Kengūrų šalyje šilta ir vasarą, ir žiemą
Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Prieš pradėdami Antano Laukaičio, kuris Australijoje gyvena nuo 1949 metų, pasakojimą apie šį žemyną, pateiksime šiek tiek geografinių žinių... Pirmiausiai primename, jog Australija - vienintelė pasaulyje valstybė, užimanti visą kontinentą. Jos plotas - daugiau nei pusaštunto milijono kvadratinių kilometrų. Tai maždaug JAV plotas be Aliaskos ir Havajų, ir dukart daugiau nei Indija ir Pakistanas kartu. Australija - pats plokščiausias žemynas. Vidutinis aukštis virš jūros lygio yra mažiau kaip 300 metrų, kai tuo metu pasaulio vidurkis - 700 metrų. Tik 5 procentai visos teritorijos yra aukščiau kaip 600 metrai virš jūros lygio. Aukščiausias kalnas - Kosčiuškos viršukalnė (2228 metai) - ji pavadinta mokslininko, kuris pirmasis pasiekė šią viršukalnę, vardu. Australija - pats sausringiausias iš apgyvendintų kontinentų. Dykumos ir pusdykumės užima didžiules teritorijas, todėl ji mažai apgyvendinta (vidutinis tankumas - du žmonės viename kvadratiniame kilometre). Šioje valstybėje gyvena apie 30 milijonų gyventojų, kurių didžioji dalis įsikūrę pakrantės zonos miestuose. Nuo to laiko, kai Australijoje pasirodė pirmieji persikėlėliai iš Europos, didelį vaidmenį šalyje vaidina imigracija. Per 4 dešimtmečius po Antrojo pasaulinio karo čia atvyko 4,2 milijonai žmonių iš 120 pasaulio šalių.
Daktarams kyšių duoti nereikia
Ponas Antanas Australiją apibūdina kaip ramaus ir gero gyvenimo šalį. Socialinis žmonių aprūpinimas šiame kontinente - greičiausiai pats geriausias visame pasaulyje. Pragyvenus valstybėje 10-15 metų (net nebūtina visą laiką dirbti), įgyji teisę į pensiją. Vyrai pensijon išleidžiami sulaukę 65-erių, moterys - 60-ies metų amžiaus. Normali pensija - 360 Australijos dolerių (720 litų) per savaitę. Be to, nemokamai suteikiamos visos medicininės paslaugos (tame tarpe ir stomatologo). Žinoma, jeigu nori gydytis privačiai - teks atverti savo piniginę. Svarbiausia, kad daktarui nereikia nešti kyšių, o už vaistus (nesvarbu, kiek jie kainuoja) pakanka simboliškai sumokėti 3 dolerius. Kiekvienų metų pabaigoje ponas Antanas apsilanko pas savo šeimos gydytoją žydą (mat, jam prieš 13 metų buvo operuota širdis), tai per kiekvieną tokį vizitą daktaras jam dovanoja kokią nors dovaną - tai butelį konjako, tai ką nors kita. Štai kaip čionai gerbiamas pacientas... Antanas patikino, jog daugiausia, ką medikai drįsta priimti iš savo ligonių - nebent dėžutę šokolado. Daugiau nieko neįsiūlysi. Beje, niekas ir nesiūlo, nes prie tokių gyvenimo normų visi pripratę. O ypač - medikai... Beje, jeigu susergi, pakanka iš ryto paskambinti gydytojui. Jie liga patalan paguldo vienai-dviem dienoms - net nereikia darbdaviui pateikti gydytojo pažymos. Prasirgus ne ilgiau kaip 3 savaites, žmogui mokamas 100-procentinis atlyginimas. Gyventojų socialinėms reikmėms valdžia atskaičiuoja 1,5 ar 2 procentus iš dirbančiųjų atlyginimo.
Verta dirbti vien dėl "long service"
Australijoje daugelis labai laukia atostogų. Mat, nuo darbo stažo priklauso jų ilgumas. Vienoje vietoje nepertraukiamai dirbus 10 metų, prie kasmetinių 4 savaičių atostogų papildomai suteikiamos apmokamos 3,5 mėnesių taip vadinamos "long service" atostogos. Jei stažas 15 metų - šios papildomos atostogos pailginamos iki 4 mėnesių, už 20-ies metų darbo stažą suteikiama net pusė metų atostogų ir t. t. Ponas Antanas vienas 9 mėnesių "long service" prisimins ilgai. Mat, už 25-erių metų darbo stažą pašte jam buvo suteikta galimybė papildomai ilsėtis net 9 mėnesius. Taigi, jis išvyko pasibastyti po pasaulį (beje, mūsų pašnekovas nėra buvęs tiktai Antarktidoje ir Sibire - esą todėl, kad nemoka rusų kalbos).
