Iš paslaptingojo maorių krašto sugrįžus...
Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Gerai žinomas kaunietis, UAB "Gabija" direktorius ir krepšinio veteranas Anatolijus Čupkovas yra lankęsis daugelyje pačių egzotiškiausių pasaulio vietų. Jo kojos mindė Indijos, Kinijos, Šri Lankos, Australijos, Kosta Rikos, Šri Lankos, Urugvajaus, Jungtinių Amerikos Valstijų ir kitų pasaulio kraštų žemę. Galimybes apsilankyti svetur ir pasimėgauti egzotika šiam kauniečiui suteikė dalyvavimas pasaulio krepšinio veteranų varžybose, iš kurių, be puikių įspūdžių, jis su komandos draugais yra ne kartą parsivežęs pačius aukščiausius apdovanojimus. Pasaulio krepšinio veteranų varžybose lietuviai du kartus laimėjo pirmąją vietą, porą sykių iškovojo sidabro ir bronzos medalius. Šį sausį lietuvių delegacija buvo išvykusi net į Naująją Zelandiją...
Išsipildė vaikystės svajonė
A. Čupkovas prisipažįsta, jog Naujoji Zelandija jau nuo ankstyvos vaikystės jam buvo tapusi svajonių šalimi. Net neaišku kodėl - gal dėl to, jog mokykloje labai domėjosi geografija ir šis kraštas atrodė esąs labai tolimas, nepasiekiamas, galbūt kažkokį nerealų, paslaptingą įvaizdį sukūrė perskaitytos knygos... Tad kuomet Anatolijus sužinojo, jog šiemetinės pasaulio krepšinio veteranų varžybos vyks Naujojoje Zelandijoje, nepaprastai apsidžiaugė... Beje, tiems, kurie šiek tiek primiršo geografines žinias, primename, jog Naujoji Zelandija yra šiaurinėje Ramiojo vandenyno pusėje, 1 600 kilometrų į pietryčius nuo Australijos. Ji driekiasi 1 600 kilometrų nuo šiaurės į pietus ir susideda iš dviejų salų bei nedidelės virtinės mažų salelių - keletas iš jų supa didžiųjų salų krantus, kitos nutolusios šimtus kilometrų. Kelionė į šį, galima sakyti, visai kitą pasaulio kraštą - ilga ir varginanti. Norint nuskristi 16 000 kilometrų, ore tenka išbūti net 24 valandas. Iš Vienos pakilęs lėktuvas nusileidžia Kvala Lumpūre bei Sidnėjuje...
Storakamieniai galiūnai
Išlipus išsvajotoje žemėje, pirmasis įspūdis buvo kiek kitoks, nei tikėtasi. Vulkaninės kilmės salose driekėsi žalios lygumos, slėniai... Kalnai palyginti neaukšti, nors vietinių teigimu, žiemą čia iškrenta sniegas ir net galima slidinėti... Kitas įsidėmėtinas šio tolimojo krašto bruožas yra nesuskaičiuojama daugybė upių ir ežerų... Lyg iš atvirukų nužengusios kalvos apaugusios sodria žole. Stačiakampio formos laukai ištisai apsodinti medžiais - matyt, kad javai būtų apsaugoti nuo vėjo. Visus pirmą kartą atvykusius į šį tolimą kraštą labiausiai nustebino medžiai - jie nepaprastai dideli, aukšti, storakamiemiai.
Saulė kanda skaudžiai
Lietuvaičiai Naujojoje Zelandijoje atsidūrė sausio viduryje, kuomet čia karaliavo vasara. Ozono sluoksnis čia labai plonas, todėl pabuvus bent valandą paplūdimyje, kūną nusėja žaizdos... Nors oro temperatūra tuo metu siekė 25 laipsnius šilumos, tačiau stovint pavėsyje, po didžiuliais medžiais, visiškai nesijautė tvankumos, kuri paprastai kamuoja džiunglėse - kur ir drėgna, ir karšta. Daugiausia turistų čia atvyksta šiltesniais mėnesiais - tarp lapkričio ir balandžio, nors slidinėjimo kurortuose, tokiuose kaip Kvynstaunas, keliauninkų pilna ištisą žiemą... Labai gražios Naujosios Zelandijos įlankos. Kitados prancūzų kolonizatoriai (ir dabar čia gyvena daug prancūzų) "atrado" tuos nepaprastus gamtos kampelius. Turistams suteikta galimybė užsisakyti ekskursiją, kurios metu galima paplaukioti kartu su delfinais. Ryklių ten nėra, tačiau vietiniai pasakojo, jog į pakrantes atplaukia banginių. Tiesa, susitikimo su šiais gigantais reikėtų ieškoti kitoje salos pusėje. Vienos iš įlankų - Akaros - grožį iš arti stebėjo, laiveliu po ją plaukiojo ir mūsų sportininkų veteranų komanda. Naujojoje Zelandijoje yra labai daug medinių pastatų. Nors jie statomi ir dabar, daugelis pastatų išlikę nuo senų laikų.
Neblėstantys įspūdžiai
Kraistčerčas - pirmasis Naujosios Zelandijos miestas, kurį mini istorijos dokumentai. Būtent jame visą viešnagės šioje šalyje laiką gyveno lietuvaičiai. Šalia viešbučio, kuris daugiau nei savaitę buvo tapęs jų namais, įkurtas botanikos sodas. Čia labiausiai nustebino medžiai ir gėlės dėl nerealiai didelio žiedų dydžio, spalvų ryškumo. Daugelis tokių gėlių auga ir pas mus, tačiau jos keletą kartų mažesnės, tarsi būtų pastarųjų kopijos.
