Atėmė kojas, bet ne svajones
Irena ZUBRICKIENĖ
Trombozė - klastinga ir grėsminga liga. Tuo įsitikino Uosių kaimo (Vilkaviškio sav.) gyventojas Edvardas Lietuvninkas (58 m.). Prieš 3 metus medikai buvo priversti dėl trombozės jam amputuoti dešiniąją koją, o prieš kelis mėnesius - ir kairiąją. Abi - aukščiau kelių. Dabar prikaustytas prie lovos ir invalido ratelių, atsigaunantis po operacijos ir laukiantis, kada galės žengti pirmuosius žingsnius su kojų protezais.
Trombozės priežasčių - daug
Kaip rašoma medicinos literatūroje, trombozė - ūmus procesas, kai venos užkemšamos trombu (krešuliu) ir dėl to sutrinka veninio kraujo nutekėjimas žmogaus organizme. Paviršinių venų trombozė turi įtakos giliųjų venų trombozei, tačiau gyvybei pavojingų būklių paprastai nesukelia. Atitrūkusios trombo dalys gali patekti į plaučių kraujotaką, galvos smegenis, sutrikdyti kitų organų kraujotaką, užkimšdamos jų kraujagysles.
Anot medikų, venų trombozės priežasčių yra ne viena. Ilgos operacijos (ypač dubens, apatinių galūnių), traumos, ilgalaikis gulėjimas, onkologiniai susirgimai, nutukimas, venų varikozė (išsiplėtimas), kraujo užkrėtimas ar sutirštėjimas, net nėštumas ar pogimdyminis laikotarpis bei kontraceptiniai preparatai - visa tai gali būti trombozę sukeliantys veiksniai. Kraujotakos intensyvumui įtakos turi procesai, dėl kurių susilpnėja blauzdos ir šlaunies raumenų grupių veikla, atsiranda veninės kraujotakos sąstovis, krešėjimo sutrikimai.
Prieš nustatant trombozę ligonis paprastai jaučia maudžiantį skausmą galūnėse, jos pamėlynuoja ir "kaista", galima pastebėti, kad abiejų kojų blauzdos - skirtingos apimties, vargina išsiplėtusios kojų venos. Tokius simptomus pastebintys ligoniai paprastai sako, kad jų kojos labai sunkios - jos nuolat tinsta, jas niežti. Skausmo stiprumas gali būti labai įvairus. Pavyzdžiui, trombui užkimšus giliąją šlaunies veną ar didžiosios venos žiotis, koja labai greitai pamėlsta, ištinsta ir kamuoja skausmas. Blauzdų skausmas gali padidėti tik fizinio krūvio metu. Kartais ligonis skundžiasi, esą jam maudžia kojų raumenis. Tuomet reikia kreiptis į savo šeimos gydytoją, kuris patars, kur vykti toliau. Trombozė nustatoma tiriant - echoskopuojant, atliekant giliųjų kojų venų ultragarsinį ar rentgenologinį tyrimą, skenuojant, tiriant kraują. Šiais tyrimais ir diagnozuojama liga, ir nustatomas kraujotakos sutrikimo aukštis bei konkreti vieta.
Puokštė ligų ir 36 operacijos
Visa tai, kas aukščiau išvardinta, - ir Edvardo Lietuvninko karti patirtis, kilus jo sveikatos problemoms. Pirmieji rimtesni sveikatos sutrikimai šį vyrą pradėjo varginti dar esant darbingą ir aktyvų.