- Per šią savo išvyką keliaudamas po Afriką ir aplinkinius kraštus, į Australiją nebuvau grįžęs daugiau nei pusmetį ir jau pasibaigus atostogoms neturėjau galimybės net paskambinti į savo darbovietę, - kažkada patirtus nuotykius su šypsena prisimena ponas Antanas. - Taigi, pasirodęs darbe, iškart buvau pakviestas pas direktorių. Na, manau, dabar man galas, atleis iš darbo. "Tai kur buvai, Tony, - klausia jis, - kad nedavei jokios žinios?". "Žinot, - sakau jam,- turėjau daug bėdų, keliavau po tokius kraštus, džiungles ir negalėjau net paskambinti, todėl labai atsiprašau..." "Na, tai pasakok ką nors įdomaus iš savo kelionių, - sako jis...". Štai tada ir papasakojau, jog paskutinėmis kelionės savaitėmis atsidūriau Los Andžele, Amerikoje, kur du mano draugai pasiūlė nuvažiuoti į Las Vegasą, lošimų miestą dykumoje. Atvažiuojam į vieną kazino, nueinam į lošimų salę, jie man duoda 20 dolerių ir liepia žaisti. Gerdamas alų greitai tuo pinigus pralošiau, o draugams sekėsi žymiai geriau. Nusibodo man į juos žiūrėti, todėl nuėjau prie baro. Po kiek laiko prisistato jauna graži mergina ir klausia, ar nenorėčiau su ja gerai praleisti laiką. Kodėl gi ne? Tačiau ji paaiškina, jog dabar dar anksti, todėl pusvalandis kainuotų 100 dolerių. "Gaila, - sakau jai, bet aš esu iš Australijos ir po ilgų kelionių grįžtu namo, todėl pinigų neturiu. "O, tai jūs iš tos gražiosios Australijos? Tada jums tiktai pusė kainos". "Ačiū, - padėkojau, - bet ir tiek neturiu". "Pažiūrėkit į mane, - sako ji, - jauna, graži ir jums, kaip australui, gerbdama jūsų šalį, padariau didelę nuolaidą, daugiau negaliu..." Palinkėjusi gero kelio ji atsisveikino. Papasakojęs tai direktoriui juokais pasakiau, kokią gerą reklamą šiai šaliai padariau. Direktorius nusišypsojęs paragino skubėti prie darbo...
Jei mėgsti alų - australai taps draugais
Australai - labai geri, nuoširdūs žmonės. Kraštas labai didelis, su skirtingomis klimatinėmis juostomis, kurios ir nulemia žmonių charakterį, temperamentą. Su jais lengva užmegzti kontaktą, o ypač bendrą kalbą paprasta surasti per darbą. O jeigu dar mėgsti išgerti alaus - susidraugausi su bet kuriuo... Provincijoje santykiai tarp žmonių dar šiltesni, atviresni. Miestuose žymiai daugiau aziatų (pavyzdžiui, vietnamiečių), tačiau jei elgsiesi protingai - bus gerai... Australijoje geriau negu bet kas žino, kokį poveikį žmogui daro aplinka. Aborigenai, gyvenę čia iki europiečių pasirodymo, sugebėjo prisitaikyti prie gamtinių sąlygų. Jie nežinojo nieko apie grūdines kultūras ir vertėsi medžiokle bei rinko gamtos dovanas, nepažeisdami ekologinio balanso. 18-ojo amžiaus viduryje kiekvienam aborigenui teko po 10 kvadratinių kilometrų. Kapitonas Džeimsas Kukas, tyrinėjęs rytines Australijos pakrantes, prieš paskelbdamas kontinentą Britanijos Karūnos nuosavybe, rašė, kad vietiniai gyventojai "daug laimingesni už europiečius". Viskuo, kas būtina gyvenimui, aprūpina žemė ir jūra. Tačiau baltieji ateiviai nesiruošė mokytis išminties pas aborigenus, todėl pastarieji, netekę savo gimtųjų žemių ėmė žūti nuo bado ir ligų...
