Jeigu jau Ispanija yra Europos galva, tai Portugalija - jos karūna...
Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Prieš penkerius metus kaunietė Indrė tapo Andrėje, tad dabar jai iš saulėtosios Portugalijos grįžus į Lietuvą trumpų atostogų, tenka iš naujo pratintis prie tikrojo savo vardo. Tačiau simpatiška šviesiaplaukė dėl to nesijaudina. Dabar jai svarbiausia atsidžiaugti artimųjų meile, prisikaupti gimtosios šalies vaizdų ir išgyventi kiek galima daugiau malonių akimirkų, kad visa tai ilgam išliktų atmintyje gyvenant labiausiai nuo Lietuvos nutolusioje Europos valstybėje. Beje, čia tikriausiai labai tiktų garsiojo keliautojo Vasko da Gamos pasakyti žodžiai: "Jeigu jau Ispanija yra Europos galva, Portugalija, būdama labiausiai į Vakarus nutolęs kraštas, kur baigiasi žemė, yra tartum karūna ant jos galvos".
Laimės ieškotojai atrado naują žemę
Maždaug prieš penkerius metus Indrė apsigyveno kurortiniame Portugalijos miestelyje Algarvėje, į kurį net ir vėsiuoju metų laiku plūsta turistai iš viso pasaulio. Jis ypač mėgstamas vasarą, kuomet galima pasimėgauti saule, gražiais paplūdimiais, o karščio iškankintiems kristi į šaltokų Atlanto vandenyno bangų glėbį... Dabar jau drąsiai galima sakyti, jog Algarvė Indrei ir jos vyrui Laimūnui tapo tikraisiais namais. O dar prieš pusę dešimtmečio ji net nesvajojo, jog atsitiks būtent taip...
Jauna moteris prisimena, jog anksti ištekėjusi su vyru tapo laimės ieškotoja, nusprendusia kartu su draugais vykti į Ispaniją. Beje, draugai jau ten buvo įsikūrę anksčiau... Šioje šalyje pragyvenę maždaug pusmetį susizgribo, jog vos už 100 kilometrų - jau Portugalija, tad nusprendė su vyru nuvykti tenai pasižvalgyti. Pasiekę Lisaboną iškart suprato, jog čia gyvena žymiai šiltesni, nuoširdesni žmonės nei Ispanijoje. Portugalai labai maloniai priėmė lietuvaičius, todėl šiedu nusprendė čionai pasilikti ilgėliau.
Upė dalija Portugaliją į dvi sritis
Beje, priminsime, jog Portugalija yra Pirėnų pusiasalio vakarinėje dalyje. Jos pakrantėje esantis Rokos ragas - tolimiausias Europos taškas vakaruose. Iš vakarų ir pietų šalies krantus skalauja Atlanto vandenynas, o šiaurėje ir rytuose ji turi sieną su Ispanija. Į Portugalijos sudėtį įeina Atlanto vandenyno Azorų ir Madeiros salos. Portugalija - miškais apaugusių smėlėtų paplūdimių, alyvmedžių giraičių ir garsių jūrų keliautojų šalis. Ją į dvi sritis (pietinę ir šiaurinę) dalija Težo upė. Absoliučią šalies gyventojų daugumą sudaro portugalai. Miestuose gyvena apie pusę visų gyventojų (iš jų trys ketvirtadaliai gyvena Lisabonoje ir antrame pagal dydį mieste Porte bei jų apylinkėse). Istoriniai įvykiai smarkiai paveikė portugalų gyvenimą, tradicijas, kultūrą. Iš esmės skiriasi krikščionių šiaurė ir musulmonų pietūs. Kaimiečiai gyvena vienkiemiuose, dviaukščiuose namuose. Portugalijoje daug vienuolynų ir bažnyčių, kuriems būdingas gotikinis architektūros stilius. Net ir dabar dauguma šalies gyventojų mėgsta rengtis nacionaliniais drabužiais.
