Kai kasdienybė slenka gulint ant pilvo...
Irena ZUBRICKIENĖ
16 metų - tik gulint lovoje: negalint atsisėsti, apsiversti ar tik pasiversti; juda tik galva ir rankos. Kone kiekvienas nusistebėjęs ir užjausdamas pasakytų, kad toks gyvenimas - kančių kančia. Vilkaviškietis Vidmantas Kojutis (53 m.), savo kailiu patiriantis tokį žmogaus galių ir ištvermės išbandymą, teigia:
- Jeigu liktų tik į lubas žiūrėti, kažin kaip čia tuos šešiolika metų skaičiuotume. Laimei, galva ir rankos dirba, mintys ir polėkiai nesutraumuoti - ėmiausi amato!
Nenujautė turįs talentą
Apie tai, kad pats gali padirbdinti visų nuostabą ir žavesį keliantį medinį suvenyrą, Vidmantas, būdamas sveikas, niekada nenutuokė. Tiesa, kaip rūpestingas vyras, norėdamas pritaikyti kastuvui kotą, nebėgdavo pas kaimynus - kapodavo ir skaptuodavo pats. Bet niekada nevertino, ar tai padaryta kruopščiai ir gražiai - svarbu, kad būtų praktiška ir tvirta.
Dabar Vidmantas - ne tik Vilkaviškio rajone žinomas ir pripažintas medžio dirbinių drožėjas, Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys. Savo gaminių jis, net ir labai norėdamas, nepajėgtų suskaičiuoti. Kadaise pradėjęs nuo išskobto medinio šaukšto, dabar Vidmantas vardina kitų savo drožinių "galeriją": virtuvės lentelės šeimininkėms, stalo įrankių kotai, druskinės, cukrinės, duoninės, paveikslėliai, medinės dėžutės ir skrynutės, padėklai, kryžiai ir kryželiai, žvakidės, stalinės lempos ir kabantys šviestuvai... Ko gero, lengviau būtų išvardinti, ko Vidmantas negamina. Pastaruoju metu drožėjas pamėgo drožti ir išraižyti margučius, vienam sugaišdamas jau ne kelias valandas, o kelias dienas.
- Iš pradžių skaptavau medį tik peiliu ir viskuo, kas aštru, ką turėjau, - buvo sunku, - pasakojo Vidmantas. - Vėliau, kai jau supratau, jog drožinėjimas nėra mano laikinas užsiėmimas, gavau kalėjime pagamintų specialių įrankių. Su jais tikrai geriausiai sekasi.
Vidmantas neslepia: pirmieji jo drožiniai, palyginus su dabartiniais, esą tik juoką kelia. Tačiau didelio pelno vyras nesitiki ir iš gerai vertinamais meno dirbiniais jau laikomų savo darbų. Kai kas užsisako kryžių pagaminti, kai kas - buities dalykėlį, akiai malonų ir kartu praktišką suvenyrą. Vidmanto drožiniais domėjosi ir užsieniečiai. Jie, anot Kojučių, vertino ir gyrė, tačiau buvo atviri ir atsisakė: meno dirbinius gabenant per valstybių sienas, jų kaina labai padidėtų. Taigi Vidmanto menas dažniausiai puošia namus ir džiugina svečius, pamalonina draugus, sužiba kokioje nors parodoje ar mugėje.
Apie traumą prisiminti nenori
Lovos įkaitu Vidmantas tapo patyręs darbo traumą. Prieš 16 metų jis buvo įmonės "Marijampolės elektrifikacijos darbai" vairuotojas. Kartą dirbtuvėse, taisant automobilį, ant jo užgriuvo sunki mašinų remonto technika. Dabar Vidmantas nebenori vėl ir vėl prisiminti įvykio detalių, kurios visuomet skaudžiai atkrapšto tragiškus prisiminimus - tik paaiškino, kad didelis mechanizmo svoris jam "sulenkė stuburą perpus".
Sužalotojam buvo atliktos kelios sudėtingos stuburo operacijos, prieš kurias medikai dar teikė vilčių, jog pacientas galės vaikščioti. Tačiau po kokių trijų mėnesių Vidmantas sužinojo, kad paties žengti žingsniai jam teliks graudus praeities prisiminimas. Vis dėlto vyras protarpiais dar pasidžiaugdavo, kad nors atsisėsti galėdavo. Po kiek laiko ir tą galimybę prarado.
Darbo traumą patyręs Vidmantas nieko nekaltina. Atvirkščiai - jis džiaugiasi savo buvusios įmonės vadovais, iki šiol nepamirštančiais invalidu tapusio bendradarbio. Kaltės paieškos, anot Vidmanto, atsimuštų tik į paties likimo pirštą.
Dirba gulėdamas ant pilvo
Kai Vidmantas atgulė į nevaikštančio ligonio patalą, jam buvo tik 37. Vyras neneigia: buvę ir juodų minčių apie prisišauksimą mirtį, baiminantis ne tik nuobodžios "keturių sienų teritorijos", bet ir naštos, kuri tarsi užversta ant artimiausių žmonių pečių.
- Paskui turbūt pripratau, kaip pripranta kariamas šuo, - juokavo Vidmantas. - O kai pagaliau pabodo gulėti, būti vartomam kaip blynui ir tik spoksoti į lubas ar į prie sienos, aukštai, pritvirtintą televizorių, pradėjau galvoti, kuo užsiimti.
Šitaip Vidmanto rankose atsidūrė adata ir yla - gimdavo šlepetės. Šis reikalas "nekibo". Abu su jį slaugančia žmona Jolita pradėjo pinti įvairius daiktus iš vytelių. Irgi - ne tas. Galiausiai Vidmanto rankose "prilipo" peilis ir medžio gabalėlis. Drožyba patiko. Norėdamas pagražinti drožinius, jis pradėjo juos raižyti ornamentais. Iš pradžių savamokslis drožėjas nusipiešdavo piešinį, tik tada imdavosi peilio. Vėliau meistras įgudo - raštai, anot jo, jau matyti mintyse.