Mokslo aukštumų nesiekia
Australai dirba neskubėdami, pamažu. Pono Antano teigimu, lietuviai, dirbdami statybose, padarydavo darbų dvigubai daugiau nei australai. Beje, čia ne toks rimtas požiūris, kaip Europoje, ir į mokslą - australams pakanka įsigyti paprasčiausią specialybę ir jie sugeba gerai gyventi...
Australijoje žiema šiltesnė nei lietuviškoji vasara
Dabar Australijoje viduržiemis, tačiau galima drąsiai teigti, jog šiuo metu tenai nė kiek ne vėsiau nei pas mus. Vakare, naktį temperatūra gali nukristi iki 8-12 laipsnių šilumos, tačiau dienos labai saulėtos. Vasarą - labai karšta. Vidutinė temperatūra - 25-27 laipsniai šilumos. Kartais oras sušyla net iki 40-ies laipsnių karščio. Tuo metu iš dykumų pučia stiprūs sausi vėjai, siaučia smėlio audros. Neretai pakyla ir didžiuliai uraganai. Pietinėje kontinento dalyje kiek vėsiau, šiaurėje - šilčiau. Klimatas įvairus - nuo tropinio šiaurėje, iki vidutinio pietuose. Vasara trunka nuo gruodžio iki vasario, ruduo - nuo kovo iki gegužės, žiema - nuo birželio iki rugpjūčio ir pavasaris - nuo rugsėjo iki lapkričio. Beje, ponas Antanas prisipažino neturįs nei lietpalčio, nei palto - gyvenant Sidnėjuje jam užtenka ir megztinio. Visa bėda, jog šalyje labai trūksta lietaus, drėgmės. Dėl to vanduo labai taupomas. Australijos sostinė Kanbera (aborigenų kalba reiškia "susitikimų vieta") apsupta kalnų, šalia - didelis ežeras. Tai labai gražus miestas, kurį puošia daugybė čia prisodintų augalų. Iki XIX amžiaus pradžios į šalies sostinės vaidmenį pretendavo Sidnėjus ir Melburnas, tačiau 1901 metais susijungus kolonijoms, nė vienam iš jų nepavyko nugalėti. Rimtų debatų metu buvo nuspręsta pastatyti specialią sostinę. Taip tarp Sidnėjaus ir Melburno atsirado Kanbera. Beje, Melburnas garsėja įspūdingais kurortais. Žmonės juos labai mėgsta, nepaisydami, jog už patirtus malonumus tenka brangiai mokėti. Be to, turėdami laisvo laiko dauguma vyresniojo amžiaus australų sėda į savo "karavanus" (namukus ant ratų) arba ima palapines ir važiuoja prie vandens. Šalyje prestižiniu laikomas vandens sportas - žmonės mėgaujasi plaukiodami jachtomis, per bangas šokinėdami burlentėmis, čiuoždami vandens slidėmis. Dažniausiai iškylauja visa šeima - vyrai mėgsta žuvauti, gurkšnoti alų... Jaunimui vis dėlto labiau patinka kelionės po pasaulį.
Paplūdimių apsaugą užtikrina malūnsparniai
Tikriausia niekas nesiginčys, jog Australijos paplūdimiai - vieni iš gražiausių pasaulyje. Čia itin didelis dėmesys skiriamas apsaugai nuo ryklių. Ponas Antanas juokauja, jog gerai, kad čia dauguma moterų - ne blondinės, nes rykliai jas itin puola... Kiekvienas didesnis paplūdimys turi taip vadinamą garbės apsaugą (jie pažymėti vėliavėlėmis, nuolat stebimi iš malūnsparnių). Labai gerai dirba Australijos garbės sargyba. Gyvybių gelbėtojai savo veiklą itin suaktyvina savaitgaliais, kuomet kartu su jais budi ir greitosios pagalbos medikų brigados. Tai suprantama, nes išeiginėmis dienomis gyventojų antplūdis į paplūdimius gerokai padidėja... Na, o norintieji paklaidžioti po mišką, gali įsirašyti į keliautojų pėsčiomis grupes ir susipažinti su Australijos gamta iš arti...
