Diagnozė - dar ne laidotuvės
Irena ZUBRICKIENĖ
Mockų kaime (Kalvarijos sav., Marijampolės apskr.) gyvenanti Danutė Matusevičienė (44 m.) - iš tų žmonių, kurie tikisi įveikti bene visas gyvenimo negandas. Ar netikėta nelaimė, ar klastinga liga - Danutė nelinkusi visiems lieti savo skausmo ir juodų minčių.
- Tai tik mano bėda - kodėl turėčiau ją užkrauti ant svetimų pečių? - šypsodamasi sako Danutė.
Vėžį "pabudino" avarija
Krūties vėžys. Piktybinis auglys. Trečioji stadija. Tokią jai nustatytą diagnozę iš gydytojų lūpų Danutė išgirdo prieš 4 metus. Dabar moteris sako, kad šią ligą įsikrausčius į jos kūną ji nujautusi dar anksčiau, bet į medikus kreipusis tik tada, kai jos mintyse įvyko esą kažkoks nepaaiškinamas lūžis.
- Prieš kokius septynerius metus aš patyriau nedidelę avariją - susidūrus dviem automobiliams, susimušiau krūtinę. Didesnė smūgio jėga teko vienai krūčiai - ją skaudėjo, oda buvo pamėlusi, net pajuodusi, - pasakojo Danutė apie savo negalavimų pradžią. - Sumušimą jaučiau gana ilgai. Kai odos spalva sugrįžo, krūtyje liko guziukas, kurį lengvai apčiuopdavau, bet nekreipiau į tai dėmesio, nes net neabejojau, kad jis išnyks.
Tačiau guziukas ne tik neišnyko, bet pradėjo didėti ir ilgainiui pasidarė kumščio dydžio guzas. Keletą metų po tos avarijos Danutė nesikreipė į jokius medikus, nes ir laisvesnio laiko nesurasdavo, ir baiminosi dėl galimos guzo operacijos, kai tris vaikus auginančioje šeimoje niekada nesibaigia kasdieniai rūpesčiai. Galiausiai moteris prisiruošė ir po kelių atliktų tyrimų išgirdo tai, ką ir pati įtarė: vėžys.
- Kaip reagavau išgirdusi? Žinoma, ir verkiau, bet mano ašarų niekas nematė, - prisimena Danutė. - Nesiruošiau nieko slėpti - pasisakiau vyrui, netrukus sužinojo ir visi trys sūnūs (dabar 16 - 22 metų). Žinojau tik viena: jeigu dar noriu gyventi, turiu gydytis. Medikais labai pasitikėjau.
Pasiryžimui reikia pastangų
Anot Danutės, tik anksčiau žinios apie vėžio gydymą, chemoterapiją ir spinduliavimą buvo tabu, tarsi vėžio graužiami ligoniai būtų susidūrę su gėdinga užkrečiama liga. Esą dažniau tik perukas išduodavo, kad moteris - po vėžį nuodijančio chemoterapijos kurso, bet ligonė kaip įmanydama tai neigdavo. Laikas padarė savo - viešinama informacija, besigydančių ligonių jau įgyta patirtis ir patarimai, kaip įsitikinusi ir Danutė, padeda kitiems ligoniams kovoti su tokia pat liga, teikia stiprybės ir vilties.
- Aš nežinojau, kas yra chemotarapija, todėl gydytis pradėjau be jokios baimės, bet dabar jau galiu pasakyti, kad to geriau niekam nepatirti. Tuo viskas ir pasakoma, - buvo atvira Danutė. - Bet iškęsti įmanoma! Ir slėpti nereikia - ligonis turi žinoti, kaip nusiteikti, antraip pabėgs po pirmojo chemoterapijos karto. Visada po chemoterapijos jausdavausi kaip išgėrusi ilgai graužiančių nuodų: kelias dienas kankina pykinimas, vėmimas, net keturiomis tenka vaikščioti, būna silpna, nebesinori jokių lankytojų, su kuriais nebūna jėgų bendrauti, bet visa tai praeina. Sunkiausia buvo ryžtis antram seansui, bet įsiteigiau, kad taip reikia, nes aš noriu gyventi!
