Stasys VARNECKAS
- Kur toji Kaikario Veronika? - paklausė kartą Viešpats, netikėtai pasirodęs prie rojaus vartų. - Gal jau šimtą metų poteriauja skaistykloje, o tu, šventas Petrai, jos į dangų vis neleidi. Kodėl?
Šventas Petras, snaudęs ant slenksčio, pašoko ir stojo prieš rūstų savo viršininko veidą.
- Kad aš... kad ji... - pradėjo pasakoti vartų sergėtojas, skubiai galvodamas, kaip išsisukti.
- Tu man pasakų nesek, - nutraukė jį Viešpats. - Negana, kad anais laikais manęs triskart išsižadėjai, dabar savo pareigų nebežiūri. Na, tai kurgi toji Veronika?
Mato šventas Petras, kad neišsisuks, sukaupė visą drąsą ir pasakė:
- Negrįžo...
O buvo taip.
Kaikario Veronika varinėjo jau septintą rožinį, kai pasirodė skaistyklos prievaizdas ir pranešė, kad ją šaukia šventas Petras.
- Paskubėk, Veronyt! - pasakė prievaizdas. - Tik nepamiršk pagarbinti šventąjį.
Šito Veronikai sakyti nereikėjo. Ji puolė Petrui į kojas, apipylė jas graudžiomis ašaromis.
- Stok, dukra! - paliepė šventasis. - Ašaros man tokią depresiją įvaro, kad paskui raktų nebenulaikau. Apsiraminai? Mat kaip gerai. O dabar pasakyk, mieloji, ar tau neatsibodo skaistykloje poteriauti?
- At... - vos girdimai sušnibždėjo Veronika.
- Ir aš taip manau, - tęsė Petras. - Betgi kur tave dėti? Pragaran? Gaila tokią jauną ir nelaimingą velniams atiduoti. Dangun? Nuodėmės neleidžia.
- Tavo valia, šventasai, - vėl sušnibždėjo Veronika. - Tavo valia...
- Žinau, kad mano. Tad ir nusprendžiau aš, Veronyt, eksperimentą padaryti. Komandiruoju tave į žemę! Apsidairyk ten gerai, pasižiūrėk ir jeigu rasi didesnių nusidėjėlių - tiek jau to! Įleisiu dangun! Teisingumą aš mėgstu.
- Bet man labai baisu! - Veronika vėl pradėjo žliumbti. - Mane žmonės pirštais užbadys, liežuviais užplaks, ir aš vėl turėsiu skandintis Šepečių ežerėly! Ne, į komandiruotę nenoriu.
- Nepriešgyniauk, dukra! - subarė Petras. - Priešgyniauti irgi nuodėmė.
... Ir štai Kaikario Veronika vėl gimtosiose Šepečių, Bukonių ir Paberžės apylinkėse. Eina, dairosi, vos atpažindama taip seniai matytas ir labai pasikeitusias vietas.
Į priekį yrėsi nesparčiai. Ir kaip tu, žmogau, paskubėsi, jei kas pusvarstį - vis po kryžių. Išdabinti, išdrožinėti, išraityti - nė nepalyginsi su anuo, prie kurio kažkada tiek graudžių verksmų būta... Ir kaip nepulsi prieš tokį! Ir puolė Veronika, ir meldėsi, ir žegnojosi, vis norėdama bent smiltele palengvinti savo nuodėmių naštą.
Visai prie Bukonių parapijos pasivijo bepoteriaujančią Veroniką automobilis. Toks ilgas, blizgantis. Ratai tik čiukšt - ir nė iš vietos.
- Ei, braške, kur čiuoži? - girdi Veronika balsą, labai panašų į Juozelio. - Sėsk į tačką, pavešiu!
"Gal ir gerai būtų - pagalvojo Veronika. - Su tačka vis greičiau negu pėstute. Ir tas balsas... Tarsi pats Juozelis..."
- Ale ir greita tavo tačka, važnyčiotojau! Ale ir patogi! - sušneko Veronika, kaip įprasta kaimo žmogui, ir įsitaisė ant minkštos sėdynės. - Turbūt kelis šimtus paklojai?
"Na ir kadras - pagalvojo" važnyčiotojas". - Tikra kaimietė. Ir nė kiek nesugadinta..."
- Tai jau taip, kelis šimtus. Tūkstančių. Ir ne kokių litų, o dolerių. Gal nė neįsivaizduoji?
