Gydytojo priimamasis
"Šviesos tunelyje" - kas tai?
"Mano vyras, grįžęs namo po sudėtingos operacijos, papasakojo, jog matė vaizdinius, kuriuos kai kas vadina "šviesos tuneliuose" ar pan. - rašo Leokadija P. iš Lazdijų raj. - Ar tikrai gali žmogus matyti save "iš šalies"? Gal tuo metu jam nustoja "dirbti" koks nors organas ar pan.?
Visa tai, ką jūs aprašėte, yra vienas iš moksliškai nepagrįstų klinikinės mirties požymių. Iš tiesų nedaug yra žinoma apie mirimo procesą ir dar mažiau - apie žmogaus psichikos procesus mirštant. Viename iš neseniai atliktų tyrimų su klinikinę mirtį dėl širdies infarkto patyrusiais ir atgaivintais ligoniais teigiama, kad 10 proc. šių pacientų prisiminimai buvo labai artimi tiems, kuriuos pasakoja kiti patyrusieji klinikinę mirtį, nors faktiškai jie neturėjo galimybės matyti ir prisiminti įvykių. Ligoniai pasakojo gana išsamias "matytas" detales apie atgaivinimo procesą, šiame procese dalyvavusius medicinos darbuotojus. Žmogaus sąmonė ir jos ryšys su galvos smegenų funkcijomis iki šiol išlieka neįminta mįslė. Nors kai kurios teorijos teigia, kad sąmonė turi būti atskirta nuo materialaus smegenų substrato ir tik taip gali būti aiškinami klinikinę mirtį išgyvenusių žmonių patyrimai. Klinikinė mirtis - tai būklė, kai nėra matomų gyvybės ženklų (neplaka širdis, žmogus nekvėpuoja), išnyksta centrinės nervų sistemos funkcijos, tačiau išlieka medžiagų apykaitos procesai ir dar neįvyksta nebepataisomi procesai audiniuose. Ši būklė gali tęstis keletą minučių, po to prasideda nebepataisomi pakitimai smegenyse ir žmogų ištinka biologinė mirtis. Anot medikų, kai ištinka klinikinė mirtis, jokio pasaulio suvokimo būti negali, nes smegenys nebefunkcionuoja - vadinasi, žmogus nieko negali nei jausti, nei girdėti. Dalis reanimuotų žmonių pasakoja, kad girdėjo gydytojų, šalia buvusių artimųjų kalbas. Mokslo nustatyta, kad gęstant gyvybinėms funkcijoms, ilgiausiai išlieka klausa. Klausos nervai pakankamai išsišakoję, todėl, jei dalies jų veikla sutrinka, likusioji dar gali funkcionuoti, ir klausa nebūtinai visiškai išnyksta. Juk visiems žinoma, jog šalia sunkiai sergančio sąmonę praradusio ligonio negalima kalbėti apie jo beviltišką būklę, nieko blogo sakyti, nes jis dar gali girdėti.
Šviesos - ir ne bet kokios, o būtent "tunelio gale" - matymą galima pagrįsti fiziologiškai. Akis yra svarbiausias porinis jutimo organas, regos analizatoriaus dalis. Regos organą sudaro akies obuolys su akies priediniais organais, taip pat regimasis nervas, kuriuo nerviniai impulsai sklinda į nervinius regos centrus galvos smegenyse. Regos analizavimo centrai yra vidurinėse ir tarpinėse smegenyse bei galvos smegenų žievės pakaušinėje skiltyje. Tuomet, kai žmogaus smegenų veikla ima trikti, ilgiausiai išlieka centrinis matymas, kai matymo zona smarkai susiaurėjusi. Toks matymas vadinamas vamzdiniu. Dėl to žmonės suvokia save lyg įkritusius į šulinį ar tunelį, kurio gale jie ir mato šviesą. Daugelis grįžusiųjų iš "ano pasaulio" pasakoja, kad mirties akimirką prieš juos pralekia visas gyvenimas. Ar tai galima pagrįsti mokslu? Centrinės nervų sistemos funkcijos gęsta pradedant jauniausiomis smegenų struktūromis. Tuo tarpu atsinaujinimo procesas priešingas - iš pradžių atsinaujina senesnės centrinės nervų sistemos struktūros. Todėl, žmogaus organizmui atsigaunant, jam nuosekliai iškyla įsimintiniausi gyvenimo prisiminimai, pradedant anksčiausiais išgyvenimais.
Patyrusieji sunkias traumas, po operacijų, buvę be sąmonės ar komos būklės, tačiau pasveikusieji ima labiau vertinti gyvenimą ir kartu daugelis jų visiškai nebijo numirti. Kai kuriems išgyvenusiesiems atgimimas sustiprina jausmą, jog jie yra išskirtiniai, unikalūs, kiti mano, jog jų sugrįžimas - tai Dievo dovana ar likimas, bei tiki, kad ilgai gyvens. O svarbiausia - pasikeičia jų vertybių skalė: mažiau galvoja apie pinigus ar kitas materialias gėrybes, daugiau - apie dvasios dalykus.
Paruošė Sandra Putrūnaitė