Paradoksų šalis su kengūromis ir pijokėliais
Pasaulio akyse Australija visada buvo paradoksų šalis. Viduramžių jūrininkai pasakodavo apie nepažintų Pietų žemių slėnius ir pasakiškus siaubūnus. Džonatanas Sviftas savo fantastinę Liliputiją irgi "patalpino" netoli nuo paslaptingojo kontinento pietvakarinių krantų. Nors persikėlėliai iš Europos čia pasirodė XVIII-ojo amžiaus pabaigoje, tačiau dar ilgai sklido gandai apie medžius, numetančius žievę vietoj lapų, apie tai, jog Kalėdos švenčiamos plieskiant kaitriems vasaros saulės spinduliams... Čia kolonistai pirmą kartą pamatė kengūras ir kiaušinius dedantį pūkuotąjį ančiasnapį. Atvykėlius tuomet ne mažiau nustebino ir vietiniai gyventojai - svegmenai (žmonės, kurių visa manta sudėta į suvyniotą antklodę, nešiojamą ant galvos), savo galvas nuo musių dengiantys kepurėmis iš kamštinio medžio. Na, bet grįžkime prie kengūrų... Jos, deja, žmonėms pridaro daug žalos ir todėl šie gyvūnėliai romantiški atrodo tiktai mums. Vietos gyventojai tiesiog įsiunta, kuomet milijonai sterblėtųjų užgriūva ir nusiaubia pasėlius - panašiai kaip triušiai. Yra net kelios kengūrų rūšys. Jas medžioti leidžiama - licenzijas turi bet kuris ūkininkas. Kengūrų medžioklėje (dėl to, kad šios nuėsdavo ką tik sudygusius kaimyno kviečius) ne kartą teko dalyvauti ir A. Laukaičiui. Jis taip pat yra bandęs nušauti ir strutį, tačiau šie paukščiai tokie greiti, jog būdavo sunku pataikyti. Beje, gana vertinama kengūrų oda (panašiai kaip krokodilų) - iš jos siuvamos rankinės, batai ir t.t. Nors mėsa priskiriama prie delikatesų, Australijoje ją valgo tiktai aborigenai, šiaip ja dažniausiai šeriami šunys ir katės. Tačiau tenka pripažinti, jog sriuba iš kengūros uodegos - visame pasaulyje žinomas ir pripažintas delikatesas. Vienos uodegos pakanka keturiems žmonėms. Na, o norint pagaminti kepsnį iš mėsos, ją reikia atitinkamai paruošti. Šie gyvūnai paplitę visame kontinente. Australijoje gyvena ir labai simpatiški gyvūnėliai - koalos. Tai tokie meškiukai, kuriuos dar vadina pijokėliais. Mat šie gyvūnai maitinasi tik tam tikros rūšies eukaliptų lapais (beje, yra apie 100 eukaliptų rūšių), turinčiais savo sudėtyje spirito. Nuo jo koalos apsvaigsta ir visąlaik vaikšto lyg girtos... Beje, jos labai gražios, todėl yra mylimos - niekas jų nei šaudo, nei gaudo...
Saulė ir lietus
Kadangi Australijoje labai sausas ir karštas klimatas, čia dažnai kyla gaisrai. Greitai sklindanti ugnis dažnai nusiaubia didžiulius plotus. Dėl to valdžia imasi visokeriopų apsaugos priemonių. Pavyzdžiui, griežtai draudžiama važiuojant pro langą išmesti tuščią butelį (tai daroma ne vien laikantis tvarkos ir švaros), nes stiklo šukėje saulės spindulys greitai įžiebia ugnį. Kartais dykumose gaisrai kyla be jokios priežasties - tiesiog nuo nepakeliamo karščio užsidega sausi krūmai ar žolė... Beje, A. Laukaitis savo akimis yra matęs šią gamtos stichiją. Prieš porą metų gaisras nusiaubė maždaug ketvirtadalį Kanberos. Tačiau ne ką mažiau pavojingi ir tropikiniai lietūs, kurie dažniausiai siaučia rudenį. Kadangi šalies paviršiuje yra mažai juodžemio, o daugiau molio, iškritęs lietus negali greitai susigerti į gruntą, todėl sukelia didžiulius potvynius. Jie ypač pavojingi žemesnėse vietose.