Lisabona primena lietuviškosios architektūros tradicijas
Indrė su vyru pirmąją pažintį su šia šalimi pradėjo nuo sostinės. Lisabona - didžiulis miestas, garsėjantis centre stovinčia didinga Šv. Jurgio pilimi, moderniais ir senoviniais kvartalais, iš kurių įspūdingiausias - Alfama, Šv. Jeronimo vienuolynas, didžiausiu pasaulyje vežimų muziejumi, zoologijos sodu ir t. t. Tai labai savitas, iš kitų išsiskiriantis miestas, kurio architektūra, Indrės akimis, primena Lietuvos senuosius kultūros paminklus, pastatus, sukurtus labai kruopščiai ir išradingai... Taigi pasimėgavę gražiais sostinės vaizdais, pabendravę su vietiniais gyventojais, maždaug po poros mėnesių lietuvaičiai nusprendė patraukti į Algarvę, nuo sostinės į pietus nutolusią per 300 kilometrų, kur šilta ir gera...
Pasirinko kurortinį miestelį
Čia iš tiesų pasirodė žymiai palankesnės gyvenimo sąlygos. Kurortiniame miestelyje - daugybė viešbučių, barų, restoranų, kur buvo galima susirasti darbo. Taigi du jauni žmonės nutarė pabandyti čia prigyti, o gal net įleisti šaknis... Tai buvo 2000-ųjų pavasarį. Po tokio sprendimo Indrė su vyru trumpam grįžo namo, pardavė savo butą, visą turtą ir iškeliavo atgal, į naujai atrastą žemę...
2000 metais Portugalijoje, o ypač pietinėje jos pakrantėje, dar nebuvo didžiulio pokomunistinių valstybių piliečių, ieškančių darbo ir pragyvenimo šaltinio, antplūdžio. Tiesa, tuo metu kurortiniame miestelyje jau dirbo vokiečiai, švedai, olandai - dažniausiai jauni žmonės, kurie čia atvažiuodavo pavasarį, kad pasimėgautų puikiu oru ir užsidirbtų pinigų. Dėl to dauguma tokių atvykėlių darbą kaitaliodavo su poilsiu, maloniu laiko praleidimu. Tokia galimybė labai viliojo studentus europiečius. Žinoma, gyventi ir dirbti čia nėra paprasta - vasarą termometro stulpelis pakyla net iki 40 laipsnių karščio, o reikia dirbti net piko valandomis, kuomet ypač daug poilsiautojų bei turistų... Čia - ne Ispanija, kur niekas karščiausiu paros metu ne dirba, o ilsisi... Portugalai - žymiai darbštesni žmonės. Dėl to lietuvaičiams teko didžiulė atsakomybė, nes požiūris į juos yra toks pat kaip į vokiečius, anglus ar kitus europiečius. Todėl atėjusi į barą aštuntą valandą ryto, Indrė turėdavo nesustodama dirbti 12 valandų, iki vėlyvo vakaro, tačiau būtent todėl išsikovojo vietą, susirado daug draugų, sulaukė didžiulės pagarbos ir įvertinimo. Beje, visa tai atėjo gana greitai ir netikėtai...
Beje, lietuvaičiams neteko pajusti kalbos barjero, nes jiedu neblogai kalbėjo angliškai. O kurortiniame miestelyje vasarą portugalų beveik ir nebūdavo - vien anglai, vokiečiai ir t. t. Maždaug po pusmečio Indrė jau galėjo beveik laisvai susikalbėti su vietiniais gyventojais, gerokai pagilino ir anglų kalbos žinias. Be to, dabar jai nekiltų problemų bendraujant ir su ispanais, italais.
Pakerėjo išvaizda ir kerinčia šypsena
Pirmoji Indrės darbo vieta buvo viešbutis. Ieškodama nuolatinio užsiėmimo ji tiesiog užėjo paklausti, ar nereikalingi darbuotojai. Moteris buvo priimta labai šiltai - pirmiausia jau vien todėl, kad kalbėjo angliškai. Darbdaviui patiko jos išvaizda, šviesūs plaukai, todėl šis iškart paprašė ją pasilikti bare dirbti padavėja. Vis dėlto jos pareigos kiek skyrėsi nuo kolegų, nes Indrės buvo prašoma jau prie durų pasitikti lankytojus, su jais pasisveikinti, pabendrauti... Kerinti šypsena iš tiesų čionai priviliodavo daugybę turistų bei poilsiautojų... Juk, pavyzdžiui, anglams iš tiesų labiau patikdavo, kad juos aptarnaudavo ne tamsaus gymio, o šviesiaplaukė mergina... Jausdama didžiulį pasisekimą Indrė tik vėliau suprato, kad tai nulėmė jos išvaizda, sugebėjimas bendrauti, puikios manieros...
