Mielominės ligos atsiradimo priežastys nėra aiškios
Mielominė liga (mieloma) kitaip dar vadinama plazmocitoma. Tai nedidelio piktybiškumo limfinio audinio navikas.
Kaip skelbiama medicininėje literatūroje, šios ligos atsiradimo priežastys iki šiol nėra aiškios. Manoma, kad jai atsirasti daug įtakos turi genetiniai faktoriai, taip pat jonizuojančios radiacijos poveikis.
Pagrindiniai mielominės ligos simptomai yra karščiavimas, kaulų skausmai ir lūžimai, kūno masės mažėjimas, naktinis prakaitavimas, išsekimas.
Ligos pradžia esti tokia: plazminės ląstelės keičiasi (supiktybėja) - pradeda nekontroliuojamai daugintis ir kaulų čiulpuose užimti normalių ląstelių vietą. Plazminių ląstelių paskirtis yra gaminti įvairių tipų specifinius baltymus (imunoglobulinus), atsakingus už apsaugines organizmo reakcijas. Supiktybėjusios plazminės ląstelės taip pat gamina imunoglobulinus, tačiau jie yra pakitusios struktūros ir negali apsaugoti žmogaus organizmo nuo įvairių infekcinių ligų sukėlėjų. Pasitaiko, kad pakitusios plazminės ląstelės gamina tik tam tikras imunoglobulinų dalis - medžiagas, skatinančias žmogaus kaulų išretėjimą (osteolizę).
Mielomine liga per metus suserga maždaug 3 žmonės iš 100 000. Dažniausiai serga vyresni kaip 40 metų amžiaus žmonių. Daugiausia pacientų, sulaukusių 60 metų ir vyresnių.
Medicininėje literatūroje nurodoma, kad dažniausias simptomas, dėl kurio mielomine liga sergantis pacientas kreipiasi į gydytoją, yra kaulų skausmai. Ypač skauda stuburo kaulus (slankstelius), šonkaulius. Kai žmogus yra ramybės būsenoje, skausmą jaučia mažiau, kai juda - skausmas stiprėja. Pasitaiko, kad stiprus, ilgai trunkantis skausmas atsiranda dėl kaulo lūžimo (kaulas gali lūžti ir nesant stipraus mechaninio poveikio, kitaip sakant, be aiškios priežasties). Dažnas ligonis pajaučia, kad labai greitai pavargsta (nors dirba įprastinį darbą), kad pradeda kristi jo kūno masė; dažnas skundžiasi silpnumu, gausiu prakaitavimu naktį. Ligoniui (tiesa, nebūtinai visiems) gali pakilti kūno temperatūra, tačiau ji nebūna labai aukšta - laikosi maždaug ties 37,2-37,7 laipsnio riba. Laikui bėgant gali atsirasti mažakraujystės požymiai, dėl trombocitų skaičiaus sumažėjimo gali prasidėti kraujavimas.
Maždaug dešimtadaliui tokių ligonių mieloma progresuoja labai lėtai, ilgai nesukeldama jokių ryškesnių nusiskundimų. Kai kuriems ligoniams mieloma gali pradėti reikštis inkstų funkcijos sutrikimu (dėl toksinio poveikio), kitiems atsiranda tik vienas pakitusių plazminių ląstelių židinys, kurį apšvitinus ilgą laiką ligonis nejunta jokių ligos požymių.
Tačiau didžiajai daliai mieloma sergančių ligonių ligos simptomai reiškiasi vis ryškiau, liga progresuoja. Pažeidžiami vis nauji kaulai, skausmai stiprėja, ligonis išsenka, karščiuoja, sutrinka inkstų funkcija, atsiranda mažakraujystė, žmogus pasidaro neatsparus infekcinėms ligoms. Gydymas ligos eigą palengvina, progresavimą šiek tiek pristabdo, tačiau po kelerių metų pakitusios ląstelės išplinta po visą organizmą, sutrikdydamos įvairių organų funkcijas.
Mielominė liga diagnozuojama atliekant tam tikrus tyrimus. Atlikus bendrą kraujo tyrimą, konstatuojamas labai didelis eritrocitų nusėdimo greitis (ENG). Kai liga jau pažengusi, aptinkama mažakraujystė, gali būti sumažėjęs trombocitų skaičius. Nustatomas kraujo baltymų koncentracijos padidėjimas, o atlikus kraujo baltymų elektroforezę, randamas papildomas baltymų tipas - mielominių ląstelių gaminamas baltymas. Be to, kraujyje randama padidėjusi kalcio koncentracija, šlapime nustatomi baltymai (imunoglobulinai), o rentgenologiškai ištyrus kaulus randami kaulų išretėjimo židiniai (dažniausiai tokie židiniai pastebimi kaukolės kauluose, šonkauliuose, gali būti ir žastikauliuose, šlaunikauliuose). Atlikus kaulų čiulpų gabaliuko tyrimą (biopsiją), randami pakitusių plazminių ląstelių židiniai kaulų čiulpuose, o normalių kaulų čiulpų ląstelių skaičius esti sumažėjęs.
Mielominės ligos komplikacijos:
1. Patologiniai kaulų lūžimai. Kai liga smarkiai pažengusi, ligoniui kaulai gali lūžti net gulint lovoje. Suplonėja ir susiploja stuburo slanksteliai - dėl to ligonis šiek tiek "sumažėja".
2. Inkstų funkcijos nepakankamumas. Sutrikus inkstų funkcijai (dėl to, kad dideliais kiekiais gaminasi baltymai ir jų dalys, o tai neigiamai veikia inkstus), progresuoja inkstų nepakankamumas, todėl iš organizmo neišsiskiria medžiagų apykaitos produktai, o ligonio būklė nuolat blogėja.
3. Pakitusių plazminių (mielominių) ląstelių gaminami baltymai (imunoglobulinai) neatlieka pilnavertės organizmo apsauginės funkcijos, todėl ligoniai pasidaro neatsparūs infekcijoms, dažnai serga plaučių uždegimu, šlapimo takų, inkstų uždegimais. Ypač pavojinga infekcija - kraujo užkrėtimas (sepsis).
4. Dėl padidėjusio kraujo klampumo (padidėjus kraujo baltymų kiekiui) pablogėja kraujotaka smulkiosiose kraujagyslėse, ypač šaltyje (pirštai, nosis, ausų kaušeliai pabąla), gali net atsirasti negyvų audinių plotelių.
5. Išsivysčius inkstų amiloidozei, gali pasireikšti nefrozinis sindromas (didelis išskiriamų baltymų kiekis šlapime, didelė riebalų koncentracija kraujyje, kojų bei veido tinimas).
6. Vystosi mažakraujystė, mažėja trombocitų skaičius.
7. Paskutiniosiose ligos stadijose gali atsirasti ūminės leukemijos (kraujo sistemos navikinės ligos) požymiai.
Mielominė liga gydoma kompleksiškai. Chemoterapijos metu sumažinamas pakitusių ląstelių skaičius. Šalinami ligos simptomai - skiriami nuskausminamieji preparatai, gydomi kaulų lūžiai, didinamas organizmo atsparumas ligoms (perpilami imunoglobulinai), koreguojami kraujo pakitimai (skystinamas kraujas, perpilami eritrocitai). Taip pat palaikoma inkstų funkcija, gydomos prisidėjusios infekcinės ligos.
Jei jums diagnozavo mielominę ligą, laikykitės šių patarimų:
1. Saugokitės infekcinių susirgimų, venkite peršalimų.
2. Saugokitės traumų, fizinio krūvio.
3. Reguliariai lankykitės pas gydytoją, vykdykite jo nurodymus.
