Irena ZUBRICKIENĖ
- Kai mirė žmona, nei po laidotuvių, nei vėliau nebuvo jokios minties, kad šalia manęs namuose gali atsirasti kita moteris - juk jau ir amžius ne jauniklio buvo. Taikiausi su našlio dalia ir gyvenau gražiais savo buvusios santuokos prisiminimais, - pasakojo Kazlų Rūdoje (Marijampolės apskr.) gyvenantis Zigmas Salys (80 m.). - Matot, o dabar jau yra kitaip: aš vėl šeimos žmogus, sėkmingai vedęs tokios pat našlystės prislėgtą moterį. Be kita ko, mus supažindino mano žmona, o mūsų ryšį sustiprino žmonos kapas. Būna tokių pokštų gyvenime...
"Susituokėm griaudžiant griaustiniui..."
Zigmas Salys - žinomas Kazlų Rūdoje žmogus. Jis visą savo gyvenimą paskyrė Kazlų Rūdos apylinkių miškams - dirbo girininku, miškininku, inžinieriumi. Gerai vertintas miško asas neužmirštas iki šiol: neseniai jis buvusių savo kolegų buvo iškilmingai pasveikintas garbaus gimtadienio jubiliejaus proga.
Ne mažiau buvo žinoma ir Zigmo žmona Halina, taip pat nesiblaškiusi po darbovietes. Jos "valdos" - Kazlų Rūdos ligoninė, kuriai vaikų ligų gydytoja atidavė net 39 metus. H. Salienė - ilgametė šios ligoninės vyriausioji gydytoja, pagrįstai laikoma tuometės Kazlų Rūdos rajoninės ligoninės įkūrėja.
Saliai savo santuoką skaičiavo jau keturiais dešimtmečiais. Jiedu susipažino besimokydami Vilniaus universitete. Būsimasis miškininkas ir būsimoji medikė pasimatydavo per bendras abiejų specialybių paskaitas, kartu dainavo universiteto chore. Anot Zigmo, meilė juos aplankė pamažu, todėl buvo tvirta, išbandyta. 1948-ųjų gegužę Zigmui grėsė būti išvežtam į Sibirą. Išvežė Zigmo tėvą, brolį, o jo tuo metu tiesiog nerado.
- Tais pačiais metais ir susituokėme, - pasakojo Zigmas. - Pasirašant santuokos liudijimą, prisimenu, grėsmingai ir mįslingai trankėsi griaustinis. Buvo galima tik spėlioti, ar gamta pyksta ant mūsų, ar bando perspėti, sutrukdyti, ar tiesiog pranašauja mums tokį gyvenimą, apie kurį girdės ir kiti! Įsimintina buvo ir vestuvių vakarienė: žmona išvirė ką tik iškeptam sutuoktiniui ... manų košės. Valgyti ją kartu mums buvo didžiausia laimė!
"Medikę palaužė ilgažnyplis"
Į Kazlų Rūdos kraštus sutuoktiniai atvyko pagal Zigmo Salio gautą darbo vietą Jūrės girininkijoje.
Salių "derlius" - du sūnūs. Zigmantas (57 m.) gyvena ir dirba Kazlų Rūdoje, o Algimantas (55 m.) savo gyvenimą susikūręs Kaune. Šiandien Zigmas Salys vyresnysis dar džiaugiasi ir keturiais anūkais bei viena proanūke.
- Pirmoji rimta nelaimė į mūsų šeimą įsisuko prieš 32 metus, kai sužinojome, kad Halinos sveikatą graužia ilgažnyplis, - pasakojo Zigmas Salys. - Žmona nesitraukė iš savo darbo vietos, bet kartu ir gydėsi. Po operacijos chirurgas garantavo, kad liga sustojo - vėžys pakirstas. Deja, jis klydo.
Šešiolika metų sunkios ligos kamuota gydytoja Halina paskutiniuosius du savo gyvenimo mėnesius buvo jau beprarandanti sveiką nuovoką ligonė. Tuos du mėnesius ligonei reikėjo nuolatinės priežiūros. Tai pavyzdingai atliko Halinos vyras, irgi priverstas tapti ligoninės įnamiu - žmonos palatos gyventoju.
H. Salienė mirė tebebūdama Kazlų Rūdos ligoninės gydytoja. Septintąją dešimtį bebaigianti moteris užgeso pačios įkurtoje medicinos įstaigoje.
Gal tik likimo pirštu būtų galima įvardyti tai, kad, mirus H. Salienei, vėžys pradėjo sekinti ir jos marčios Dalios, Zigmanto žmonos, sveikatą. Ši moteris (43 m.) mirė po bene šešerių metų. Kitas likimo pirštas - naujoji daugiau nei penketą metų našlavusio Zigmanto gyvenimo draugė Nijolė; ji - vaikų gydytoja, kaip ir šviesios atminties Halina Salienė.