Ne, Veronika tokio pinigo neįsivaizdavo. Jai tik dingtelėjo galvon prisiminimas, kaip viltingai kažkada laukė Juozelio žadėtos šipkartės ar kokio dolerio. Taip ir nesulaukė. O dabar - šimtai tūkstančių.
Tokie prisiminimai truko gal kelias sekundes, nes galvoje vis kirbėjo nauji įspūdžiai.
- Ale ir šventi dabar žmonės! - tęsė Veronika. - Šitiek kryžių pristatė! Kur bepažvelgsi - visur nukryžiuotasis. Meldžiausi - net keliai įsopo.
- Tai jau taip, - numykė važnyčiotojas ir dar kartą dirstelėjo į savo pakeleivę. Kad iš kaimo vidurio - aišku. Tačiau ir kojytės kaip nutekintos, ir krūtinė. Ir akys raudoniu nepasruvę, ir nosis nepamėlusi. O lūpytės tai ir visai prisirpę. Tik ta kalba tokia senoviška.
- Tai jau taip, kryžių mes pristatėme. Buvo užėjęs bumas. Dabar jau aprimo, nebereikia.
- Gal ir nebereikia, - atsakė Veronika. - Kas per daug, sako, irgi nesveika. Betgi pasimelsti, Viešpatį pašlovinti yra kur. Ir šventą Petrą, žinoma.
- Ką tokį?
- Nagi šventą Petrą.
- A... Petrą. Galima ir Petrą. Galima ir Mykolą arkangelą, ir šventą Kazimierą, ir šventą Antaną. Tą, kuris milijonus dalina. Šventą Rolandą - irgi galima. Jis visiems tvarką ir teisingumą siūlo.
- Reikia pašlovinti, - sutiko Veronika. - Tvarkos ir teisingumo niekada nebus per daug. Šventas Petras taip pat nori teisingumo.
Taip besišnekučiuojant kelias visai neprailgo. Žiūri Veronika - jau ir didžiulis miestas slėny driekiasi.
- Ar tik nebus čia Petrapilis, važnyčiotojau, kur kunigėliai mokytis vykdavo? - paklausė.
- Ne, ne Petrapilis. - atsakė važnyčiotojas. - Vilnius. Girdėjai tokį?
- Kaip negirdėsi. Ir daina buvo: "Slaunas Vilniaus miestas, akmenėliais grįstas..." Gegužinėse dainuodavome.
"Važnyčiotojas" vikriai "nuvažnyčiojo" prie didelės trobos, kuri spindėjo gausybė langų, o virš durų švietė užrašas: TELEVIZIJA.
- Te-le-vi-zi-ja, - suskiemenavo Veronika ir apsidžiaugė, kad rašto dar nepamiršo. - O ką tas žodis reiškia? Kaip gyva, nesu girdėjusi.
- Tai tokia vieta, kur judančius paveiksliukus rodo. Aš čia prodiuseriu dirbu. Ir nebevadink manęs važnyčiotoju! Ponas prodiuseris aš.
- Kas?
- Prodiuseris! Nesupranti? Nagi toks ponas, kuris tau gerą darbą gali pasiūlyti. Pinigo užsikalsi.
- Pinigo? Gerai būtų. Gal aš tada ir amerikas pasiekčiau, Juozelį pamatyčiau. O ką, pone pro... pro... man čia reikės dirbti? Karvių, kiaulių, vištų nematau. Gal ir visai nelaikot? O kito darbo aš juk nemoku.
- Ir mokėti nereikia. Daili tu, mergužėle, - štai kas svarbiausia! Dar padažysim, padekoruosim, papudruosim - iš karto žvaigžde tapsi. Pirmo ryškumo. Karjerą padarysi. Tokią karjerą, kad paskui visą gyvenimą dėkosi.
- Aš... aš nežinau...
- Realybės šou visi žino. Aš tau ir amplua jau sugalvojau: su girtu Psichu gulėsi ir savo dailias kojytes demonstruosi.
- Bet...
- Jokių bet! Šimtai Lietuvos mergelių, o gal ir tūkstančiai apie tokį pasiūlymą svajoja. Pats likimas tau nusišypsojo, kad man ant kelio pasipainiojai.
- Na, jeigu jau likimas... Nuo likimo nepabėgsi... Taip ir anais laikais sakydavo.
... Bėgo dienos, prabėgo metai. Veronika prie dangaus vartų taip ir nebegrįžo. Veltui jos laukė šventas Petras. O dabar štai stovi šventasis prieš savo viršininką ir galvoja, kaip pateisinti savo lengvapėdišką eksperimentą.