- Jis - tikras darboholikas, - apibūdino vyrą Jolita. - Jo darbo diena prasideda daug anksčiau, nei įprasta, ir baigiasi daug vėliau, o išeiginių, galima sakyti, nėra. Šitiek valandų kasdien jis praguli ant pilvo su įrankiais rankose - droždamas ir skaptuodamas. Kai pavargsta alkūnės ar akys, jis tik pasimuisto ir - vėl. Vidmantas apgailestauja, kad negali užsiimti didelių drožinių gamyba - gulint tai nepatogu. O apskritai be darbo tai turbūt išprotėtų. Jis namuose sutaiso viską, kas sulūžo ar susiklaipė, tokių darbų jam prineša ir mano draugės.
Apsiversti ant pilvo Vidmantui padeda žmona aba sūnūs (šeimoje yra du jau suaugę sūnūs, kurių vienas gyvena kartu su tėvais). Norėdamas atsigulti ant nugaros, vyras vėl laukia jų pagalbos. Prie Vidmanto lovos, galvūgalyje, - tarsi darbastalis: peiliai, kaltai, grąžteliai. Čia pat - telefono aparatas, nes dažniausiai Vidmantas pakelia telefono ragelį ir "reguliuoja" šeimos narių pokalbius. Dienų, kai vyras guli ant nugaros, būna tik kartą per savaitę - kai suplanuojamos švaros ir higienos procedūros. Šiomis dienomis šalia Vidmanto įsikuria žmona - ir jai smagiau, ir Vidmantui. Pora aptarinėja beveik neišjungiamo televizoriaus rodomas laidas (vyras labiausiai mėgsta kriminalines), Vidmanto skaitomų laikraščių straipsnius, kartu Jolita atlieka kokį nors rankų darbą - pavyzdžiui, į kelias dėžes rūšiuoja mažametės anūkės žaisliukus.
Taip ir prabėga kiekviena Vidmanto diena lovoje. Kartais vyras neštuvais išnešamas į kiemą (tai -bene didžiausia jo pramoga). Bet šitaip įmanoma dar tik ketvirtus metus, kai Kojučiai gyvena nuosavame name. Gyvenant bute, Vidmantas kone 13 metų buvo lovos ir keturių sienų įkaitas. Didžiausia vyriškio kelionė iš namų per visą negalios laikotarpį - pas brolį, gyvenantį to paties rajono kaime. Atostogos ir palangos - ne šių žmonių kasdienybės žiburėlis.
- Tik sapnuose aš visur vaikštau, dirbu skirtingose pastogėse, lengvai bėgioju - juose aš visiškai sveikas, - sakė Vidmantas.
Be žmonos neišsiverstų
Jolita Kojutienė nuo tada, kai vyras patyrė traumą, tapo namų šeimininke, sutuoktinio slaugytoja. Buhalterės specialybę kadaise įgijusi moteris taip pat linkusi į menus, turi auksines meistrės rankas. Tai, kad, pavyzdžiui, tvarkydama kokį nors kito kambario daiktą, jį atsineša į Vidmanto kambarį ir prisėda šalia, išduoda, jog šie du žmonės - likimo sujungti.
- Man smagiau, kai jis šalia, - kukliai tepratarė Jolita. - Kartais Vidas sako: "Pabėgsi tu nuo manęs vieną dieną netekusi kantrybės..." Gudrutis - žino, kad dabar tai jau tikrai niekur neišeisiu: susendino, o tada - esą pabėgsi...
Vidmantas pripažįsta: be žmonos jis nebeapsieitų arba būtų "mirtinai sunku". Ir draugė, ir bendramintė, ir pagalbininkė viename asmenyje - tarsi vertingiausia gyvenimo dovana. Pastaruoju metu Vidmantą aplanko ir daugiau prastesnės savijautos problemų - svaigsta galva, raibsta akyse, auga svoris, kankina aukštas kraujospūdis. Jolita - pirmoji patarėja ir pagalbininkė visais klausimais, per 16 metų vyrą, anot pačios, "perkandusi atmintinai".
Tik lovoje gyvenantis vyras, kaip įsitikinome, nelinkęs skųstis savo kasdienybe. Jis sakė neturįs jokių problemų, tarkime, dėl dantų skausmo - ogi ateis stomatologė ir ištrauks, nes taisyti jau būtų problemų (esą "protezus sudės anam pasaulyj"). Nėra problemos ir nuolat tvarkantis barzdą - tai vyras darantis pats. Plaukus apkerpa sūnūs. Žodžiu, anot Vidmanto, visi sraigteliai sukasi ne kažkur toli nuo jo, o arba visai šalia, arba prie jo.
-Tai, kas nebepakeičiama, jau ir nepasikeis, todėl tenka gyventi taip, kaip dar įmanoma, - pafilosofavo Vidmantas. - Kas iš to, kad verksi ir dejuosi. Mąstau lietuviškai: yra žmonių, kuriems sunkiau nei man, o jie gyvena...
Rolando ŠMIGELSKIO nuotr:
- Kai Vidmantui - švaros ir higienos diena, jis ją praleidžia gulėdamas tik ant nugaros
- "Gyvenimas lovoje nuobodus tik tada, kai pats to nori", - sako Vidmantas
- Vidmanto medžio drožiniai - atgaiva akiai
Sandros KUČINSKIENĖS nuotr:
- Drožėjo gaminiai gimsta jam kone visą dieną gulint ant pilvo
(pastaroji nuotrauka atsiųsta papildomai)
