes moderni, greitai besikeičianti visuomenė nuvertina ankstesnį kartų patyrimą. Tai, be abejo, daro didelę įtaką ir vaiko socializacijai, jo vertybėms, galų gale - supratimui apie šeimą.
Pasirinkimą reikėtų gerai apsvarstyti
Psichologas neneigia, jog užsienyje dirbantieji gauna didesnį atlyginimą, susikuria žymiai geresnes materialines sąlygas. Neretai tas atlyginimas gretinamas su uždarbiu Lietuvoje. Žmonės kažkodėl nepastebi, kokios didelės yra pragyvenimo išlaidos užsienyje... Pavyzdžiui, jeigu pas mus kavinėje galima išgerti puodelį kavos už vieną eurą, tai Vokietijoje už tai teks mokėti mažiausiai du eurus. Kita vertus, Lietuvoje, nors ir ne taip sparčiai, kaip norėtųsi, kyla atlyginimai, gausėja darbo vietų. Tačiau žmogus, nutardamas, kad jam yra svarbiau turėti daugiau pinigų nei artimus šeimos santykius, pasirenka pats savo kelią. Psichologo teigimu, tokie žmonės turėtų atsakyti sau į keletą klausimų, pavyzdžiui, kiek laiko jie sieks aukštesnio materialinio gyvenimo? Jeigu, sakykim, jie renkasi 5-erius metus gyventi be šeimos (arba ją aplankant per Kalėdas), reiškia, jie šeimos atsisako, nes realiai ją reikės kurti iš naujo (jeigu išvis pavyks tai padaryti). Žinoma, jeigu gyvenimo užsienyje laiko tarpas yra mažesnis - dveji, treji metai, nemenką dalį pajamų reikėtų skirti nuolatiniams susitikimams su šeima. Sezoniniai darbai, trunkantys 2-3 mėnesius, G. Navaičio nuomone, kokios nors pastebimos įtakos šeimos santykiams nepadaro, tačiau vis tiek reikėtų dažniau susiskambinti, rašyti laiškus, nusiųsti savo nuotraukų ir gauti jų iš šeimos narių. Taigi, psichologas pataria, jog prieš žengiant tokį žingsnį reikia pagalvoti apie pasirinkimo privalumus. Juk šviesos be šešėlio nebūna... Net ir geriausias, puikiausiai apmokamas darbas užsienyje yra susijęs su kai kuriomis problemomis. Pavyzdžiui, net jeigu ten išvažiuoja visa šeima, ne taip paprasta vaikui adaptuotis naujoje mokykloje, susirasti draugų, prisitaikyti prie naujų tradicijų. Tiesa, visa tai įveikiama, bet ne visuomet - lengvai. Apsisprendimas užsienyje gyventi ilgai arba neapibrėžtą laiką, neretai būna faktiškas ir užslėptų skyrybų maskavimas, slėpimasis nuo savęs ir nuo aplinkinių. Tai iš tiesų yra būdas nutraukti šeimos santykius... Paprastai išvykstantis sutuoktinis sako, jog važiuoja dirbti, tačiau finansinė parama šeimai palaipsniui mažėja, kol visiškai baigiasi... atvirukais Kalėdų ar Velykų proga...
Žmonės gręžiasi į namus
Šiuo metu situacija šiek tiek keičiasi. Kaip teigė Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos valstybės sekretorius Rimantas Kairelis, pastaruoju metu sugrįžtančiųjų į Lietuvą vis daugėja. Taip yra todėl, kad tam tikrose ūkio šakose atsiranda palankesnės darbo sąlygos, keliami Atlyginimai. Dabar žmogus daug atsakingiau įvertina pragyvenimo kaštus užsienio valstybėje ir tai, ką, ten būdamas, praranda. Daugiau žmonių vyksta trumpalaikiam darbui - keliems mėnesiams. Be to, net ir daugelis tų, kurie svetimame krašte giliai įleido šaknis ir buvo nusprendę ten būti ilgai, dabar jau galvoja apie galimybę kuo greičiau grįžti namo. Besilankant Didžiojoje Britanijoje bei Airijoje, R. Kaireliui teko bendrauti su daugeliu lietuvaičių. Ne vienas jų sakė skaičiuojantys dienas, kada galės grįžti į Lietuvą. Jie skundėsi, jog trūksta šeimyninio bendravimo, šiltų santykių. Viena mergina, į Londoną atvykusi iš Mažeikių, neslėpė, jog labiausiai pasiilgusi brolio. Jeigu jis atvyktų, tada čia būtų galima gyventi žymiai geriau...
