SVEIKATA LIKIMAI .....................................................................................
Marijampolietis susitiko su kraujo dukra
Irena ZUBRICKIENĖ
"Didžiausias stebuklas pasaulyje - dovanoti žmogui galimybę gyventi. Ačiū už suteiktą galimybę toliau gyventi," - taip ant albumo "80 pasaulio stebuklų" užrašė Vilniuje tarptautinio verslo vadybą studijuojanti šilališkė Monika (25 m.) ir, įklijavusi savo nuotrauką, padovanojo jį marijampoliečiui verslininkui, žurnalistui Kostui Kynui (57 m.), prieš 3 metus dovanojusiam merginai antrą gyvenimą.
Pirmasis negiminingas donoras Lietuvoje
2005-ųjų pabaigoje "Akistata" rašė, kad Kostas Kynas - pirmasis Lietuvoje negiminingas kaulų čiulpų donoras. Iki tol sunkūs ligoniai mūsų šalyje, kuriems galėdavo padėti tik kaulų čiulpų (suprantamiau - kraujo kamieninių ląstelių) persodinimo operacija, būdavo gelbėjami savo šeimos narių arba (kur kas rečiau) negiminingų užsienio piliečių kraujo dėka. Anot Santariškių ligoninėje (Vilniuje) esančio Kaulų čiulpų transplantacijos skyriaus medikų, toks sutapimas, kai negiminingo donoro kaulų čiulpai tinka kraujo ligos kankinamam ligoniui, paprastai pasitaiko vienu atveju iš maždaug 2 milijonų. Žinant, kokio dydžio yra Lietuva, kraštiečių K. Kyno ir tuokart gydytos Monikos atvejis - tai retenybių retenybė, tikras stebukas!
- Kai prieš 3 metus buvau paskelbtas esąs pirmasis Lietuvoje negiminingas kaulų čiulpų donoras, Santariškių ligoninės registre buvo 260 lietuvių kraujo duomenys, - sakė K. Kynas. - Dabar šis skaičius gerokai išaugęs - perkopęs per 3000.
Santariškių klinikų duomenų bazė yra sujungta su viso pasaulio duomenų baze, kurioje - per 12 milijonų potencialių donorų duomenys.
Į minėtą duomenų bazę marijampolietis K. Kynas pateko 2001-aisiais, kai davė kraujo medikams bandant išgelbėti jo giminaitę abiturientę, sirgusią kraujo vėžiu. Tuomet galimo kraujo donoro buvo ieškoma ne tik tarp abiturientės šeimos narių, bet ir tarp giminių. Deja, kad kraujo duomenys tiktų, donoro abiturientei neatsirado. Mergina užgeso. O K. Kyno (ir kitų, tuokart davusiųjų kraują) imunologiniai kraujo žymenys liko užfiksuoti - atsidūrė minėtame registre.
Neskausmingas, bet prasmingas žingsnis
Marijampoliečio K. Kyno pagalbos prireikė tik po 4 metų, kai medikai ieškojo donoro tuomet 22 metų Monikai. Ištyrę, kad ligonei kaip donoras labai tiktų K. Kynas, medikai jam paskambino. Verslininkas nė kiek nedvejojo - sutiko gelbėti merginą.
- Ar gali būti kas geriau ir prasmingiau, negu žinia, jog tavo dėka gali būti dovanota antra galimybė žmogui gyventi? - 2005-aisiais sakė "Akistatai" K. Kynas, jau žinodamas, kad jo kaulų čiulpai buvo sėkmingai persodinti jaunai ligonei. - Be to, nėra džiugiau, kai jau atšventęs 50-metį sužinai, jog tavo organizmas "veikia" kaip jauno kariūno! O trečia, kodėl suvalkiečiui pramesti galimybę nemokamai, bet labai detaliai išsitirti savo sveikatą, kai šiaip tai būtų kainavę kelis tūkstančius litų?! Dar paskaitinėjau specialios literatūros ir sužinojau, kad tuo metu Lietuvoje buvo atlikta apie 200 kamieninių kraujodaros ląstelių persodinimo operacijų, iš jų tik 12 - negiminingų donorų (vokiečių, lenkų). Kadangi mane nuo seno užvaldęs magiškas ir man sėkmę nešantis skaičius "13", panorau būti tuo 13-uoju negiminingu donoru. Ir tapau.
