Sveikti padeda žmonių gerumas
Irena ZUBRICKIENĖ
Gelbėdami Baltrušių kaimo (Šakių r., Barzdų sen.) mažojo gyventojo Antanuko Valkausko (9 m.) gyvybę, Barzdų kaimo bendruomenės ir Prancūzijos lietuvių bendruomenės nariai, iki tol vieni kitų nepažinoję, pavyzdingai išlaikė tą patį gerumo egzaminą. Jų rūpesčio ir pagalbos dėka šiandien berniukas jau sveikesnis ir linksmai žaidžia su savo broliuku bei sesutėmis. Beje, dažniausiai žaidžia... ligoninę.
Ligoniukas - nuo pat gimimo
Antanukas, septintas dabar vienišos Reginos Didžiūnienės vaikas, pasaulį išvydo turėdamas įgimtą širdies ydą. Kaip ir jo vyriausioji sesutė, kuri mirė vos vienuoliktąją savo gyvenimo dieną (kiti Reginos vaikai lyg ir sveiki). Nuo pusantrų metukų Antanukui buvo pripažinta negalia, trejų metukų vaikas buvo operuotas. Kaip sako Regina, tuomet, po sėkmingos operacijos, ji tikėjosi, jog nebereikės jaudintis dėl mažylio sveikatos.
Po kurio laiko Antanuko liga, deja, vėl parodė savo nagus: vaikui prasidėjo dideli galvos skausmai, vargino dažnas pykinimas. Anot Reginos, vietos gydytojai niekur nesiuntė ligoniuko tirti, nors patys negalėjo paaiškinti, kodėl jis nuolat kenčia tokius skausmus. Pajamų trūkumas ir skurdas stabdė daugiavaikės Reginos mintis pačiai, net ir nesiunčiamai, važiuoti pas Kauno ar Vilniaus medikus. Antanukas taip ir augo, kentėdamas skausmus, dažnai skųsdamasis dėl jų, o kai šie tapdavo nebepakeliami, tepaprašydavo tabletės.
Šešerių metukų sulaukusiam vaikui "prilipo" nauja sunki liga - virusinis meningitas, dėl kurio jis atsidūrė vienoje Kauno ligoninėje. Gydymas buvo sėkmingas, o po jo berniukas metus dar privalėjo būti stebimas. Dabar Regina sako, kad toji virusinė liga Antanukui buvo tarsi Dievo siųsta, nes atsivėrė kelias pas gerus medicinos specialistus.
Diagnozę nustatė, bet nenudžiugino
Kadangi ir po meningito Antanukui nesiliovė kankinantys galvos skausmai, mama paprašė jau pažįstamų kauniškių medikų nustatyti tų skausmų priežastį. Kauno medicinos universiteto klinikose atlikus daugybę tyrimų, buvo nustatyta diagnozė: hidrocefalija, arba vandenligė, bei pakitusi galvos smegenų kraujo apytaka.
Mažylio ligą įvardinę medikai Reginos Didžiūnienės nenudžiugino: vaikui būtina operacija, nes progresuojanti liga kelia pavojų netgi gyvybei, tačiau Lietuvoje tokios operacijos dar neatliekamos...
Antanuką tyręs gydytojas Algirdas Danelius pasakė, jog Prancūzijos sostinėje Paryžiuje, Ročildo klinikoje, tokios operacijos sėkmingai praktikuojamos daugelį metų, tad kitos išeities nėra, norint, kad vaikas gyventų. Suglumusiai motinai buvo pasakyta, kad be operacijos sūnelio ateitis labai neaiški: prasidėjus brendimui, padėtis gali dar labiau komplikuotis, galvos skausmus, pykinimus gali keisti besikartojantys insultai, tad, nieko nedarant, vaikui geriausiu atveju likę vos 5 metai gyventi...
- Man gydytojai viską išaiškino, tačiau lyg ir nepatikliai žiūrėjo į mus: ko gero, iš drabužių, išvaizdos suprato apie mūsų materialinę padėtį - argi tokie kaip mes galėtume sau leisti gydyti vaiką užsienyje? - ne be nuoskaudos pasakojo R. Didžiūnienė. - Tiesa, medikai nusiuntė į Paryžių Antanuko tyrimų rezultatus ir liepė laukti atsakymo, ar prancūzai galėtų vaiką operuoti. Po kurio laiko atėjo teigiamas atsakymas. Štai tuomet iškilo klausimas: o ką dabar daryti?..
