Draudimo rinkoje yra tie, kurie draudžia, ir tie, kurie draudžiasi. Teoriškai viskas turėtų vykti sąžiningai ir skaidriai. Tačiau iš tiesų ne viskas taip paprasta. Draudžiamieji kariauja partizaninį karą prieš draudikus, bandydami juos “išdurti” ir pasipelnyti, o draudikai neretai nuslepia tikruosius savo veiklos rodiklius.
Draudimo kompanijos mėgsta nuslėpti patirtus nuostolius
Neseniai kompanija “Moody`s” pranešė, kad 2001-2002 metais gyvybės draudimo bendrovės, investavusios lėšas į obligacijas, patyrė 24,3 mlrd. JAV dolerių (per 70 mlrd. litų) nuostolio - daugelis emitentų, nukentėjusių nuo ekonomikos nuosmukio, nesugebėjo atsiskaityti su skolininkais. Tačiau šį faktą draudikai sumaniai sugebėjo nuslėpti.
2001-aisiais draudimo kompanijos iš investicinių portfelių, kuriuos sudarė obligacijos bei privilegijuotos akcijos, patyrė 8,9 mlrd., o 2002 metais - 15,4 mlrd. dolerių nuostolio.
Aišku, daugeliui draudimo bendrovių tai nėra pasaulio pabaiga, tačiau nuostoliai buvo gana skausmingi. Tačiau tikrosios patirtų nuostolių apimtys liko nutylėtos. Daugelis draudikų nedeklaravo nuostolių, o pavertė juos pajamomis, neva gautomis iš kitų obligacijų. Pavyzdžiui, kompanija, patyrusi nuostolių iš obligacijų, kurių eminentai yra nemokūs, gali parduoti obligacijas, kurių kaina išaugo. “Moody`s” skaičiavimais, 2001 metais draudikai pajamomis iš prekybos pabrangusiomis obligacijomis užskaitė 31 proc., o 2002 metais - 24 proc. nuostolių.
Kaip išaiškino “Moody`s” ekspertai, 2002-aisiais draudikų prarastos lėšos sudarė vidutiniškai 7,26 proc. viso kapitalo ir 79 proc. operacijų pelno, nesumokėjus mokesčių. Tačiau reikia pažymėti, kad draudimo bendrovių duomenys smarkiai skyrėsi. Pavyzdžiui, kompanijos “Conseco Annuity Assurance” dėl obligacijų patirti nuostoliai penkis kartus viršijo iš operacijų gautą pelną, neatskaičius mokesčių, o “USAA Life Insurance” tokių nuostolių iš viso neturėjo.
Neretai draudikai nuostolių patirdavo ir priėmę netikusius investicinius sprendimus. Kai kurios kompanijos į konkrečius emitentus investuodavo gana dideles sumas. Didžiausios investicijos dažnai tapdavo pačiomis nesėkmingiausiomis. Tačiau dabar po tokių garsių bankrotų kaip “Enron” ar “WorldCom”, draudikai savo portfeliuose paprastai sumažina vieno emitento obligacijoms skirtą lėšų limitą, pavyzdžiui, nuo 1 proc. iki 0,5 proc.
Apdraustųjų gudrybės
Draudimo paslaugų biuras (Insurance Services Office), renkantis duomenis apie išmokėtas draudimo išmokas, apskaičiavo, kad nesąžiningiems polisų savininkams apgaulių keliu pavyksta iš draudimo kompanijų kišenės ištraukti apie 24 mlrd. dolerių per metus. “Accenture” atliktoje apklausoje paaiškėjo, kad 8 proc. respondentų yra “visiškai priimtina” padidinti reikalaujamos išmokos sumą, o 16 proc. teigė, kad tai yra “pakankamai priimtina”.
Taigi beveik ketvirtadalis visų apklaustųjų pritaria, kad šis nevisiškai sąžiningas pinigų “uždirbimo” būdas nėra gėdingas. 11 proc. nemato nieko bloga reikalauti kompensacijos už neatsitikusį draudiminį įvykį (kai apdrausto daikto iš tikrųjų nepavogė, nesugadino arba nuo nelaimingų atsitikimų apsidraudęs žmogus visai nenukentėjo).
Beveik pusė žmonių nėra linkę išduoti apgavikus draudimo kompanijoms: 39 proc. respondentų pareiškė, kad jie “vargu ar praneš” arba “tikrai nepraneš” apie sužinotus sukčiavimo atvejus.
Anot 49 proc. apklausos dalyvių, žmonės reikalauja melagingų kompensacijų manydami, kad jų negaus; 30 proc. teigė, kad draudikus apgaudinėjantys klientai siekia pasipelnyti. Tuo atveju, kai į šį klausimą buvo galima pateikti kelis atsakymus, 24 proc. respondentų pareiškė, kad žmonės mano mokantys pernelyg dideles draudimo įmokas, todėl jie nesigėdi iš draudikų reikalauti daugiau pinigų.
Draudimo kompanijas galėtų paguosti atsakymas į klausimą, ar verta joms aiškintis apgaudinėjimo faktus. Tik 2 proc. apklaustųjų tvirtino, kad draudikams neverta dėl to švaistyti savo laiko.
Lietuvoje panašių tyrimų niekas neatliko. Tačiau kiti sociologiniai tyrimai rodo, kad, sakykime, daugelis lietuvių nemokėtų mokesčių, jei tokia galimybė pasitaikytų, galima meluoti dėl asmeninių interesų (pagal šį rodiklį Lietuva į priekį praleidžia tik Baltarusiją, Prancūziją, Belgiją ir Rusiją). Taigi šie duomenys netiesiogiai rodo, kad lietuvaičiai taip pat yra pasiryžę slėpti, meluoti, jei tik tai jiems atneš finansinę naudą. Tad negalime tikėtis, kad labai sąžiningai visuomet elgsimės draudikų atžvilgiu.