"Buvo tik žmonos draugė"
Halinai dar buvo likę gyventi apie vienuolika metų (žinoma, niekas to nežinojo), kai Salių šeimos narių kalbose pradėjo figūruoti naujas artimo žmogaus vardas - Liudmila. Tai buvo Halinos likimo moteris, dėl sveikatos poilsiaudavusi Kryme. Vienais metais moterys apsigyveno toje pačioje sanatorijoje tuo pačiu metu - Halina irgi kasmet vykdavo į Krymą pasigydyti "amžino bronchito". Jos gana greitai itin artimai susibičiuliavo. Abi sanatorijoje buvo be savo sutuoktinių, likusių darbuotis namuose. Abi - išprususios (Liudmila - chemijos mokslų daktarė), panašių pažiūrų. Jau grįžusi į Kazlų Rūdą, Halina savo vyrui daug pasakojo apie sutiktą rusę Liudmilą ir vis minėjo, kad ją pakerėjo Liudmilos "rusiška siela" - nuoširdumas, mielumas, ištikimybė.
- Po to Liudmila tapo laiško drauge, - pasakojo Zigmas. - Jos susirašinėdavo. Dar vėliau pradėjome bendrauti šeimomis - ji atvykdavo su savo vyru, mes abu aplankydavome juos Kaliningrade. Paskui Liudmilos vyras apsirgo - jam buvo amputuotos abi kojos. Liudmilai reikėdavo įvairių vaistų. Ji kreipdavosi į Haliną. Maniškė labai stengėsi padėti draugei - dėl vienų medikamentų net sveikatos apsaugos ministrą buvo pasiekusi. Aš džiaugiausi moterų bičiulyste. Man Liudmila buvo tik žmonos draugė.
Po penkerius metus trukusios dviejų šeimų draugystės Liudmilos vyras mirė. Netektis moterį prislėgė. Vis mažiau noro būdavo ir prisiminti tolimus, Lietuvoje gyvenančius draugus. Retėjo ir Halinos laiškai į Kaliningradą. Šventiniuose pasveikinimuose moterys neliedavo savo sielvarto, nesipasakodavo apie problemas.
"Be jos būčiau neišgyvenęs"
Vienas rusaitės Liudmilos sveikinimas, atsiųstas po ilgesnės pertraukos abiem Saliams, buvo lemtingas. Su Gegužės 1-ąja sutuoktinius sveikinusi Liudmila nežinojo, kad jos draugė Halina ... mirusi. Prieš gerą pusmetį. Šią žinią žmonos draugei nusiuntė Zigmas - tarsi tik kultūringai atsakė į sveikinimą, norėdamas, kad rusė daugiau be reikalo nerašytų. Bet Liudmila parašė. Tai buvo laiškas, išduodantis Liudmilos gedintį skausmą, reiškiantis užuojautą, keliantis retorinį klausimą, kodėl draugė anksčiau jai nepasakojo apie rimtą savo ligą...
Minint Halinos Salienės mirties pirmąsias metines, pagerbti draugės atminimo į Kazlų Rūdą atvyko ir Liudmila. Ji nebuvo kviesta, tačiau ir pareigą jautė, ir buvo valdoma noro pastovėti prie bičiulės kapo. Ji pati tuo metu buvo jau septynerius metus našlystės slegiama moteris, todėl neabejojo, kad jos moralinė parama našliui Zigmui bus nuoširdi ir pati tikriausia, nes išgyventa. Abu našliai tuokart ilgai rymojo prie Halinos kapo - kalbėjosi apie trapią žmogaus būtį, apie gražiai nugyventus metus, apie nenuspėjamą likimą.
- Jokių minčių apie galimą pratęsti mano ir Liudmilos bičiulystę tuokart tikrai nebuvo, - tvirtino Zigmas. - Ji man tebebuvo žmonos draugė. Dar labiau mus susiejo žmonos kapas, abiejų našlystė. Bet tik tiek tada ir buvo. Prireikė poros metų, kad suprasčiau tai, ką dabar galiu pripažinti: be Liudmilos aš nebūčiau išgyvenęs, nes tik ji man padėjo vėl sugrįžti į normalų gyvenimą.
"Tereikėjo pajusti jos rankos šilumą..."
- Jo akyse nebuvo gyvybės, jis atrodė toks didelis žmogus, bet sutrikęs kaip mažas vaikelis, - prisiminė Halinos mirties metinių nuotaikas Kazlų Rūdoje Liudmila. - Žinojau, kaip stipriai jiedu vienas kitą mylėjo, nepaisant jų amžiaus. Iš ankstesnių susitikimų buvau susidariusi apie jį stipraus ir kieto vyro nuomonę, o tada radau jį visiškai palūžusį.
Išsilavinusios moters nuojauta ir našlės patirtis diktavo Liudmilai naujus žingsnius - skatino iniciatyvą kaip nors atitraukti "tą sutrikusį aukštaūgį vyrą išsigandusio vaiko akimis" nuo jo slogių minčių, nuo jo skausmo. Liudmila buvo pirmoji, prakalbusi apie bendrą laisvalaikį ir būtinybę sklaidyti monotoniją. Ji pakvietė Zigmą atvykti į Kaliningradą, kartu aplankyti teatrą, muziejų, pavaikščioti po pajūrį...