Edvardas 25 metus dirbo traktorininku. Dar neatšventus 40-mečio, anot E. Lietuvninko, kartais naktimis toks skausmas geldavo rankas, kad jas reikėdavo atidaužyti į sieną - tik tada skausmas atlėgdavo ir būdavo galima vėl užmigti. Jaunam vyrui buvo diagnozuota profesinė vibracinė liga (šia liga serga daugelis tokios profesijos žmonių). O sulaukus 40 metų, prasidėjo ir panašūs kojos skausmai. Edvardo žmona Nijolė buvo medicinos seselė, todėl suprato, kad per dažnai vyrą kankinantys skausmai savaime nebepraeis. Kreipusis į gydytojus, buvo nustatyta progresuojanti trombozė. Iš pradžių gydyta medikamentais, paskui operuota, kol prieita iki abiejų galūnių amputacijos. Negana to, Edvardas patyręs dar ir širdies infarktą, insultą, prikeltas iš dviejų klinikinių mirčių. Anot jo, gyvenimą "puošia" visa ligų "puokštė" ir net 36 įvairios operacijos.
Kol Edvardas buvo dar su abiejomis trombozės apimtomis kojomis, skausmas kankino, neliko darbingumo, tačiau dar buvo galima ne tik po kambarius, bet ir po kiemą pavaikščioti, toliau už namų nukakti. Antroji invalidumo grupė nebuvo įkalinusi ligonio tarp keturių sienų. Likęs vienakojis Edvardas irgi dar rado savyje stiprybės nenusiminti, nesusmukti - jam reikėjo rūpintis sunkiai sergančia (išsėtine skleroze) žmona ir po tragiškos avarijos dėl sužalotos galvos itin pasiligojusia dukteria Sigute (dabar 26 m.). Beje, žmona Nijolė, būdama tik 54 metų, mirė beveik prieš 2 metus.
Rūpestis - kuo ilgiau globoti dukterį
Kaip gyvens dabar, likęs be abiejų kojų, Edvardas dar nelinkęs galvoti ir planuoti. Jam pakanka žinoti, kad yra mylimas bei palaikomas savarankiškai gyvenančių savo dukterų - Ritos (31 m.) ir Aušrinės (35 m.). Po antrosios kojos amputacijos kol kas Vilkaviškio ligoninės Slaugos skyriuje prižiūrimas Edvardas labiausiai sielojasi tik dėl savo jaunėlės Sigutės. Po avarijos negalinti savarankiškai gyventi jauna moteris, kai tėvas buvo paguldytas į ligoninę, buvo laikinai įkurdinta Vilkaviškio rajono Pilviškių dienos reabilitacijos centre. Invalido Edvardo svajonė ir tikslas - netrukus sugrįžti į dabar tuščius savo namus Uosių kaime ir vėl rūpintis parsivežta Sigute. Prieš 7 metus itin sunkiai traumuota ir tik po 3 savaičių iš gilios komos pabudusi Sigutė, savo motinos padedama, visada stebino medikus sparčiu gijimu: dabar ji vėl rišliai kalba, dingo buvę agresijos priepuoliai, noriai bendrauja ir net padeda namų ūkyje. Anot Edvardo, per daug pastangų ir kančių jo žmonai kainavo toks dukters prikėlimas iš pragaro, kad būtų galima vienu mostu viską nubraukti, nutraukti ir galvoti tik apie savo ligas, neįgalumą ir nepatogumą.
Kitas dabar jau bekojo Edvardo tikslas - išmokti vaikščioti su protezais. Tada jo kasdienybės kelionės prasitęs už namų sienų.
Bus "bekojis mezgėjas"
Ir dar viena Edvardo svajonė - greičiau nučiupti į rankas... virbalus! Taip taip, šis vyras - įstabaus grožio staltieses ir servetėles mezgantis bei vąšeliu neriantis menininkas, pripažintas ne tik savo rajone. Jo mezginiai džiugino ne vieno akį įvairiose parodose - Vilkaviškyje, Šakiuose, Marijampolėje, Vilniuje.
