Galimybė išgelbėti gyvenimą
Kol esame sveiki, niekada nesusimąstome, kiek yra ligonių, kuriems reikalingas vieno ar kito organo persodinimas. Jie kenčia sirgdami arba net miršta, nesulaukę pagalbos, iki paskutinės gyvenimo minutės tikėdamiesi, kad atsiras žmogus ar mirštančiojo artimieji, kurie padovanos jam taip reikalingą dalelę savęs ar savo artimo žmogaus. Juos palaiko viltis, su kuria dažniausiai ir užgęsta... Kodėl visuomenė tokia abejinga kitų kančiai? Juk vienas donoras kartais leidžia išgelbėti bent 7 žmonių gyvybes. Šiuolaikinės medicinos galimybės leidžia sėkmingai persodinti per 20 organų ir audinių. Į Sandros Putrūnaitės klausimus apie donorystę ir donoro kortelę sutiko atsakyti Kauno universiteto klinikų transplantacijos koordinatorė Sondra Kybartienė.
- Kas tai yra organų transplantacija ir kokiomis aplinkybėmis žmogus gali savo organus paaukoti?
- Transplantacija yra tam tikros rūšies operacijos, kurios atliekamos kritiniu atveju, kai joks kitas gydymas padėti negali ir žmogus mirs, jei "nedirbantis" organas nebus transplantuotas. Lietuvoje savo organus žmogus gali paaukoti, pasirašęs sutikimą ir gavęs donoro kortelę, taip pat sutikimą gali duoti mirusiojo artimieji, jei žmogus nebuvo pareiškęs tokios savo valios.
- O kaip galima įsigyti donoro kortelę, kur reikia kreiptis?
- Pasirašyti sutikimą po mirties tapti audinių ar organų donoru galima bet kurioje asmens sveikatos priežiūros įstaigoje (poliklinikoje, ligoninėje ir kt.) arba šeimos gydytojo kabinete. Įgaliojimus priimti prašymus donoro kortelei gauti taip pat planuojama suteikti "Regitrai". Reikia turėti savo asmens tapatybę įrodantį dokumentą (pasą, vairuotojo pažymėjimą ir kt.). Užpildytas prašymas siunčiamas į Nacionalinį transplantacijos biurą Vilniuje ir po kelių savaičių jūsų nurodytu adresu registruotu laišku turėtumėte gauti kortelę. Be to, prašyme galite pažymėti, kurį organą norite ar nenorite paaukoti. Norėčiau pasakyti, kad Lietuvoje spalio 13-ąją jau 5 metus minima Pasaulinė organų donorystės ir transplantacijos diena. Pagrindinis šios įsimintinos datos tikslas - išreikšti solidarumą ir paramą tiems, kurie laukia organų transplantacijos, pagerbti visus donorus ir jų artimuosius, dar kartą padėkoti visiems, dalyvaujantiems donorystės procese.
- Kiek žmonių Lietuvoje jau turi donoro kortelę?
- Donoro kortelę šiuo metu turi maždaug 5000 Lietuvos gyventojų, dažniausiai 18-30 metų. Moterų yra kiek daugiau negu vyrų. Daugiausiai kortelės turėtojų gyvena Vilniaus (28 proc.), Kauno (20 proc.) bei Klaipėdos (5 proc.) apskrityse.
- Kiek žmonių Lietuvoje laukia organų persodinimo, kur šios operacijos atliekamos?
- 2007 metų gruodžio 31 dienos duomenimis, Lietuvoje transplantacijų dabar laukia 707 žmonės. Daugiausiai laukia ragenos transplantacijos (368) ir inksto (265). Palyginti su kitomis Europos Sąjungos valstybėmis, pagal transplantacijų skaičių ir visuomenės požiūrį į organų donorystę Lietuva tik sąrašo gale. Pavyzdžiui, palyginus 1999 ir 2007 metų duomenis, inkstų transplantacijų padaugėjo beveik 3 kartus - nuo 30 iki 83. Ko gero, ženkliausiai padidėjo kaulų čiulpų persodinimų - nuo 2 iki beveik 100 operacijų per metus. Taip pat galiu pasidžiaugti, kad padaugėjo ragenų, širdies transplantacijų. Transplantacijos atliekamos 2 medicinos centruose: Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikose ir Kauno medicinos universiteto klinikose.
- Kaip vyksta visas procesas, tarkime nuo tol, kai žmogus patenka į avariją, atsiduria ligoninėje iki pačios transplantacijos?
- Iš tiesų būna įvairių avarijų, kurių metu įvyksta galvos traumos (iš visų, kurie tampa donorais po mirties, galvos traumos sudaro apie 20 proc.). Dažniausiai tai smegenų kraujagyslių aneurizmų plyšimai, išeminiai ir hemoraginiai insultai. Toks žmogus pirmiausia pakliūva į reanimacijos skyrių. Jeigu trijų gydytojų konsiliumas nustato smegenų mirtį, Nacionalinis organų transplantacijos biuras gauna pranešimą, kad yra potencialus donoras. Tada tikrinama registre, ar tas žmogus yra pareiškęs sutikimą dovanoti savo organus. Jeigu žmogus buvo raštiškai pareiškęs nesutikimą - viskas aišku, jo organai nebus transplantuojami (tokių Lietuvos registre yra 16). Jeigu miręs žmogus užregistruotas kaip sutikęs, taip pat galime nebeklausti artimųjų nuomonės. Tačiau dažniausiai būna, kad nėra jokio apsisprendimo. Tada per tas 24 valandas turime suspėti gauti artimųjų sutikimą, nustatyti, ar žmogus tinkamas donoras (įvairios ligos, infekcijos ir t.t.). Jeigu artimieji sutinka, transplantacijų koordinatorius važiuoja į ligoninę ir peržiūri gydyto ligonio dokumentaciją, tyrimus, ar nėra veiksnių, dėl kurių organai nebūtų tinkami transplantuoti. Jeigu viskas tinka - pranešama chirurgams, jie važiuoja į ligoninę ir išima tinkamus transplantuoti organus. Kartais naudojamas sraigtasparnis (dažniausiai širdžiai), nes organai, išimti iš žmogaus kūno (laikomi specialiame tirpale), gali būti laikomi labai skirtingą laiko tarpą: širdis - 3 val., kepenys - 12-18 val., inkstai - daugiausiai 24 val.
- Ar Bažnyčia pritaria organų donorystei?
- Organų donorystei pritaria beveik visos pasaulio religijos. Katalikų bažnyčia yra vienareikšmiškai "už". Popiežius Jonas Paulius II organų donorystę pavadino didžiausia žmogaus meilės žmogui išraiška, prilygino Kristaus aukai, nes šiuo atveju (kad ir po mirties) paaukojama dalelė savęs, kad išgyventų kitas žmogus. Labai gaila, tačiau lietuviai neskuba aukotis ir aukoti. Šiuo metu daugiau nei 5000 šalies gyventojų yra oficialiai pareiškę savo valią dėl donorystės, tačiau nė vienas, turintis donoro kortelę, iki šiol netapo donoru.
- Ką galėtumėte pasakyti, padrąsinti žmones, kurie vis dar abejoja, ar užpildyti prašymą donoro kortelei gauti?
- Norėčiau pasakyti, kad netikėtų mitais, teigiančiais, kad pareiškus sutikimą paaukoti organus, kas nors gali trokšti žmogaus mirties ar gydytojai nesistengia gelbėti ligonio, turinčio donoro kortelę. Tai yra visiška netiesa.
- Ačiū už pokalbį.