Kasdienybės palydovas - skurdas
Reginos Didžiūnienės kasdienybė nepavydėtina jau seniai. Nenusisekęs šeimyninis gyvenimas, vargas, itin sunki materialinė padėtis - tokia šios moters dalia. Vyresniųjų vaikų, kurie dabar jau pilnamečiai ir pasukę savarankišku gyvenimo keliu, tėvas miręs. Šiuos vaikus skurstant teko auginti vienai. Moteris ištekėjo antrą kartą. Ši santuoka davė dar 4 vaikus ir... vienatvę, nes sutuoktinis taip ir netapo atrama, užuovėja savo moteriai bei vaikams.
Rūpintis vaikais Reginai padeda tik jos beveik 80 metų mama. Daugiavaikė šeima gyvena vien iš pašalpų, tad kartais negali sau leisti net labai reikalingų dalykų. Apie pramogas šiuose namuose galima tik pasvajoti. Visai suprantama, kad Antanuko sveikatos problemos tik dar labiau komplikavo sunkią šeimos padėtį.
- Viena pati šioje kovoje dėl sūnaus gyvybės buvau bejėgė, - pripažino Regina. - Jeigu ne svetimų žmonių dėmesys, gerumas ir konkreti pagalba, šiandien apie Antanuką turbūt jau nekalbėtume. Kreipiausi į Šakių rajono invalidų draugiją, į vietos spaudą. Į mano pagalbos šauksmą tuoj pat buvo atsiliepta - aš patyriau, kas yra tikrasis gerumas: vieni po kitų žmonės siūlė savo pagalbą.
Gerumas augino viltį
Motinos kova dėl vaiko sveikatos ir gyvybės, žmonių geranoriškumas leido ligų iškankintam Antanukui ir jo namiškiams viltis, kad pagaliau liausis varginantys skausmai ir visi lengviau atsipūs. Į kovą dėl vaiko likimo įsijungė daugybė žmonių.
Barzdų kaimo bendruomenės pirmininkė Ilona Leleivienė, vos sužinojusi apie galimybę neturtingos šeimos vaiką išgelbėti tik užsienyje, iškart ėmėsi iniciatyvos ir sutelkė bendruomenės aktyviausias moteris. Pati R. Didžiūnienė kreipėsi į Seimo narį Joną Ramoną ir į Sveikatos apsaugos ministeriją - dėl operacijos ir gydymo užsienyje finansavimo. Tai buvo išgirsta. Barzdų bendruomenė, norėdama garantuoti motinos ir sūnaus kelionę į Paryžių, dar parašė pagalbos prašymą Šakių savivaldybės vadovams, o bendruomenėje veikiančio Moterų klubo narės vaikščiojo po seniūniją rinkdamos pinigus būsimai kelionei (žmonės dosniai aukojo). Ilona Leleivienė internete susirado Prancūzijos lietuvių bendruomenės koordinates ir paprašė pagalbos R. Didžiūnienei ir jos sūnui, taip pat susisiekė ir su Lietuvos ambasada Prancūzijoje.
- Pastangos nenuėjo veltui - mūsų prašymus išgirdo ir užsienyje, - džiaugėsi Ilona Leleivienė. - Lėktuvo bilietams ir kelionės išlaidoms pinigų jau turėjome surinkę gimtinėje, o rūpintis Regina ir Antanuku Paryžiuje pažadėjo ten susibūrę į bendriją lietuviai. Suderinome, kad nė žodžio prancūziškai nemokanti Regina ir vaikas, kuriems didmiesčių gatvės yra svetimos ir kiek bauginančios, bus pasitikti oro uoste, palydėti į ligoninę, apgyvendinti.
Viskas vyko pagal planą. Balandžio pabaigoje iki Varšuvos (Lenkija) oro uosto Reginą ir Antanuką automobiliu geranoriškai nuvežė Mackevičiai iš Barzdų. Pagal iš anksto nusiųstą nuotrauką Paryžiuje keliautojus pasitiko Lietuvos ambasados Prancūzijoje darbuotojai. Vėliau globą perėmė Prancūzijos lietuvių bendruomenės nariai. Jie nuoširdžiai rūpinosi Regina visą sūnaus trijų operacijų ir gydymo laiką, ieškodami vis naujų savanorių, galinčių po pusę paros būti ligoninėje kartu su atvykusiais lietuviais, vertėjauti jiems, padėti.
