Nepaklusnios kojos - Černobylio avarijos "dovana"
Irena ZUBRICKIENĖ
- Atėjo metas man save priimti tokį, koks esu, nes kitaip tikrai jau nebus, - sako Marijampolės kolegijos pirmakursis Audrius Lukšys (19 m.), nuo pat gimimo negalintis judinti kojų ir reikiamus atstumus įveikiantis tik rateliais. - Šios studijos buvo iššūkis mano namiškiams, nes vidurinę mokyklą baigiau visą laiką būdamas namuose, o į kolegiją kiekvieną rytą atvažiuoju pats, nes šios mokymo įstaigos pastatas jau šiek tiek pritaikytas neįgaliesiems.
Kurstė naujagimio atsisakyti
Audrius - pagal amžių trečias vaikas marijampoliečių Irenos ir Romano Lukšių tvarkingoje ir rūpestingoje šeimoje. Be dviejų pirmagimių sūnų, kurie studijuoja ne Marijampolėje, yra dar ir keleriais metais už Audrių jaunesnė sesutė, vidurinės mokyklos moksleivė.
Audrius gimė tėvams nenujaučiant, kad naujagimis bus iškart neįgalus. Kūdikio besilaukusi Irena nebuvo tirta echoskopu, moterį prižiūrėję medikai nieko blogo neįtarė. Buvo tik vienas pavojaus signalas: gerokai perkopus nėštumo vidurį, Irenai grėsė persileidimas, tačiau tuokart viskas baigėsi sėkmingai.
- Kai Audriukas gimė ir medikai nuo pačios pirmutinės minutės suprato apie jo visišką judėjimo negalią, nes kūdikis "atsinešė" stuburo išvaržą, viena medicinos seselė užjausdama prasitarė, kad geriau tokį naujagimį palikti, nes iš jo esą vis tiek nieko nebus, - prisimena Irena. - Man tie žodžiai tada nuskambėjo labai žiauriai. Aš ir dabar nesuvokiu, kaip motina gali atsisakyti savo kūdikio. Aš kaip tik maniau, kad didelė motinos meilė - didžiausias ir veiksmingiausias vaistas tokiai atžalėlei.
Lukšiai žinojo medikų "nuosprendį" jų sūneliui, tačiau vilties, kad į priekį žengianti medicina kartais nudžiugina stebuklu, neprarado. Netrukus jie pradėjo didelę savo kasdienybės kelionę tos vilties vedami, kad niekada negalėtų sau priekaištauti, esą padarė ne viską, ką privalėjo.
Negalią lydėjo ligos ir nelaimė
Kai Audriui buvo vos trys savaitės ir jau sustiprėjusi kūdikio odelė, mažyliui buvo atlikta stuburo išvaržos tvarkymo operacija. Medikai teigė, kad operacija buvo sėkminga, tačiau pažeistas stuburo smegenų nervas gyvybės į galūnes vis tiek neskleidė - jos liko nejautrios ir nejudrios.
Netrukus paaiškėjo nauja bėda - kūdikiui ėmė vystytis galvos smegenų vandenligė. Ji progresavo. Medikų patarti tėvai rūpindavosi gauti iš Rusijos vežamo specialaus glicerino, varančio skysčius iš organizmo. Kai mažylis buvo 9 mėnesių, medikai nudžiugino tėvus, kad vandenligė apvaldyta - nustojusi plisti.
Kojyčių nevaldančio Audriuko kasdienybė buvo namai, ligoninės, sanatorijos - įvairūs masažai, fizioterapijos ir akupunktūros seansai, operacija. Bet tai nebuvo kelias geresnės sveikatos link - siekta, kad vaikui tik nebebūtų blogiau. Pratimai neleido visiškai suglebti ir sunykti raumenims.
Šešiametis Audrius Kauno medicinos universiteto klinikose buvo parodytas tuomet Lietuvoje viešėjusiems JAV medikams. Šie tik patvirtino lietuvių medikų prognozes: vaikelis niekada nevaldys kojų.
Nelengvą neįgalaus berniuko, smalsaudavusio, kodėl jis esą kitoks, kasdienybę dar labiau pasunkino netikėtai patirta nudegimo trauma. Vieną šalto ir drėgno rudens dieną mažylis buvo namuose su močiute. Jiedu buvo priversti kuo nors šildytis - tai darė atsidarę orkaitę. Močiutė nepastebėjo, kaip smalsus anūkėlis, ieškodamas šilumos, stipriomis rankelėmis pakilo iš savo ratelių ir persėdo ant... orkaitės durelių. Nejautrioji Audriuko kūno dalis nereagavo į karštį, todėl kiek pasėdėjęs berniukas, nejausdamas skausmo, stipriai nudegė kojas - apanglėję audiniai net iškrito. Mažyliui vėl prireikė rimtos medikų pagalbos ir gydymo, o apie buvusią nelaimę ir šiandien Audriui primena likę randai.
Atsakymas - iš JAV medikų lūpų
Medikai ir Audriaus tėvai, norėdami sužinoti, kas lėmė berniuko neįgalumą (nuo to kažkiek priklausytų ir gydymas), irgi darė viską, kas buvo įmanoma. Tačiau Vilniaus genetikos centras, ieškojęs minėtos priežasties, konkretaus atsakymo taip ir nedavė. Genetikai tik atsakė, kad paveldimumas tam jokios įtakos neturėjo.