Danutė iškentė 3 chemoterapijos gydymo kursus iki auglio išoperavimo ir dar 4 tokius pat kursus po operacijos, kuri buvo atlikta praėjus porai mėnesių nuo diagnozės nustatymo. Tai buvo sunkus periodas, pareikalavęs didelių pastangų, nes, kaip prisimena moteris, vien privažiavus prie onkologijos ligoninės pastato, pradėdavo pykinti. Danutei stiprybės suteikė ją operavusi Kauno onkologijos ligoninės gydytoja Ilona Padvelskienė, po operacijos atsibudusiai pacientei parodžiusi džiugiai iškeltą nykštį ("liuks!"). Tai reiškė, kad pirmieji kovos su vėžiu žingsniai sėkmingi - liaudiškai tariant, vėžys neišsikerojęs metastazėmis, "nenuėjęs" į limfmazgius.
Plaukai atauga, jėgos grįžta
Dar vieną didelę optimizmo dozę Danutė gavo Druskininkų sanatorijoje, kai, be visų kitų reabilitacijos žingsnelių, bendravo su psichologe. Specialistė paskatino paskaityti psichologinės literatūros ir savyje nenumarinti gyvenimo troškimo minties - viduje "užsiauginti" "karį", nusiteikusį laimėti kovą prieš vėžį.
- Kas tie po chemoterapijų nuslinkę plaukai?! Žiemą - perukas, vasarą - lengva kepurėlė, galiausiai - savęs išbandymas nauja "šukuosena", o netrukus plaukai jau ir atauga, - šmaikštavo Danutė. - Kas tie iškritę dantys ar blogumai ir pykinimai, kuriuos išgyventi padeda laikas ir įsikurdinta mintis: "Aš dar privalau gyventi, aš dar gyvensiu". Pats ligonis labai daug sau gali padėti savo ginklu prieš vėžį - sveiku psichologiniu nusiteikimu.
Pasakodama apie gydymą spinduliais, Danutė teigė, jog šios procedūros jai nesukėlė jokių blogų pojūčių - tik tyliai ir ramiai slopino patį vėžį. Vėliau moteriai buvo rekomenduoti tik onkologiniams ligoniams skiriami hormoniniai medikamentai, kurie yra kompensuojami, ir vizitai pas tuo pačius gydytojus kas 3 mėnesius. Aptikus prastesnį kokio nors tyrimo rezultatą, tenka pasirodyti medikams po mėnesio. Šitaip slenka jau ketveri Danutės metai. Kol kas ligos atsinaujinimo požymių neaptikta. Vizitai pas gydytojus turėtų retėti.
- Ir jėgos sugrįžta, ir blogi prisiminimai užsimiršta, - sakė Danutė. - Tik ranka, prie kurios yra auglio sunaikinta krūtis, silpnesnė - ja negaliu nešti didesnių svorių, ji greičiau nuvargsta dirbant. Dėl krūties vėžio man paskirta invalidumo grupė, taigi kartu apribotos mano galimybės dirbti kokį nors apmokamą darbą.
Likimas nepagailėjo bėdų
Nors Danutė įsitikinusi, kad vėžį jos kūne "pažadino" avarija, tačiau taip pat neabejoja, jog ši liga būtų "išlindusi" ir be avarijos kaip, anot moters, "giminės liga". Daugiavaikėje šeimoje užaugusi Danutė jau senokai palaidojusi savo seserį, kurią kasos vėžys pakirto jai būnant 22 metų, o 30 metų brolis mirė nuo kepenų vėžio. Po to, kai klastinga liga buvo nustatyta Danutei, netrukus medikai krūties vėžį (ketvirtąją stadiją) diagnozavo ir Danutės motinai. Garbaus amžiaus moteris nesiryžo operuotis, prieš dvejus metus ji mirė. Taip pat nuo vėžio mirusi ir Danutės motinos sesuo.
Artimiausių žmonių laidotuvių virtinę pailgino ir Danutės vyro mirtis - pernai jis tapo jauno vairuotojo sukeltos avarijos auka. Išgyvenimai ir varginantis teismo procesas, kaip moteriai sakė ir medikai, apgydytam vėžiui į porą "prišaukė" naują ligą - cukrinį diabetą. Dabar Danutei tenka dar ir kasdienės insulino injekcijos.