Beje, Indrė pasakojo, jog net ir viešint Lietuvoje jai krenta į akis tai, kad padavėjai atneša meniu, numeta ant stalo ir pasišalina, o ji tokį patį darbą atlikdavo visai kitaip - pasisveikinusi su lankytojais pasidomėdavo, ar šie gerai praleido laiką paplūdimyje, ar neperkaito saulėje, ar gerai jaučiasi. Juk turistai atvyksta pailsėti, jiems malonu, jog kažkas domisi tuo, kaip jiems sekasi, kai tarsi gali kažkuo padėti, pakelti nuotaiką...
Portugalai prašė parvežti lauktuvių... sniego
Vis dėlto ir į Portugaliją ateina žiema, o tada ištuštėja viešbučiai, kurortai. Beje, šalyje vyrauja pajūrio subtropinis klimatas, tačiau orams įtaką daro ir Atlanto vandenynas bei šilta Kanarų srovė. Drėgnos oro masės iš Atlanto su vyraujančiais vėjais prasiskverbia į visą šalį. Daugiausia lietaus sulaukia aukščiausių kalnagūbrių vakariniai šlaitai, o Ispanijos pasienyje kritulių sumažėja maždaug dviem trečdaliais. Žiemą kalnuose pasninga ir čia sniegas išsilaiko net keletą mėnesių, o žemai jo neteko matyti. Išvykstant Indrei į Lietuvą, portugalai prašė parvežti lauktuvių - sniego... Žmonės jo nėra matę - tiktai nuotraukose ar per televiziją. Jiems nesuvokiama, kaip galima lipdyti senį besmegenį, mėtytis gniūžtėmis... Beje, šaltuoju metų laiku oras Portugalijoje atvėsta iki 13-15 laipsnių šilumos. Spalio mėnesį jau prasideda lietūs, pasigirsta griaustiniai... Tada portugalės iš spintų išsitraukia kailinukus, įsispiria į pliažines basutes ir eina gerti kavos. Štai tada jau aišku, jog atėjo žiema. Ji yra labai drėgna ir bjauri. Tokiu metu uždaroma daugelis restoranų, nors Algarvės miestelis būna labai aktyvus ir žiemą. Jame net ir tokiu laiku gana aktyviai klesti turizmas, nes vasarą, bijodami karščio, čia vyresnio amžiaus žmonės nevažiuoja. Pensininkams vėsusis metų laikas priimtiniausias. Juo labiau jog tokiu metu kelionių agentūros siūlo daugybę nuolaidų. Beje, žiemą čia mėgsta ilsėtis patys turtingiausi pasaulio žmonės... Miestelis tarsi iš naujo atgyja, nors nuo Atlanto atslenkanti drėgmė nėra maloni ir netgi nelabai tinkama sveikatai. Kodėl? Ogi dėl to, kad namuose nėra įrengtos centrinio šildymo sistemos. Tad tuomet tenka lėkti į prekybos centrus pirkti elektrinių šildymo prietaisų. Keista, tačiau jei lauke būna 18 laipsnių šilumos, namuose termometro stulpelis gali nukristi net iki 10. Beje, pavasaris į Algarvę ateis netrukus - jau sausio pabaigoje... Tada pradės sprogti medžiai, krūmai, ims žydėti migdolų medžiai - Dideliais, baltais lyg obelų žiedais. Ir žinoma - apelsinmedžiai. Jų derlius čia renkamas net 4 kartus per metus. Gal todėl apelsinus daugelis spardo lyg obuolius. Tuo tarpu vynuogynai duoda derlių du kartus per metus... Pietinėje Portugalijos dalyje išaugę vaisiai (ypač apelsinai) yra patys skaniausi. Visai kitaip su agurkėliais, pomidorais, pievagrybiais, kurie auginami šiltnamiuose negailint nitratų. Dirbamos žemės trūkumas labai jaučiamas, todėl išnaudojamas kiekvienas jos lopinėlis.
