Tvarkant pinigus, kiekvienas yra sutinkamas su šypsena, personalas maloniai ir kantriai aiškina įvairiausias smulkmenas. Tačiau už šių šypsenų slepia nematomą kovą. O ji paprasta - finansinių paslaugų pardavėjai nori pasinaudoti savo klientų nežinojimu ir jiems įpiršti kuo brangesnius produktus, pastarieji atsilygina meluodami.
Didžiojoje Britanijoje gyventojai kasmet praranda po milijardus svarų sterlingų dėl finansinio neišprusimo, kuriuo pasinaudoja apsukrūs draudėjai ir bankų tarnautojai. Lietuvoje niekas panašių studijų neatliko, tačiau nereikia - ir taip aišku, kad draudimo įstaigos, bankai nori parduoti kuo brangesnes paslaugas savo klientams. Ir tai jiems tikrai pavyksta, nes pas mus finansinis išprusimas tikrai mažesnis nei Didžiojoje Britanijoje.
Tiesa, lazda visuomet turi du galus. Kaip rodo konsultacinės kompanijos “Accenture” atlikti tyrimai, kas ketvirtas amerikietis mano, kad apgaudinėti draudimo kompaniją nėra nieko bloga. Ir tokios apgavystės joms kainuoja milijardus dolerių.
Draudimo kompanijos kenčia nuo apgavikų
Draudimo paslaugų biuras (Insurance Services Office), renkantis duomenis apie išmokėtas draudimo išmokas, apskaičiavo, kad nesąžiningiems polisų savininkams apgaulių keliu pavyksta iš draudimo kompanijų kišenės ištraukti apie 24 mlrd. dolerių per metus. “Accenture” atliktoje apklausoje paaiškėjo, kad 8 proc. respondentų yra “visiškai priimtina” padidinti reikalaujamos išmokos sumą, o 16 proc. teigė, kad tai yra “pakankamai priimtina”.
Taigi beveik ketvirtadalis visų apklaustųjų pritaria, kad šis nevisiškai sąžiningas pinigų “uždirbimo” būdas nėra gėdingas. 11 proc. nemato nieko bloga reikalauti kompensacijos už neatsitikusį draudiminį įvykį (kai apdrausto daikto iš tikrųjų nepavogė, nesugadino arba nuo nelaimingų atsitikimų apsidraudęs žmogus visai nenukentėjo).
Beveik pusė žmonių nėra linkę išduoti apgavikus draudimo kompanijoms: 39 proc. respondentų pareiškė, kad jie “vargu ar praneš” arba “tikrai nepraneš” apie sužinotus sukčiavimo atvejus.
Anot 49 proc. apklausos dalyvių, žmonės reikalauja melagingų kompensacijų manydami, kad jų negaus; 30 proc. teigė, kad draudikus apgaudinėjantys klientai siekia pasipelnyti. Tuo atveju, kai į šį klausimą buvo galima pateikti kelis atsakymus, 24 proc. respondentų pareiškė, kad žmonės mano mokantys pernelyg dideles draudimo įmokas, todėl jie nesigėdi iš draudikų reikalauti daugiau pinigų.
Draudimo kompanijas galėtų paguosti atsakymas į klausimą, ar verta joms aiškintis apgaudinėjimo faktus. Tik 2 proc. apklaustųjų tvirtino, kad draudikams neverta dėl to švaistyti savo laiko.
O kaip Lietuvoje?
Lietuvoje panašių tyrimų niekas neatliko. Tačiau kiti sociologiniai tyrimai rodo, kad, sakykime, daugelis lietuvių nemokėtų mokesčių, jei tokia galimybė pasitaikytų, galima meluoti dėl asmeninių interesų (pagal šį rodiklį Lietuva į priekį praleidžia tik Baltarusiją, Prancūziją, Belgiją ir Rusiją). Taigi šie duomenys netiesiogiai rodo, kad lietuvaičiai taip pat yra pasiryžę slėpti, meluoti, jei tik tai jiems atneš finansinę naudą.
Kokia išeitis? Viena - kuo nuodugniau tikrinti kiekvieną įvykį. Tačiau yra ir kitas kelias - kelti pilietinį sąmoningumą. Aišku, greitų rezultatų nebus, tačiau tos firmos, kurios galvoja apie ilgalaikę strategiją, tuo tikrai turėtų užsiimti. Taip ateityje jos sutaupys galybę pinigų. O ir visuomenei bus geriau.