- Jeigu sėdėsiu namuose ir tik galvosiu apie savo ligas, tik verksiu, kankindamasi klausimais, kodėl man taip skirta, tada mano gyvenimas virs pragaru, todėl aš visose problemose stengiuosi įžvelgti šypseną sukeliančių grūdelių, - nuotaikingai kalbėjo Danutė. - Kai nustatė cukraligę, tegaliu pašaipiai teigti, jog dviem ligoms mano kūne dabar tiesiog linksmiau! Kas jau yra, to neišimsi.
Vis dėlto moteris prisipažino, kad dabar, jeigu būtų įmanoma atsukti laiką bent 7 metais atgal, ji, metusi visus, rodos, neatidėliotinus darbus, skubėtų tikrintis pas medikus ir lankytųsi periodiškai, nes tokie vizitai yra kur kas malonesni ir pigesni už tuos, kurie būtini jau įsisenėjus ligai. Todėl Danutė nevengia dažnų pokalbių apie ligas ir savo draugėms, giminaičiams, vaikams nuolat pataria saugoti savo sveikatą ir ja rūpintis. Anot moters, vadovautis reikėtų tokia gyvenimo taisykle: liga - ne draugas, todėl kviestis jos nereikia, bet susirgus jau būtina su liga susidraugauti.
- Niekada neklausiau jokio gydytojo, kiek man liko gyventi, nes ir taip žinau, kad vieni po onkologinės operacijos gyvena kelerius metus, o kiti - ir 20, ir 25, bet yra ir tokių atvejų, kai vėžys suėda žmogų per kelis mėnesius. Aš stengiuosi daryti viską taip, kad gyvenčiau kuo ilgiau, - sakė optimizmo nestokojanti Danutė.
Dažniausia moterų onkologinė liga
Krūties vėžys - dažniausia moterų onkologinė liga. Dažniausiai šia liga serga 45 - 75 metų amžiaus moterys. Krūties vėžys užima ir pirmą vietą onkologinėmis ligomis sergančių moterų mirtingumo rodiklių struktūroje.
Sergamumas krūties vėžiu nuolat didėja. Nuo 5 iki 10 procentų krūties vėžio atvejų yra sąlygoti genų, kurie gali būti paveldėti iš tėvų. Nustatyta, kad moterys, kurios genetiškai paveldi riziką susirgti, krūties vėžiu suserga anksti - iki 45 metų.
Anot Kauno medicinos universiteto klinikų docentės Daivos Vaitkienės, krūties vėžio riziką mažina sveika mityba (daug skaidulingo maisto, o riebalai maiste neturėtų viršyti 20 procentų raciono), reguliari mankšta, antioksidantai (vitaminai A ,C, E, selenas ir kt.), kategoriškas "ne" - alkoholiui ir cigaretėms.
Danutė Matusevičienė, apgydžius jos ligą, irgi stengiasi kuo daugiau judėti, būti gamtoje, tik vengti tiesioginių saulės spindulių (pavyzdžiui, žino, kad soliariumas jai - uždrausta vieta). Tačiau šios moters ir daržai kruopščiai nuravėti, ir namo aplinka pavyzdingai sutvarkyta - gėlės, stilizuoti vazonai, akmenų figūros. Dar labai svarbu - ramūs nervai. Kaip Danutei sakę gydytojai, tai - pagrindinis vaistas nuo vėžio. O įvairūs papildai nerekomenduojami, nes jie - vėžio maistas. Ligos baidymas įvairiomis vaistažolėmis - ne Danutės kelias. Nors iš pradžių moteris buvo panūdusi gydytis žolelėmis, bet netrukus, anot pačios, persigalvojo, kad išvis "nenusigydytų".
- Sunki liga turi ir šviesiąją pusę, - teigė Danutė. - Štai aš tik susirgusi pamačiau, kokie dėmesingi ir jautrūs mano sūnūs, kokie jie kūrybingi, kai laukdavo manęs parvykstant iš ligoninės, ir kaip greitai jie tapo savarankiškesni.
***
Visoms moterims, sulaukusioms 50 metų, rekomenduojama kartą per 1 - 2 metus kreiptis į gydytoją dėl krūtų rentgeninio tyrimo. Kuo anksčiau aptinkama liga, tuo didesnė tikimybė ilgiau gyventi.
Laimos GRIGAITYTĖS nuotr.:
- Danutė Matusevičienė mano pažabojusi sunkią ligą
2008 07 31