Dykuma tarsi praraja
Didžiąją Australijos ploto dalį užima beribė dykuma. Keliauti ja galima savaitėmis ir nesutikti nė vieno žmogaus. Valdžia pasirūpino keliautojų saugumu, todėl paskutiniame poste prieš įvažiuojant į dykumą žmonės turi atsižymėti, pranešti apie save tam tikras žinias, nurodyti, ar turi pakankamas geriamojo vandens atsargas. Ponui Antanui yra tekę dykumoje matyti miražus. Jie tokie gražūs, jog atrodo, kad tuoj pasieksi tyvuliuojantį vandens ežerėlį, apsuptą žaliuojančiais medžiais. Tačiau iš teisų tai tiktai vaizduotės apgaulė. Dėl tokių vaizdų iš baltaodžių ypač juokdavosi aborigenai. Pastarieji, beje, labai geros orientacijos ir dykumoje niekad nepaklysta, visada suranda kelią į savo namus... Dykynių pakraščiuose esančiuose laukuose galima pamatyti didžiules gyvulių (besiganančių karvių, avių) bandas. Keista, kad jos rupšnoja parudusią žolę ir duoda daug pieno...
Steikas ir alus
Supažindindamas su australiškaja virtuve ponas Antanas pažymėjo, jog šalies gyventojai nemėgsta sriubų. Australai taip pat nevalgo ungurių, rūgusio pieno, šaltibarščių (ar tai ne lietuviškas patiekalas?) - beje, dėl spalvos, silkės. Tačiau šalyje gyvenantys lietuviai ir tie, kurie artimai bendrauja su užsieniečiais nėra išrankūs ir valgo viską. Tautinis šalies gėrimas (ypač vasarą) - alus, nors pastaruoju metu jį labai vejasi vynas. Pastarąjį gėrimą ypatingai vertina moterys. Anksčiau Australijoje nebuvo galima nusipirkti juodos duonos, tačiau dabar jos yra. Vienas emigrantas latvis, pradėjęs šį verslą, netrukus tapo milijonieriumi. Pasirodo, duonos paklausa labai didelė. Iki 1970-ųjų metų šalis pasižymėjo maisto gausa, bet ne jo įvairove, tačiau dabar viskas yra kitaip. Pagrindinis australų virtuvės patiekalas - steikas (jautienos kepsnys), taip pat kepsniai iš vištienos, kiaulienos, tačiau tiktai neriebios. Riebaus maisto vengiama. Ant stalo patiekiama daug vaisių, daržovių - čia jų netrūksta ištisus metus. Yra ir pieno produktų, tačiau niekur nesusipirksi balto varškės sūrio, nors apskritai sūrių gaminama daugiau nei 100 rūšių. Pono Antano teigimu, lietuviai, pradėję gaminti varškės sūrius, galėtų "padaryti" neblogą verslą ir, kaip tas latvis, visai lengvai tapti milijonieriais... Kadangi Australijoje daugybė imigrantų azijiečių, čia steigiami įvairūs restoranai - kinų, korėjiečių, vietnamiečių ir t.t. Nebijo gyventi kreditan
Nemažą savo laisvalaikio dalį žmonės praleidžia įvairiuose klubuose, kurie yra gana populiarūs. Čia jie ateina pasivaišinti, pabendrauti... Net ir švęsdami kokią nors asmeninę šventę, gyventojai nemėgsta į savo namus kviestis svečių - visas vaišes jie organizuoja būtent tokiuose klubuose. Esą, kam paskui vargti ir po šventės savo namuose plauti kalnus indų bei tvarkytis... Po darbo taip pat dauguma neskuba į namus - dažnai kuopelėmis bendradarbiai užsuka į kokį nors klubą ar barą išgerti alaus. Vestuvės Australijoje labai paprastos. Jaunavedžiai dažniausiai iš bažnyčios pasuka teisiai į klubą ar restoraną, kelias valandas pasivaišina kartu su kviestiniais svečiais ir iškart išvyksta į povestuvinę kelionę. Čia priimta dovanas jauniesiems teikti vokeliuose - tai yra populiariausi pinigai. Didesnėse vestuvėse sudaromi jaunavedžių pageidaujamų dovanų sąrašai. Beje, australai kuria šeimas nebūdami labai jauni - tiesiog iš pradžių baigia mokslus, įsigyja specialybę. Valdžia jaunoms šeimoms skiria atitinkamą dėmesį. Jeigu jaunavedžiai nori įsigyti namą, jiems suteikiama 15 000 dolerių būstui įsigyti. Beje, čia, kaip, pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose, žmonės įpratę gyventi kreditan. Jie nori pajusti gyvenimo džiaugsmą čia ir dabar - ir už tai nebijo imti solidžias paskolas, kurias ramiai, po truputį išmoka per savo gyvenimą...
