Prašytų neatimti to, ką turi...
Irena ZUBRICKIENĖ
Marijampolės apskrities ligoninės Anesteziologijos ir intensyviosios terapijos tarnybos Reanimacijos skyriaus vyresnysis gydytojas kardiologas VITAS VYŠNIAUSKAS gavo neįkainojamą Kalėdų dovaną - šalies sveikatos apsaugos ministro Rimvydo Turčinsko suteiktą Nusipelniusio Lietuvos gydytojo vardą, įamžintą Nusipelniusio Lietuvos gydytojo ženklu. (Toks garbingas apdovanojimas prieš pat Kalėdas suteiktas dar dviem šalies gydytojams.) Tai, kaip teigia V. Vyšniausko kolegos ir pacientai, yra atlygis už mediko daromus stebuklus.
- Gydytojau, kasdien susiduriate su pacientų skausmu ir jų artimųjų išgyvenimais, tad turbūt geriausiai žinote, ką žmogus savo gyvenime turėtų vertinti labiausiai...
- Viskas turi pradžią - viskas turi pabaigą. Ši paprastutė tiesa - kasdienybės palydovas. Mano misija - kovoti, kad būtų nutolinta žmogaus gyvenimo pabaiga. Deja, ne visada ši kova būna sėkminga. Per 26 savo darbo metus jau suskaičiavau apie 1200 tokių pabaigų. Galiu teigti, kad mediko žinios, kompetencija, galų gale mokslo pasiekimai tokiais atvejais atsimuša į liaudies išmintį: su saule niekas negyvena, viskas (ir žmogaus gyvenimas) - Dievo rankose. Tik Dievo reikia ieškoti žmonių santykiuose - jokiu būdu ne tamsiosiose mokslo dėmėse, kurias atidengęs neva Dievą atradai. Savo bičiuliuose, artimuosiuose, tai yra žmogaus santykyje su žmogumi, yra tikroji išganymo teorija ir praktika. Tai ir turėtume vertinti labiausiai.
- Ligoniai ir jų artimieji iš medikų paprastai tikisi stebuklų. Kas jums yra stebuklas?
- Man stebuklai yra neretai protu sunkiai suvokiami dalykai, kone kasdien vykstantys mūsų palatose. Štai, prisimenu, skyriuje gulėjo žmogus, patyręs 90 procentų kūno nudegimą. Į klausimą, ar labai skauda, pacientas atsakė: "Truputį..." Normaliomis sąlygomis mažytis nudegimas sukelia, rodos, baisų skausmą, o čia... Tai rodo, jog veikia paties organizmo nuskausminamosios medžiagos. Argi ne stebuklas? Arba pacientas, būna, kovojęs dėl savo sveikatos ir labai norėjęs gyventi, staiga prataria: "Šį kartą jau tikrai mirsiu, daktare, nesistenkite..." Pasako ir... numiršta - net apie 90 procentų tokių pasakymų iš tikrųjų būdavo tiesa. Tad argi ne stebuklas, kad žmogus jaučia artėjančią mirtį ir tai pasitinka be jokio streso, be jokios baimės, nes jo organizmas tam jau būna pasiruošęs?
Kai kuriais atvejais susidaro įspūdis, jog iš tiesų veikia dėsniai, žinomi net iš mitologijos. Atrodo, iš tikrųjų likimas yra nuverpęs gyvenimo siūlą, o deivė jį turi nukirpti būtent tam tikru metu - nei anksčiau, nei vėliau. Kartais tas siūlas išlieka, rodos, net neįmanomais atvejais. Tai - stebuklas: tenka tik stebėtis, kaip likimas žaidžia netgi ir su mokslu, ir su mumis, medikais. Per ilgametę savo darbo patirtį padariau išvadą, kad gydytojas padeda tiktai tam, kuriam leista padėti. Tarsi kiekvienam iš mūsų būtų parašytas nematomas gyvenimo scenarijus. Štai žmogui, kuriam dar nelemta mirti, nelaimė atsitinka būtent toje vietoje, kur arti yra pagalba, o jei jau skirta mirti - miršta atokioj vietoj arba pagalba atskuba pavėluotai... Tik apmaudu, kad žmogui nesuteikta galia perskaityti tą nematomą scenarijų.
- Jeigu būtumėte tikras dosnusis Kalėdų Senelis, džiuginantis žmones per metų pabaigos šventes, kam ir ką dovanotumėte?
- Pirmiausia ateičiau į savo Suvalkiją, po to - pasileisčiau po visą Lietuvą! Visus aplankyčiau - nuo mažutėlių iki Prezidento. Dovanėles neščiau simbolines. Svarbiausias dalykas būtų nuoširdus palinkėjimas, kuris tikrai nueitų Dievui į ausį, kad visi galėtų "sustyguoti" dvasinį gyvenimą - tuomet sektųsi ir materialinis. O jeigu Kalėdų Senelis aplankytų mane, padėkočiau, kad manęs neužmiršo. Nieko neprašyčiau duoti - tik prašyčiau, kad nieko, ką turiu, neatimtų. Visas dovanas jis tegul neša vaikučiams, seneliams, verslininkams, politikams ir tiems, kuriems visko trūksta...
Laimos GRIGAITYTĖS nuotr.:
- Nusipelnęs Lietuvos gydytojas Vitas Vyšniauskas teigia, kad kasdienybė kupina stebuklų