Iš menkės - 400 patiekalų
Per šį laiką Indrė labiausiai pasiilgo pieno produktų - ypač varškės, grietinės... Dėl to šių skanėstų (įskaitant ir cepelinus su spirgučiais, bulvinius blynus) stengiasi atsivalgyti būdama Lietuvoje. Portugalijos virtuvės pagrindą sudaro žuvis - ji mėgstamiausias valgis. Yra sakoma, jog virėjai iš paprasčiausios menkės gali paruošti net apie 400 skirtingų patiekalų. Beje, pati Algarvė nuo senų senovės laikoma žvejų miesteliu, tad žmonės žuvį valgo ir pusryčiams, ir vakarienei. Jie atsisako mėsos. Dažniausiai žuvį kepa ant lauželių ar grilio. Labai mėgsta visas jūros gėrybes (ypač - omarus, aštuonkojus, midijas ir t. t.), žodžiu, valgo viską, kas kruta... Beje, aštuonkojų salotos - pats mėgstamiausias Indrės patiekalas. Jos laikomos delikatesu ir ypač populiarios vasarą, nes yra gaivaus skonio. Šių salotų galima pasigaminti ir Lietuvoje. Tereikia mažais kubeliais supjaustyti virtas bulvytes, morkytes, susmulkinti išvirtus aštuonkojus ir viską užpilti majonezu. Norintiesiems išgauti pikantiškesnį skonį galima dar pridėti žirnelių, pagardinti prieskoniais. Aštuonkojis savo skoniu primena paukštieną. Portugalai mėgsta įdarytus kalmarus. Paprasčiausiai nupjauna čiuptuvus, prideda kokių nors daržovių, pavyzdžiui, špinatų, ir jais prikemša vidų...
Mėsa - retas skanėstas
Beje, Indrė pastebėjo, jog portugalų stalas kiek skurdesnis nei lietuvaičių, kurie mėgsta įvairiausiais mišraines, konditerinius gaminius. Portugalai mėsos patiekalus gamina labai paprastai - nusiperka karbonado, kurį kartu su bulvytėmis iškepa orkaitėje, ir mano, jog tai labai solidus bei brangus patiekalas. Na, o švenčių stalui, kaip jau buvo minėta, būtinai išsikepa žuvies, pasigamina salotų su aštuonkojais, pasitiekia kimštų kalmarų... Portugalai tiesiog dievina žuvį ir be jos tikriausiai negalėtų gyventi...
Gana rimtas dėmesys skiriamas indams, serviravimui. Ypač to nevengia vyresniojo amžiaus žmonės, išlaikantys bei puoselėjantys tradicijas. Tačiau jaunimas labiau mėgsta vadinamąjį valgyklinį stilių, interjerui ar stalo įrankiams, patiekalų pateikimui neskiria didelio dėmesio - tinka tai, kas paprasta.
Kaip jau buvo minėta, Indrė labai pasiilgsta paprasto lietuviško maisto. Paskutiniais metais iš Prancūzijos importuojama daug maisto produktų. Deja, ne aukščiausios kokybės, o, pavyzdžiui, gerų sūrių tikrai neįpirksi, nes jų kainos labai aukštos. Tačiau daugelis mūsų yra ragavęs puikių portugališkų sausųjų vynų - portveino, maderos, porto, kuriuos šalis eksportuoja į visą pasaulį.
