Stasys Daugėla
Ir kokių tik prekių šiais laikais nėra! Štai visai neseniai viena "mobilioji" prekeivė į kaimą atgabeno kažkokį prietaisą ir visiems aiškino, kad jis labai naudingas. - Jeigu netikite, - sakė prekybininkė, - pasiskaitykite instrukciją. - Visas naudingumas juodu ant balto surašytas. Buvęs pradinės vedėjas Banaitis atskleidė tą almanachą, ir netrukus visi jau žinojo, kad tas prietaisas - tai sąžinės matuoklis, moksliškai detektorium vadintinas. - Geras daiktas, - konstatavo Banaitis. - Juo galima išmatuoti sąžinės kiekį organizme. Aš jį pirkčiau dėl įdomumo, bet mano pedagoginė pensija neleidžia. Detektorių būtų pirkusi ir sodietė Milda, nes jai labai rūpėjo sužinoti, kiek sąžinės dar turi jos buvęs brangusis Jonas, kuris jau pusę metų nemoka alimentų. Deja, ir Milda neturėjo atliekamų. Prietaiso ypač reikėjo "grytelninkui" Anskaičiui. Nusivežtų jį į rajoną ir nustatytų, kiek tos sąžinės dar liko valdininko Rubliausko organizme: metai bėga, o senelio paežerės atgauti jis niekaip negali. Tai, sako valdininkas, popierių stinga, tai kažkokie terminai praėjo, tai vėl kas nors. O iš tikrųjų, blaiviai pagalvodavo Anskaitis, stinga tik eurų Rubliausko delnui patepti. - Ech, pirkčiau, jei turtingesnis būčiau, - trypčiojo Anskaitis. - Senelio paežerę kaipmat atsiimčiau, nes koks gi valdininkas norės, kad jo sąžinę išmatuočiau. Nė vienas nenorės. Ilgai apžiūrinėjo sodiečiai detektorių, ilgai svarstė, kam jį panaudotų. Anot buvusio veterinaro Tado, jis labai praverstų per rinkimus, referendumus ir kitokius balsavimus. - Atvažiuoja, tarkim, koks nors kandidatas, - svajojo Tadas, - o mes tik šmaukšt ir įjungiame detektorių. Ir iš karto matome, kas tai per paukštis - populistas, kagėbistas ar šiaip melagis. Tai bent gyvenimėlis būtų! Svajoti galima. Svajoti Konstitucija nedraudžia. Tačiau prietaisas brangokas, o sodiečių pensijos ir kitokios pajamos menkos. - Gerai būtų, - samprotavojo sodžiaus intelektualas Banaitis. - Būtų nuostabu, - jam pritarė sodietė Milda. - Ech, senelio paežerė kaip mat grįžtų anūkui, - užsisvajojęs trynė rankas Anskaitis. - Ponas Rubliauskas niekaip neišsisuktų. Svajojo, svaičiojo sodiečiai, o "mobilioji" prekybininkė klausėsi, vilties netekusi. Tik staiga jos veidą nušvietė atradimo šviesa. Lygiai ta pati, kuri kitados nuskaidrino Archimedą, dėsnį atradusį. - Eureka! - sušuko prekybininkė, bet greitai susitvardė ir pareiškė: - Negalite - nepirkite! Atsiras... Ir atsirado. Ir ne kas kitas, o tas pats valdininkas Rubliauskas. Gerai sumokėjo. Sumokėjo ir tyliai nuskandino tą sąžinės matuoklį ežere, ant kurio kranto stypsojo Anskaitis ir liūdnai žiūrėjo į artimą, tačiau nepasiekiamą senelio žemę.