Kol Kazlų Rūdoje stodavo į Kaliningradą važiuojantys keleiviniai traukiniai, pensininkas Zigmas, mielai pasinaudodamas Liudmilos kvietimu, vis dažniau nuvykdavo paviešėti pas ją. Į Kazlų Rūdą atvykdavo ir Liudmila. Moteris galėdavo tai sau leisti tik savaitgaliais, nes vis dar dirbo dėstytoja Žvejybos ir žuvininkystės institute. Tai truko mažiau nei dvejus metus.
- Kartą man beviešint Kaliningrade, buvo toks momentas, kai mano delnas atsidūrė Liudmilos delne, - santūriai atviravo Zigmas. - Tereikėjo pajusti jos rankų šilumą, kad pasiduočiau tai mielai ir rūpestingai moteriai. Kaip paėmėme vienas kitą už rankos, taip ir nebepaleidome. Tada iniciatyvos ėmiausi jau aš - pasiūliau gyventi kartu, kraustytis abiem į Kazlų Rūdą!
"Mūsų meilė - be išskaičiavimų"
Du našliai kartu - jau 14 metų. Abu juokdamiesi pasakojo, kaip tuokart nelengva buvo Liudmilai palikti gimtinę ir mylimą darbą, kad galėtų kasdien matyti širdžiai mielą žmogų, kaip Zigmas galėjo išsivežti Liudmilą iš jos bendradarbių rato tik davęs priesaiką jiems saugoti ir globoti mylimą moterį, kaip ilgai abu diskutuodavo apie kelias savo bendros ateities galimybes, bet Zigmas kategoriškai priešindavosi gyvenimui Rusijoje, nes namuose jo laukė ... bičių aviliai ir įprastos, gyvenimo būdu tapusios aistringos medžioklės... Garbaus amžiaus porai (tuomet abiem buvo po 66-erius) reikėjo įveikti ir Liudmilos vienturčio sūnaus Sergejaus nuostatas "naujojo tėvuko" atžvilgiu. Laimei, šiandien Sergejus, pusamžis vyras, jau mąsto kitaip: jis, anot Liudmilos, turbūt įveikė kiekvienam vaikui būdingą savininkišką tėvų pavydo kitiems jausmą.
Zigmo žodžiais, jo abu sūnūs naujajai tėčio gyvenimo laimei niekada neprieštaravo. Jie geriausiai žinojo, kokia bespalvė buvo tėčio kasdienybė likus našliu. Anot paties Zigmo, per tuos kelerius metus po žmonos laidotuvių kasdien norėta staugti tik vilko balsu. Našlys labiausiai laukdavo tik savaitgalių, kuomet galėdavo su bičiuliais padalyvauti medžioklėse.
- Liudmilos kasdienis žodis, šypsena ir žvilgsnis padarė iš manęs naują žmogų, - iškilmingai apibendrino Zigmas. - Tuo aš jokiu būdu nenoriu nubraukti su pirmąja žmona nugyventų metų, nes galiu tik pasipuikuoti, kad turėjau nuostabią moterį, puikią draugę, švelnią ir rūpestingą mano sūnų motiną. Turbūt likimo pokštas, kad pačios Halinos rankomis (tik niekas tada negalėjome suprasti) man tarsi buvo atsiųsta Liudmila - tokia pat nuostabi moteris. Artimesnė pažintis su antrąja žmona (mes esame oficialiai susituokę - ne sugyventiniai, kaip dabar labai madinga) man leidžia puikuotis ir ja. Lyginti abiejų santuokų, sverti jų negaliu, nes abiem atvejais - kitoks laikotarpis, kitoks gyvenimo būdas: su Halina daug dirbome, rūpinomės vaikais, kūrėme gyvenimo ateitį, o su Liudmila esame abu bedarbiai, matomės nuo ryto iki vakaro, džiaugiamės gyvenimo saulėlydžiu. Man svarbiausia, kad mūsų meilė - be jokių išskaičiavimų, be egoizmo. Tai - dviejų širdžių bendra kalba.
Nuotrauka iš šeimos albumo:
- Laimingi ir jaunatviški sutuoktiniai Zigmas ir Liudmila - jau ilgametė antrąją santuoką sukūrusių Salių kasdienybė
Laimos GRIGAITYTĖS nuotr.:
- Zigmas Salys dėkingas pirmajai žmonai ne tik už kartu praleistus metus, bet ir už šeimos draugę, tapusią antrąja žmona
- Zigmas Salys norėtų, kad meilė be jokių išskaičiavimų lydėtų kuo daugiau sutuoktinių
(šias nuotraukas atsiųsiu tik penktadienio rytą)
2006 05 11