Pusryčiams - kava ir cigaretė
Portugalai mėgsta labai stiprią juodą "ekspreso" kavą, kurią gurkšnodami būtinai užsirūko cigaretę. Tokie tad jų pusryčiai - daugiau nieko... Be šio savotiško ritualo portugalai tarsi negalėtų pradėti dienos... Beje, šalies gyventojai labai daug rūko ir visiškai negerbia aplinkos. Keisčiausia, jog cigarečių nevengia net ir besilaukiančios moterys... Pamačius dailiosios lyties atstovę su atsikišusiu pilvuku bei rankoje laikančią smilkstančią cigaretę, pakraupusiai nuo tokio vaizdo Indrei norėdavosi pribėgus ją išplėšti ir mesti žemėn.
Gyvena kreditan
Portugalija - viena iš skurdžiausių Europos Sąjungos šalių, tačiau išėjus į gatvę sunku būtų tuo patikėti. Čia važinėja tiktai nauji automobiliai, dažnai matomi modernūs jų modeliai. Pasirodo, jog žmonės čia gyvena imdami kreditus - už skolintus pinigus perkasi baldus ar interjero detales, žvakes. Nerasi piliečio, kuris gyventų kitaip. Minimalus atlyginimas šalyje - 375 eurai, todėl būtų tikrai sunku susitaupyti pinigų nuosavam būstui, automobiliui ir t. t. Tačiau yra ir labai daug tikrai skurdžiai gyvenančių žmonių. Pavyzdžiui, už buto nuomą prašoma 400 eurų per mėnesį (be to, reikia atskirai mokėti už komunalinius patarnavimus). Taip yra dėl turizmo, o žmonėms tenka mokėti tokius pačius nuompinigius, lyg jie būtų užsienio turistai. Gaila, kad valdžia šio klausimo nesureguliuoja ir visiškai pamiršta paprastą žmogų. Tarkim, dirbdamas parduotuvėje darbuotojas gali turėti laisvą savaitgalį ir gauti 500 eurų per mėnesį, bet jei dirbs restorane, prie jau minėtų 500 eurų dar gaus arbatpinigių ir nekainuos maitinimas. Todėl geriausiai laikosi tie, kurių darbo vietos - restoranuose, viešbučiuose ar kitose panašiose vietose. Blogai, kad toks darbas negali tęstis ištisus metus, nes žiemą turistų būna žymiai mažiau... Žmonės, per metus turėdami ne mažesnį kaip 7 mėnesių darbo kontraktą, turi teisę kreiptis į darbo biržą, kuri moka 80 procentų minimalaus atlyginimo pašalpą (t. y. apie 250 eurų per mėnesį). Iš šių pinigų pragyventi labai sunku, todėl žmonės gudrauja, bando ieškotis papildomo darbo bent puse etato... Taigi Portugalijoje iš tiesų nėra aukso kasyklos ir nereikia manyti, jog čia atvykus galima užsidirbti daug pinigų.
Svajoja apie valdišką būstą
Indrė dirba legaliai, moka visus mokesčius, todėl po kažkiek metų įgis teisę gauti kreditus ir t. t. Ji net tikisi, jog galbūt atsiras galimybė gauti butą. Viskas priklauso nuo darbovietės, nuo to, kokius mokesčius moki valstybei. Beje, būtent darbo stygius žiemos periodu trukdo gauti valstybės paramą. Vis dėlto lietuvaičiai pilietybės neturi ir laikomi rezidentais. Portugalijos piliete Indrė taptų nebent tada, jei čia pagimdytų kūdikį.