Kaulų čiulpų paėmimo procedūra (ne operacija, kaip sklando gandai), anot marijampoliečio, jam įsiminė visam gyvenimui. Kaip šviesi misija, garbingas, šventas reikalas, o ne kaip medicininė intervencija į kūną. Donoras pasakojo, kad procedūra neskausminga ir nekenksminga, tik ilgoka, todėl kiek varginanti - truko apie 5 valandas. Ji buvo atliekama vienkartiniais instrumentais. Donoras ramiai gulėjo, nejausdamas jokio silpnumo, o prie jo kraujotakos sistemos per rankų venas buvo prijungtas specialus aparatas. Taip, anot K. Kyno, nuobodžiai reikėjo gulėti visą procedūros laiką - kalbėtis buvo galima. Po procedūros išlikęs žvalus donoras, apdalintas įvairiais patarimais, buvo išleistas į namus. Ir šiandien K. Kynas tvirtina, kad tuokart kraujo leukocitų (baltųjų kraujo kūnelių) "atėmimas" jam visiškai niekuo nepakenkė.
Susitikimas - po trejų metų
Apie ligonę, kuriai buvo persodintos K. Kyno kraujo kamieninės ląstelės, pats donoras beveik nieko nežinojo - tik tai, kad ligonė yra jauna mergina nuo pajūrio. Detalesnė informacija apie recipientą (transplantacijos reikalingą ligonį) yra slepiama, kruopščiai saugoma. Tokios priimtos nuostatos (pirmiausia galbūt dėl to, kad donorystė - neatlygintina misija). Dokumentais reglamentuota, kad tik kiek vėliau donoras ir recipientas, jeigu abu pageidauja, gali pasikeisti laiškais, tarpininkaujant gydytojui. Po dvejų metų jiedu gali būti supažindinami.
- Man labai rūpėjo sužinoti, ar ligonė išgyveno po tos operacijos, - prisiminė K. Kynas. - Po kokio mėnesio sužinojau, kad jai operacija atlikta sėkmingai ir kasdien vis daugiau vilties, jog mergina pasveiks. Tai mane labai džiugino. Po metų sužinojau, kad jos vardas Monika, ji yra iš Šilalės ir jau net primiršusi didžiąsias sveikatos problemas - grįžusi į visavertį gyvenimą. Tik tiek man tegalėjo pasakyti Santariškių medikai, bet tokios žinios juk pačios džiugiausios donorui!
Dar vėliau gydytojai leido K. Kynui ir Monikai pasikalbėti telefonu. Per pokalbį jie daugiau papasakojo vienas kitam apie save, verslininkas pasakė merginai savo internetinės svetainės adresą, tad Monika galėjo pamatyti žmogaus, padėjusio jai sugrįžti į gyvenimą, nuotrauką.
O "gyvai" donoras ir pasveikusi Monika susitiko tik prieš kelias savaites. Mat vienos televizijos žurnalistams parūpo papasakoti šią džiugią istoriją TV žiūrovams. Buvo džiaugsmo ašarų, šypsenų, šiltų apsikabinimų, trijų suaugusių vaikų tėvas Kostas ir Monika vienas kitą vadino kraujo tėčiu ir kraujo dukra, pasikeitė telefono numeriais, žadėjo pabendrauti dažniau, nes, kaip juokavo K. Kynas, dabar net DNR tyrimai nenuginčytų jų abiejų artumo.