Audriaus sveikatos, taip pat ir neįgalumo priežasties paieškos Lukšius nuginė net į JAV. Tiesiog atsirado galimybė patekti JAV medikų globon - nuvykti į vieną Čikagos ligoninę, kurią įkūrę ir finansuoja pagyvenę turtingi amerikiečiai, savo pagalbą teikiantys neturtingų šalių vaikams (iki 21 metų). Ilgoje kelionėje tuomet dešimtmetį Audrių lydėjo mama.
Amerikiečiai medikai atvykusius lietuvius ne tik konsultavo, kaip anksčiau Lietuvoje, bet ir apsiėmė gydyti. Vaikas buvo operuotas: atliktos šešios kojų operacijos ir viena akių. Sunki stuburo, kuris vis labiau krypo, operacija vyko net dviem etapais. Stuburas buvo sutvirtintas specialiais metaliniais strypais ir metalinėmis plokštelėmis - visa tai iki šiol likę Audriaus kūne. JAV medikai taip pat išėmė kremzlinį šonkaulį, kuris vėliau ataugo, įdėjo donoro kaulą.
JAV Audrius su mama praleido 9 mėnesius. Išvažiuodami jie galėjo džiaugtis ne tik sutvirtintu stuburu, bet ir ištiesintomis negyvybingomis kojytėmis, kurios irgi buvo profesionaliai sutvirtintos. Marijampoliečiai taip pat džiaugėsi ir tuo, kad kelionė į Ameriką ir ilgas gydymas joje jiems nekainavo (teigiama, kad įvairių paslaugų tuokart buvo atlikta kone už milijoną JAV dolerių). Be to, Lukšiai į namus parsivežė ir ilgai ieškotą atsakymą. JAV atlikus išsamius tyrimus, buvo nustatyta, kad Audriuko negalios priežastis - cheminių medžiagų poveikis. Kadangi nė vienas iš tėvų su tokiomis medžiagomis jokio sąlyčio nebuvo turėję, buvo padaryta vienintelė išvada: lietuviui pakenkė 1986-ųjų balandį sprogusi ir aplinką klastingai užteršusi Černobylio atominė elektrinė (netrukus po to Irena Lukšienė pradėjo lauktis savo mažylio -Audriuko).
Vienintelis studentas rateliuose
Lukšiai neslepia: susitaikyti su savo negalia ir apribota kasdienybe Audrius pajėgė tik per ilgą laiko tarpą. Nors neįgalus berniukas, augantis daug kuo besidominčioje šeimoje, kartu su tėvais aplankęs daugybę Lietuvos kampelių ir ne vieną užsienio šalį, vis dėlto jo kasdienybė dažniausiai slinkdavo namuose. Čia Audrius buvo ir mokomas įvairių bendrojo lavinimo mokyklos dalykų, kuriuos jam dėstė į namus ateinantys pedagogai, nes Marijampolėje iki šiol nė viena vidurinė mokykla nepritaikyta lankytis neįgaliesiems.
Bene didžiausias smalsaus berniuko draugas buvo ir yra kompiuteris. Tai - ne tik žinių, bet ir bendravimo šaltinis. Ko gero, per kelerius metus išsiplėtusios bendravimo galimybės ir ilgai brendęs suvokimas, kad Audrius - tik kūnu kitoks, paskatino vaikiną rimtai galvoti apie savo ateitį, būtiną išsivaduojant iš vadinamosios keturių sienų nelaisvės, ir stoti į Marijampolės kolegiją. Audrius šiandien yra pirmasis ir kol kas vienintelis Marijampolės kolegijos studentas, rateliais kasdien lankantis stacionare dėstomus mokslus.
Vaikinas neslėpė, kad pirmosios dienos kolegijoje buvo nelengvos, nes reikėjo atremti smalsius aplinkinių žvilgsnius, atsakyti į pabodusius klausimus, "aiškintis", kodėl prireikė studijų. Dabar tai - jau užmiršta praeitis. Audrius galėtų ilgai pasakoti apie naujus draugus, įdomias paskaitas, supratingus dėstytojus. Vaikinas džiaugiasi, kad bendramoksliai labai draugiški ir paslaugūs: juk kartais reikia patekti į antrajame ar trečiajame aukšte esančias auditorijas, o laiptai rateliams dar nepritaikyti. Tada į pagalbą Audriui neprašomi kimba bendramoksliai...
Audrius, nugalėjęs ilgai vykusią savo minčių ir jausmų dvikovą, šiandien jaučiasi esąs kur kas laimingesnis. To jis siekė pamažu - kelerius metus mamos ragintas ir lydėtas į įvairias šventes, neįgaliųjų renginius. Anot Lukšių šeimos narių, namuose seniai "prisijaukinusių" negalią, "kitokiam" žmogui svarbiausia - rasti kalbą su savimi, nenumarinti mintyse kilusių norų ir neatidėlioti jų ateičiai, nenustoti svajojus. Audrius, išpildęs vieną svajonę, siekia kitos, paskui - trečios... Dabar jo svajonėse - sėkmingos studijos ir socialinio darbuotojo diplomas po pusketvirtų metų. Negalios ištiktas vaikinas po mokslų pasiruošęs padėti savo likimo žmonėms.
Laimos GRIGAITYTĖS nuotr.:
- Audrius - vienintelis stacionare studijuojantis Marijampolės kolegijos studentas, judantis tik ratelių pagalba
- I. Lukšienė įsitikinusi, kad motinos rūpestis ir globa - svarbiausias vaistas neįgaliam vaikui