Nerimo nuotaikos - laiškuose
Prancūzijos lietuvių bendruomenės nariai - Linas, Rita, Rūta, Živilė ir keliolika kitų - kelias savaites buvo ryšio tiltas tarp Lietuvos ir Prancūzijos žmonių, kuriems tomis dienomis terūpėjo mažojo Antanuko likimas. Paryžiaus ligoninės medikai stebėjosi, kad įmanoma taip susitelkti dėl iki tol buvusio nepažįstamo kraštiečio, ir atvirai sakė pirmą kartą susidūrę su tokiu nesavanaudišku žmonių gerumu. Savanoriai budėdavo ligoninėje, tenkindavo savo kraštiečių iš tolimojo Baltrušių kaimo poreikius, o parėję į namus dar sėsdavo prie kompiuterio ir laiškais perduodavo visas žinias Ilonai Leleivienei į Lietuvą. Tų laiškų iki dabar susikaupė nemenka šūsnis - tikras dienoraštis. Juose - nuoseklios Antanuko gydymo nuotaikos: nerimas, džiaugsmas, vėl liūdni faktai ir vėl menamos prognozės bei šviesos viltys. Iš dienoraščių Ilona Leleivienė sužinodavo, kada mažylis prabudo po operacijos, kada pajudino pirštą, kada nusišypsojo, kada vėl verkė, kada pagaliau pradėjo džiugiai deklamuoti lietuviškus eilėraščius ir net uždainavo. Visas gautas naujienas Ilona skubiai perduodavo Antanuko namiškiams ir visiems jo gelbėtojams.
Taip jau atsitiko, kad Antanuko gydymas Prancūzijoje užtruko 3 savaites, nes vietoje planuotos vienos galvos operacijos prireikė trijų. Prancūzai medikai aiškino lietuviams, kad 3 gydymo etapais (kas kelis mėnesius) reikės bandyti sutvarkyti blogai susiformavusią ligoniuko kraujagyslių sistemą galvoje. Kadangi Antanuko organizmas, medikų teigimu, gamino per daug smegenis apsaugančio skysčio, kuris užspausdavo smegenis ir trikdydavo jų bei visų organizmo refleksų veiklą, mažyliui į galvą buvo įvestas kateteris, o galva apmuturiuota binto "kepure". Tai matydami savanoriai pajuokaudavo, jog palatos lovoje - "mūsų Teletabis".
Antanukas po operacijų ir džiugindavo, ir liūdindavo - padėtis būdavo nestabili, neišvengta net ir komos. Dėl to pratęsus planuotą gydymą, Reginai buvo organizuojama nakvynė ne tik viešbutyje, bet ir vienuolyne bei lietuvių išeivių šeimoje. Visa tai - už savanorių surinktas aukas. Kaimo moteriai, mačiusiai tik skurdą, tai irgi buvo savotiškas išbandymas.
Rudenį - dar viena kelionė
Po gydymo sugrįžęs iš Prancūzijos, Antanukas nepažino nei savo brolių, nei seserų, nemokėjo valgyti šaukštu, bijojo praustis ir labai daug miegojo... Pamažu, savaitė po savaitės, vaiko sveikatos būklė pagerėjo, sugrįžo atmintis. Dabar Antanukas jau daug linksmesnis, judresnis, pažaidžia krepšinį, tik jau nebenori naujų kelionių. Jam geriausia namie su artimaisiais, labai patinka su broliuku ir sesutėmis žaisti... savo kovą tarp mirties ir gyvybės - vaizduoti užsienio ligoninę, operacijas, komą, medikų rūpestį ir lankytojų dėmesį. Tai - vaiko neišdildoma patirtis visam gyvenimui.
Regina Didžiūnienė džiaugiasi, kad sūnaus nebevargina baisūs galvos skausmai, nors praeitas dar tik pirmasis gydymo etapas. Kita operacija numatyta rugsėjo pradžioje. Regina dabar jau optimistiškiau žiūri į būsimą kelionę: kruopščiai tebesaugomi Prancūzijos lietuvių suaukoti ir dar neišleisti pinigai, o kelyje dėl vaiko sveikatos moteris nėra viena - su ja tiek daug geros valios žmonių!
Prancūzijos medikų manymu, po visų 3 gydymo etapų ir radioterapijos seansų Antanukas turėtų visiškai pasveikti. Taigi Paryžiuje atliktos unikalios operacijos, kokių Lietuvos medikai dar nesiima, - tai Antanuko kelialapio į visišką sveikatą pradžia ir didžiulė viltis.
"Duok pats, ir tau likimas grąžins su kaupu, - taip parašė viena Prancūzijos lietuvių bendruomenės narė Barzdų bendruomenės pirmininkei Ilonai Leleivienei, atvirai besidžiaugusiai kraštiečių pagalba ir retoriškai klaususiai, iš kur toks nepažįstamų žmonių neatlygintinas, nesavanaudiškas gerumas. - Padedame nesitikėdami atlygio ar padėkos. Mes patys turime savo vaikus, kuriems, neduok Dieve, kada nors gali prireikti svetimųjų pagalbos".
Laimos GRIGAITYTĖS nuotr.:
- Regina Didžiūnienė ne kartą matė, kad jos mažiausiųjų ketvertukas noriai žaidė ... Antanuko ligą (Antanukas - antras iš kairės, prie mamos dešiniosios rankos)
