Ką reikėtų žinoti apie infekcinius susirgimus
Mus supančioje aplinkoje knibžda begalė mikroorganizmų, tačiau tik kai kurios jų rūšys yra žmonėms kenksmingos, pavojingos. Kai kurie mikrobai yra netgi naudingi ir būtini tam tikroms organizmo funkcijoms atlikti (pavyzdžiui, išnykus žarnyno lazdelėms žmogus susirgtų).
Tiesa, pasikeitus sąlygoms, susilpnėjus organizmo gyvybinėms galioms, organizme esančių jam reikalingų mikrobų pusiausvyra gali sutrikti ir iki tol buvę naudingi, jie staiga pasidaro nuodingi, išplinta į kitus organus (kur jiems - ne vieta) ir sukelia ligas.
Dažniausiai taip ir prasideda sunkiai gyjančios ligos, ilgainiui pereinančios į lėtines formas (pavyzdžiui, žarnyno lazdelių sukeliamas lėtinis tulžies latakų uždegimas).
Anot Kauno infekcinių ligų klinikos vadovo profesoriaus Alvydo Laiškonio, infekcine liga susergama užsikrėtus patogeniniais (ligas sukeliančiais) mikroorganizmais. Kita vertus, ne kiekvienas žmogus, į kurio organizmą patenka ligos sukėlėjai, sunegaluoja.
Infekcija į organizmą patenka per mažiausias odos žaizdeles, bet dažniausiai infekcijos vartais tampa gleivinės, dengiančios kūno ertmes ir organus, mat puri gleivinės struktūra netrukdo ligų sukėlėjams per kraujagysles ir limfagysles skverbtis gilyn į organizmą ar nukeliauti į kurį nors tuščiavidurį organą (pūslę, skrandį, žarnyną ar kt.) - čia įsikurti ir pradėti jį ardyti.
Patogeniniai mikrobai gali būti perduodami ir per tiesioginį sąlytį (tai vadinamoji kontaktinė infekcija), stokojant higienos (per daiktus, suteptus užkrečiama medžiaga), taip pat lašeliniu būdu (kalbant, kosint, čiaudint). Retkarčiais užkratas perduodamas su išskyromis. Beje, pastaruoju metu dažnai užsikrečiama vartojant užterštus maisto produktus. Galima užsikrėsti ir nuo sergančių gyvulių, naminių gyvūnų, žvėrių (tų, kurie nešioja užkratą). Vis dėlto dažniausias infekcijos šaltinis yra kitas, sergantis, žmogus.
Imlaus žmogaus organizme mikrobai labai sparčiai dauginasi - nauja karta atsiranda maždaug kas 15 minučių (įsivaizduokime, kiek jų prisidaugina per parą!). Taigi organizme kaupiasi nuodingosios medžiagos - toksinai ir greitai jį apnuodija. Ligonis ima negaluoti - skundžiasi galvos skausmu, pakilusia kūno temperatūra, vemia, viduriuoja.
Infekcinės ligos eiga priklauso nuo daugelio veiksnių, kurie susiję su konkretaus organizmo savybėmis. Nuo užsikrėtimo iki pirmųjų ligos požymių, priklausomai nuo to, kokios ligos sukėlėjas į organizmą pateko, praeina tam tikras laiko tarpas - nuo kelių valandų iki kelių dienų, mėnesių ar net metų. Šis laikotarpis vadinamas inkubaciniu.
Anot profesoriaus, dažniausiai dar prieš prasidedant pačiai infekcinei ligai pajuntami vadinamieji prodrominiai reiškiniai - atsiranda nuovargis, apetito stoka, gerklės, sąnarių, galvos skausmai, vėliau - vėmimas, karščiavimas, šaltkrėtys ir kt., kurie arba visai praeina, arba pereina į tikrą ligą - tai irgi priklauso nuo organizmo atsparumo. Kai liga įsibėgėja, atsiranda ir specifinių, tik jai būdingų simptomų (išbėrimai, limfmazgių brinkimas ir kt.).
Vienų ligų sukėlėjai parazituoja žmogaus žarnose sutrikdydami virškinimą, sukeldami viduriavimą. Dėl to užkratas su išmatomis patenka į aplinką. Taip plinta dizenterija, salmoneliozė.
Kitų ligų sukėlėjai parazituoja žmogaus kvėpavimo takuose, gerklose, nosiaryklėje, trachėjoje, bronchuose, sukeldami šių organų gleivinės uždegimą, kosulį. Tokiu būdu ligos sukėlėjai su oru (kosint, skrepliuojant) patenka į aplinką ir išplinta (taip aplinkiniai užsikrečia gripu, meningokokine infekcija, tuberkulioze ir kt. infekcinėmis ligomis).
Yra ir kraujo infekcinių susirgimų. Tokių ligų sukėlėjai parazituoja uždaroje kraujotakos sistemoje, o pernešami kraują čiulpiančių vabzdžių (utėlių, erkių, blusų, uodų).