Verti rekordų knygos puslapių
Donorui K. Kynui buvo labai įdomu sužinoti, ką dar kartu su kraujo dalelėmis galėtų būti iš jo perėmusi Monika. Mergina papasakojo, kad iki operacijos jos kraujo grupė buvo pirma, o po operacijos - antra, kaip ir paties donoro. Kartu studentė "perėmė" donoro turėtą negalavimą - padidėjusį skrandžio rūgštingumą. Be to, 80 procentų Kosto kraujo turinti Monika nebemėgsta vaisių, nors iki operacijos jais mėgaudavosi. Kostas vaisių nemėgsta. Užtat Kostas - prisiekęs sportininkas, praeityje aktyviai žaidęs futbolą, o pastaruoju metu - parašiutizmo sporto mėgėjas. Labai įdomu, bet po operacijos Monika pajuto poreikį sportuoti, nors anksčiau tam didesnio dėmesio ir laiko neskyrė. Daug bendrų organizmo ir būdo bruožų radę donoras ir jo "ligoniukė" jau sutarę, kad ateinantį pavasarį kartu atliks šuolį parašiutu iš lėktuvo.
- Man labai pasisekė, kad nereikėjo nei auginti, nei vargti, bet dabar turiu dar vieną protingą ir gražią suaugusią dukterį, - juokėsi Kostas Kynas. - Kažkokia mistika, bet mano tikroji dukra Jurga yra beveik Monikos dvynė sesuo - tik 9 dienomis vyresnė!
Šioje šviesioje donorystės istorijoje yra ir daugiau mistikos dvelksmo. Pasirodo, Monikos brolis Edgaras (21 m.), savo kraujo duomenis "palikęs" duomenų bazėje, kai pats netiko būti donoru sergančiai seseriai, dabar vis dėlto yra žmogus, padovanojęs gyvenimą kitam. Po 2 metų jis, negiminingas donoras, buvo pakviestas dėl kraujo kamieninių ląstelių persodinimo sunkiam ligoniui Gvidui (29 m.) iš Kauno. Pastarojo būklė buvo kritiška, bet tinkama Monikos brolio Edgaro kraujo dovana ligonį išplėšė iš mirties nagų. Donoras ir išgelbėtas vyras, kurio gyslomis teka net 95 procentai donoro kraujo, jau susipažinę ir pabendravę.
Anot medikų, tokių šeimų mažutėje Lietuvoje, kad vienas šeimos narys būtų patyręs išgelbėto ligonio laimę, o kitas - dovanoto gyvenimo džiaugsmą, bet šiais džiaugsmais "apsikeitę" ne vienas su kitu, o su svetimais žmonėmis, daugiau nėra. Kaip sakė K. Kynas, šis faktas vertas Gineso rekordų knygos!
Donorystė - šventa misija
Statistika skelbia, kad po kraujo kamieninių ląstelių persodinimo operacijos pasveiksta du trečdaliai kraujo vėžiu susirgusių ligonių, kuriems minėta operacija - didžiausia būtinybė. Todėl kraujo donorystė - šventa misija - skatintina. Anot marijampoliečio K. Kyno, tai - garbės reikalas ir kartu neapsakomas malonumas žinoti, kad buvai labai reikalingas. Tai neįkainojama likimo dovana, didžiausias laimėjimas gyvenimo loterijoje.
- Donorui nieko neskauda, jis dėl to nemiršta - miršta tik ligoniai, nesulaukę donorų, - teigė K. Kynas. - O juk neturėtų būti gaila "atiduoti" vos kelis procentus savo kamieninių ląstelių, kurios labai greitai atsistato, bet išgelbėti kitam žmogui gyvybę.
Kaulų čiulpų donoru gali tapti visi sveiki 18 - 55 metų asmenys. Reikia kreiptis į savo miesto (rajono centro) kraujo donorystės įstaigą. Su savimi turėti asmens dokumentą su nuotrauka ir asmens kodu.
Nuotraukos iš asmeninio albumo:
- Marijampolietis Kostas ir šilališkė Monika vienas kitą vadina kraujo tėčiu ir dukra
- Monika laiko donoro Kosto poelgį stebuklu, dovanojusiu ne tik viltį, bet ir gyvenimą
2008 12 22