Rusų antplūdis
Nuo 2001 prasidėjo rusų antplūdis - žmonės į Portugaliją vyko autobusais, lėktuvais - kas antras atvykėlis tikrai būdavo rusas, tačiau jiems būdavo itin sunku susirasti darbą, nes didžioji dauguma visiškai nemokėdavo anglų kalbos, buvo ką tik ištrūkę iš savo kaimo. 2003-iaisiais šalies vyriausybė pagaliau nusprendė imtis kokių nors priemonių, tad pirmiausia uždraudė legalų darbą užsieniečiams. Dėl to prasidėjo vagystės, kas atvykėlius labai nuliūdino. Juk reikėjo prasimaitinti, išsilaikyti. Dabar Indrė su nostalgija prisimena laikus, kuomet vos atvykus į Portugaliją nereikėdavo rakinti automobilių, netgi butų - niekas nedingdavo, žmonės jautėsi visiškai saugūs, o dabar to nėra. Žinoma, nekalbame apie Lisaboną, kur gyvenimas visą laiką buvo daug baisesnis ir žiauresnis. Ramu buvo Algarvėje. 2002-ųjų žiemą per valstybinę televiziją pačiai Indrei teko matyti reportažą, kuomet rusai prisipažino atvykę į Portugaliją dirbti, o neradę to, ko tikėjosi, ėmė vogti... Tais laikais po devintos valandos vakaro būdavo baisu išeiti į gatvę. Kartą ir Indrė tapo plėšikų auka. Trečią valandą popiet einančią į pliažą ją pastūmė pravažiuojantis motociklininkas ir nuo peties nuplėšęs rankinę greitai nurūko tolyn. Buvo kraupu vien todėl, kad toks įžūlus apiplėšimas įvyko vidury baltos dienos... Dabar situacija kitokia, nes greičiausiai žmonės pamatė, kad Portugalijoje užsidirbti daug pinigų neįmanoma. Todėl pastaruoju metu svetimšalių antplūdis žymiai sumažėjęs, o drauge į šalį pamažu grįžta ramybė.
Viena iš pramogų - kelionė į Lisaboną
Nedideliame, ramiame Algarvės miestelyje lietuvaičiams netenka patirti daug pramogų. Vasarą gali daug laiko praleisti paplūdimyje (žinoma, kuomet nedirbi ar turi laisvą dieną), pasideginti, pasimaudyti, o žiemą gana liūdna. Todėl Indrė su vyru bent porą kartų per mėnesį važiuoja į Lisaboną (beje, ši kelionė kainuoja apie 100 eurų). Jiems visada malonu pervažiuoti didžiuosius įspūdinguosius tiltus (vienas iš jų, pavadintas Vasko da Gamos vardu, yra 10 kilometrų ilgio; jis jungia sostinę su vienu iš priemiesčių), pasikelti į Kristaus - Lisabonos globėjo - viršų (ši grandiozinė skulptūra - kelių šimtų metrų aukščio) ir pasigrožėti sostinės bei jos apylinkių panorama), aplankyti zoologijos sodą (čia įspūdingiausi - drambliai, rykliai, delfinai), pasivaikščioti senamiesčio gatvelėmis, kur nors skaniai papietauti būtinai užsisakant mėsos patiekalą, nes žuvis jau būna įgrisusi... Pora gana dažnai užklysta ir į Lisabonoje įsikūrusius rusų restoranus, parduotuves, kur galima nusipirkti ir "daktariškos" dešros, ir grietinės.
Šalį nusiaubė gaisrai
Didžiulė tragedija Pietryčių Azijoje privertė prisiminti ir Portugaliją ištikusią nelaimę. 2003-ųjų rugpjūtį Portugaliją nusiaubė pats baisiausias gaisras. Greičiausiai nuo karščio įsižiebusi ugnis pelenais pavertė ne tik miškus, kalnų papėdėse įsikūrusius kaimus, botanikos sodus... Tuo metu saulė nuo dūmų buvo tiesiog raudona... Kraupus vaizdas. Indrė prisimena, kaip tuo metu nespėdavo nuo stalų bare valyti krentančio smulkaus pelenų sluoksnio, nors Algarvės gaisrai nepasiekė... O ugnis šalį negailestingai niokojo apie 3 mėnesius, nusiaubdama net kai kuriuos Lisabonos ir Porto kvartalus... Dar praėjusią vasarą nuvykę pasižiūrėti į išdegintus plotus lietuvaičiai liko pakraupę - nykiuose juoduose plotuose stovėjo apanglėjusios medžių šakos, niekur nesimatė žalumos. Beje, praėjusiais metais gaisrai pasikartojo, bet jie nebuvo tokie stiprūs... Nors ugnis nusinešė ne tiek daug žmonių gyvybių, tačiau tūkstančiai portugalų prarado savo namus ir turtą... Ypač skaudžiai ši katastrofa palietė pačius neturtingiausius gyventojų sluoksnius.