Nemažos dalies infekcinių ligų užkrato šaltinis yra naminiai gyvūnai, gyvuliai, smulkūs graužikai, paukščiai. Tokios ligos (salmoneliozė, trichineliozė, jersiniozė, bruceliozė, pasiutligė ir t. t.) visų pirma pavojingos gyvulių ar paukščių augintojams, veterinarijos darbuotojams, mėsos, pieno pramonės darbininkams. Todėl jei staiga sunegalavo ar krito karvė, nugaišo triušis, apkandžiojo savas šuo ar apdraskė katė, radote kritusių pelių ar žiurkių, nugaišo kambaryje laikyta papūgėlė, būtina įdėmiai sekti ir šioje aplinkoje gyvenančių žmonių būklę, mat šios informacijos gali prireikti diagnozuojant gyvulinės kilmės ligas. Reikėtų atminti, kad tokiomis ligomis lengvai užsikrečiama ir nuo kritusio gyvūno (galvijo) lavono - lupant jo odą, įkvėpus dulkių, susižeidus, nors šiek tiek įsidrėskus odą ir pan.
Atsparumas infekcinėms ligoms didžiąja dalimi priklauso nuo organizmo imuniteto. Tyrimais nustatyta, jog žmonės turi nevienodą imunitetą ligoms.
Anot profesoriaus Alvydo Laiškonio, mokslininkai dar XVIII amžiaus pabaigoje nustatė, kad mikrobai ligos metu ir iš jų pagaminti skiepai organizme sukelia imunologinę specifinių antikūnų reakciją, dabar vadinamą imunoglobulinais. Antikūnai yra imuniteto pernešėjai.
Moksliniais tyrimais įrodyta ir tai, jog žmogaus organizmą nuo infekcijos gina kraujo ir limfos baltieji kūneliai leukocitai - jie gaudo ir virškina prasiskverbusius mikrobus (toks procesas tarp gydytojų infektologų vadinamas fagocitoze). Šį darbą atlikti leukocitams padeda ir kraujagyslių bei limfagyslių sistema, blužnis, kepenys bei kiti organai. Limfmazgius medikai vaizdingai vadina "muitine", saugančia organizmą nuo mikrobų antplūdžio.
Infekcinės ligos gydomos specifinėmis priemonėmis, veikiančiomis ligos sukėlėjus ir jų toksinus (antibiotikai, serumai, vakcinos), ir nespecifinėmis, veikiančiomis visą ligonio organizmą (karštį ir skausmą mažinantys preparatai, hormonai, dieta, fizioterapija).
Prieš pradedant antibakterinį gydymą ištiriamas ligos sukėlėjas ir jo atsparumas. Tada parenkamas veiksmingiausias vaistas ir reikiamos jo dozės. Nustatydamas paros dozę ir laiko tarpą tarp vaistų vartojimo gydytojas atsižvelgia į ligonio amžių, svorį, kūno paviršiaus plotą. Maksimalią paros dozę leidžiama viršyti tik tais atvejais, kai infekcija ima kelti pavojų ligonio gyvybei. Paskyrus vaistus stebima, ar nepasireiškia šalutinis jų poveikis (alergija, pakitęs kraujo krešumas, inkstų funkcijos sutrikimai ir kt.).
Labai daug problemų medikams sukelia virusinės infekcijos. Pagrindinė tokių ligų profilaktikos priemonė yra skiepai (tiesa, jų poveikis pasireiškia tik po 1-2 savaičių, be to, jis nėra ilgalaikis).
Kai kurios sunkesnės infekcinės ligos, taip pat prasidėjusios ligos komplikacijos gydomos infekcinėse ligoninėse.
Viena iš sunkiausių ir pavojingiausių infekcinių susirgimų komplikacijų yra septicemija. Tai ligos sukėlėjų prasiveržimas iš ligos židinio (tonzilės, vidurinė ausis, tulžies pūslė ir kt.) į kraujo apytaką. Tiesa, ši sunki komplikacija ištinka tik sumažėjus organizmo atsparumui, kai nebelieka tam tikrų reakcijų, padedančių gintis nuo infekcijos.
Kraujo užkrėtimo sunkumo laipsnis priklauso nuo sukėlėjų virulentiškumo: jei užkratas, užplūdęs kraują, išskiria nuodus, gali prasidėti sepsinis šokas. Nuo bakterijų išskiriamų nuodų gali sutrikti kraujo apytaka, dėl to krenta arterinis kraujospūdis, atsiranda kitų pavojingų reakcijų.
Sepsinis šokas yra pavojingas gyvybei. Ligonį užplūsta karščio ir šalčio bangos, dažnėja širdies plakimas, pila prakaitas, pykina. Dažnai apčiuopiama padidėjusi blužnis, gali sutrikti sąmonė. Nustojus funkcionuoti kai kuriems svarbiems organams, organizme vystosi negrįžtami pakitimai, dėl kurių ligonį gali ištikti staigi mirtis.
Patarimai
Stiprinkite organizmo imuninę sistemą, atsisakykite imunitetą mažinančių žalingų įpročių - alkoholio, rūkymo.
Venkite peršalimų.
Laikykitės tinkamo darbo ir poilsio režimo.
Stenkitės išvengti stresinių situacijų.
Vartokite vitaminingą, visavertį maistą.
Nesigydykite patys - pajutę ligos požymius, nedelsdami kreipkitės į gydytoją.
Nepamirškite, kad daugelio infekcinių ligų padeda išvengti skiepai.