Mezgimu Edvardas "užsikrėtė" nuo žmonos, megzdavusios įvairius drabužius, kojines, kepures, pirštines. Esą ligotą moterį ši veikla gelbėjusi iš tamsių minčių apie savo likimą ir nenuspėjamą ateitį. Žiūrėdamas į žmonos krutinamus virbalus, Edvardas, tuomet jau irgi ligotas vyras, privalėjęs vengti sunkių darbų, kartą lyg juokais užsiminė, kad panašiai galėtų ir jis, nes vaikystėje, būdamas pradinukas, mamos buvo išmokytas megzti kojines ir pirštines. Paleista replika netrukus buvo įgyvendinta: Edvardas pasirodė besąs auksinių rankų ir stebinančios fantazijos meistras. Dar jo žmona Nijolė "Akistatai" yra pasakojusi, koks reiklus mezgėjas jos vyras: į mezginį įvėlęs klaidą ar sumanęs pakeisti kokį raštą ar ornamentą, Edvardas netingi išardyti daugiau nė metro skersmens staltiesę ir megzti ją iš naujo. Kitas kruopštaus menininko darbų etapas - išskalbti, sukrakmolinti, išlyginti numegztas ir nunertas staltieses.
- Daugiau nei 15 metų esu rimtas mezgėjas, - rodos, užmiršęs savo negalią, nuotaikingai pasakojo Edvardas. - Iš nuobodulio pradėjau. Prieš mezgimą buvau ėmęsis degtukų konstrukcijų - iš degtukų tverdavau ir klijuodavau namelius, pilaites, rūmus, bet greitai šis vaikiškas darbas nusibodo. Mezginiai atnešė man didesnį džiaugsmą. Jų esu primezgęs tūkstančiais. Daug išdalinęs, padovanojęs, net ir pardavęs. Abu su žmona dalyvavome Kybartų reabilitacinio menų centro "Gyvybės jėga", vienijančio neįgalius menininkus, veikloje.
Pasijuokdamas iš savęs, kad bus retas egzempliorius - bekojis mezgėjas, Edvardas išsidavė labai norįs, kad progresuojančios ligos iš jo rankų kuo ilgiau neatimtų virbalų ir galimybės toliau dalyvauti "Gyvybės jėgos" veikloje. Įmantrūs staltiesių raštai - jau ir dabar mezgėjo mintyse.
Optimizmas dar neišsemtas
Tiek bėdų ir tragedijų, kiek likimas skyrė Edvardo Lietuvninko šeimai, būtų per daug ir kelioms šeimoms. Maždaug taip neįgalų mezgėją linkę užjausti jį pažįstantys žmonės. Kaip "Akistatai" sakė kalbinti "Gyvybės jėgos" aktyvistai, kiekviena, net ir pati sunkiausia, liga žmogui yra tik gyvenimo prieskonis, apkartinęs kasdienybę. O esą saldinti tą kasdienybę reikia pačiam.
Be žmonos likęs, neįgalia ir nesavarankiška dukra privalantis pasirūpinti, abiejų kojų netekęs Edvardas Lietuvninkas toks ir yra - pats saldinantis savo kasdienybę optimizmu, vidine stiprybe, planais ir svajonėmis. Pačiais aštriausiais likimo dygliais iš visų pusių badomas žmogus stengiasi nepalūžti. Nieko nekaltina dėl savo kančių, niekuo nesiskundžia, nieko nereikalauja. Edvardą prižiūrinčios medikės džiaugėsi, kad nuo šio ligonio veido dažnai nedingsta šypsena, o akys spinduliuoja gerumą.
Žinodami, kad trombozė "mėgsta" labai rimtas komplikacijas (gali pakenkti plaučius, inkstus, sukelti infarktą), medikai linkę patarti šia klastinga ir grėsminga liga sergantiems žmonėms: be sistemingo gydymosi, miegoti šiek tiek pakeltu kojūgaliu (užtenka 10 - 15 laipsnių), bintuoti kojas arba mūvėti elastines kojines. Jeigu buvo atlikta operacija, kuo anksčiau pakilti iš lovos ir pradėti vaikščioti. Labai svarbu - sportuoti.
Laimos GRIGAITYTĖS nuotr.:
- Edvardui Lietuvninkui trombozė atėmė abi kojas, ligonis laukia protezų
- Neįgalaus našlio paguoda - trys jo dukterys. Čia jis - su ligoninėje aplankiusia vidurinėle Rita