Vietiniai gyventojai - maoriai - labai paprasti ir nuoširdūs žmonės. Pasakodamas apie juos, A. Čupkovas sakė patyrę daug emocingų dalykų. Mat ten jam vietinių apsuptyje teko švęsti savo gimtadienį... Ši šventė įsimins visam gyvenimui... Tenka priminti, jog visas šias krepšinio varžybas organizuoja Pasaulio veteranų krepšinio federacija, kurios atstovas Lietuvoje yra A. Čupkovas. Visus dešimt metų jis dalyvavo tokiose pasaulinėse varžybose. Taigi šiemetinis turnyras pateikė didžiulį siurprizą. Dar prieš išvykstant į Naująją Zelandiją Anatolijaus buvo klausiama - ar jis dalyvaus?.. Ilgamečio pasaulinės federacijos prezidento tėvo - žymaus krepšininko, trenerio, organizatoriaus ir šios federacijos įkūrėjo Rubeno Lamo (jis mirė prieš pusantrų metų) atminimui buvo suteikta 10 nominacijų krepšininkams veteranams. Iš pradžių A. Čupkovas gavo Europos krepšinio veterano nominaciją... Tačiau tai dar ne viskas - jam buvo paskirta ir Pasaulio krepšinio veterano nominacija... Tai buvo nuostabi dovana gimtadienio proga.
Nei keptų žvirblių, nei tarakonų...
A. Čupkovas yra ragavęs daugybės šalių tradicinių patiekalų. Naujosios Zelandijos virtuvė - tai gana aštrokas kinų, tailandiečių ir kitų rytiečių kraštų patiekalų mišinys, kuris dar ir gerokai sueuropėjęs. Čia gausu nedidelių restoranėlių, kavinukių, įsikūrusių didelėse parduotuvėse. Kiekvienoje iš jų - atskiros virtuvės. Savo gardėsiais vilioja tai turkai, tai kinai, tai tailandiečiai... Ką teko valgyti lietuvaičiams, Anatolijus sakė negalįs įvardinti - tiesiog būtų sunku pateikti patiekalų pavadinimus. Aišku, jie dažniau rinkosi kinų virtuvę - gal todėl, kad prie jos patiekalų jau pripratę ir šie valgiai yra labai skanūs... Vis dėlto čia lietuviai neragavo nei varlių šlaunelių, nei keptų žvirblių, nei gerai iščirškintų tarakonų... Tiesiog nesilankė tuose restoranuose, kur galėjo rasti ką nors egzotiško, neįprasto, specifinio...
Maorių apsuptyje
Apsilankyti šalyje ir iš arti nepamatyti maorių gyvenimo - tai tarsi praleisti kažką svarbaus... Atvykėliams iš kitų kraštų sukurta netgi speciali programa. Iš pradžių turistai susipažįsta su maorių folkloru, paskui jiems surengiama ekskursija, kurios metu turistai supažindinami su salose gyvenančiais paukščiais. Lietuvaičiai čia pamatė ir nacionalinį zelandienčių paukštį kivį. Jis panašus į kurapką, maždaug vištos dydžio, rusvai pilkos spalvos. Kiviai skraidyti nemoka, nes iki šiol gamtoje neturi natūralių priešų - vilkų, lapių ir kitų gyvūnų, kurie galėtų juos gaudyti ir naikinti. Tik kai prisiveisė kačių ir šunų, kivių labai sumažėjo. Maorių gyvenvietėje - nedideli namukai, panašūs į šuns būdas. Turistus vietiniai gyventojai pasitinka apsivilkę įdomiais apdarais ir bando juos gąsdinti, kaišioja liežuvį, šoka priešais su ietimis rankose. Atvykėlis pasveikinimo sulaukia tik tuomet, jeigu neišsigąsta ir žengia pirmyn tris žingsnius. Tuomet maoriai priėję braukia sutiktajam kakta ir nosimi - tai specifinis jų pasisveikinimo būdas... Maoriai - labai malonūs, mieli, geranoriški, puikūs pašnekovai... Beje, sužinoję, jog tądien Anatolijus šventė savo gimtadienį, sukvietė savuosius ir solinezantui sudainavo gimtadienio dainelę... maoriškai.
Zelandiečiai gyvena gana kukliai ir nekreipia pernelyg didelio dėmesio savo buičiai... Atrodo, jog jų uždarbiai - neblogi. Dauguma žmonių dirba žemės ūkyje, ūkininkauja. Lietuviams teko matyti didžiules vynuogių plantacijas (ir dalyvauti vyno degustacijoje), besiganančių avių bandas... Šalis pati apsirūpina tiek maisto produktais, tiek visa kita reikalinga produkcija... Beje, muitininkai neleidžia į šalį įvežti jokių maisto produktų. Kai kurie šios kelionės dalyviai, norėdami sutaupyti pinigų, į lagaminus buvo įsidėję rūkytų lietuviškų skanėstų - kas skilandį, kas dešrą, kas lašinių. Tačiau oro uoste su visais šiais gardėsiais teko atsisveikinti, kai juos užuodė... muitininkų šuo. Pareigūnų neįtikino siūlymas paragauti lietuviškos dešros, kad įsitikintų, jog ji labai skani ir šiukšlių dėžės tikrai neverta... Tačiau jokie įkalbinėjimai nepadėjo...
Na, o vyrams labiausiai krito į akis viena didelė alaus gamykla... Alus čia - populiariausias gėrimas. Jį vienodai mėgsta visi - tiek rokeriai, tiek paprasti žmogeliai... Tačiau niekas nedrįsta sėsti prie vairo išgėręs - tai šventa taisyklė...
