Virginija GRIGALIŪNIENĖ
Kaune gyvenančiam Alvydui - per keturiasdešimt. Vyriškis turi nedidelį butuką, dirba privačioje firmoje. Tačiau nesijaučia laimingas. Ir, mano, jau niekada toks nesijaus. Jau keleri metai Alvydą kankina slogūs tolimos praeities prisiminimai. Nors už klaidas, rodos, sulaukta deramo atpildo, sumokėta didžiausia kaina - laisvės praradimu, vyriškiui niekaip nesiseka užmiršti savo juodos praeities. Ją nuolat primena ne tik iš vaizduotės neišblėstantys reginiai, bet ir Alvydui ypatingai brangios šeimyninės relikvijos - vestuvinės nuotraukos ir rankinis laikrodis, kurį padovanojo žmona... Prieš kurį laiką "Akistatoje" perskaitęs straipsnį apie vieną brutalų išžaginimą ir itin skaudžias jo pasekmes (po patirtos seksualinės ir psichologinės prievartos nukentėjėlei sutriko psichika), Alvydas padarė išvadą, kad kažkas panašaus gali nutikti ne tik aukoms, bet ir jų skriaudėjams... Daugiau nei prieš dvidešimt metų jaunuolis, ką tik atšventęs pilnametystę, pateko pareigūnams į rankas už grupinį išžaginimą. Sugrįžęs į laisvę netrukus vėl sėdo į teisiamųjų suolą. Ir vėl - už tokį patį nusikaltimą...
Įkliuvo per draugus?
- Mokiausi technikume Kaune, turėjau planų stoti į aukštąją, - susitikęs su "Akistatos" žurnaliste, Alvydas ryžosi atvirai ir nuoširdžiai išpažinčiai. - Tuomet dar gyvi tėvai gyveno viename Prienų rajono kaime, tad visus savaitgalius praleisdavau ten. Nesigirsiu, bet nudirbdavau didžiąją dalį ūkiškų darbų - tėvelis buvo ligotas, o broliukas - dar nestiprus, pradinukas...
Anot Alvydo, vieną savaitgalį jį, vos prieš porą savaičių "įsirašiusį" į pilnamečius, gretimoje apylinkėje gyvenęs draugas pakvietė į gimtadienį. Susidarė nemaža jaunimo kompanija, kuri vėlų šeštadienio vakarą tiesiai nuo stalo pakilo į netolimame bažnytkaimyje turėjusius vykti jaunimo šokius. Šokių kažkodėl nebuvo, tad bernai, pavadinę kelias iš matymo pažįstamas paneles, sugrįžo pas draugą švęsti toliau... Apgirtę ir įsidrąsinę atsivestąsias paneles išprievartavo. Neišsilaikė, be abejo, ir Alvydas.
- Iš širdies sakau - man su klykiančia, besispardančia ir skaudžiai besižnaibančia panele mylėtis nebuvo jokio noro, - tęsia Alvydas. - Bet neturėjau pasirinkimo... Mane būtų išjuokę, palaikę išdaviku, nevykėliu, impotentu...
Nuskriaustos merginos netylėjo - pasiskundė milicijai. Po kelių dienų visi keturi "ereliai" buvo sučiupti. Alvydas tvirtina tuomet svarstęs, ar nereikėtų milicijon nueiti pačiam - taip buvę neramu, ausyse tik ir skambėjęs žaginamos merginos riksmas... Bet ir vėl - o kaip atrodysi prieš draugus? Tačiau kai Prienų milicininkai atvyko į Kauną ir Alvydą susirado bendrabučio kambarėlyje, parimusį prie braižymo lentos, šis nė nebandė sukti uodegos - viską prisipažino, smulkiai išpasakojo... Ir, anot Alvydo, iškart palengvėjo...
Teisme draugai kaltę vertė vieni kitiems, save kaip įmanydami teisino, o Alvydas, nors irgi norėjo kuo švelnesnio nuosprendžio, papasakojo, kaip viskas buvo iš tikrųjų.
- Taip, pavartojau jėgą, - prieš keliasdešimt metų buvusios nakties nemalonias akimirkas iki šiol puikiai pamena pašnekovas, - todėl ir neįstengiau meluoti, bandyti tai nuneigti...
Grupiniu išžaginimu kaltintas jaunuolis už nuoširdų prisipažinimą buvo nuteistas trumpiau už bendrininkus - už grotų pateko ketveriems metams. Kažko panašaus ir tikėjosi, tačiau išgirdęs teisėjo garsiai ištariamą bausmę net susigūžė iš nevilties. O žvilgterėjęs į salės kamputyje raudančią motiną ir pats vos išsilaikė nepravirkęs...
Bausmę Alvydui prisiėjo atlikti "nuo skambučio iki skambučio". Mat anksčiau paleidimas pirma laiko nebuvo toks populiarus, kaip dabar, be to, Alvydas užsitraukė būrio viršininko nemalonę už tai, kad, kilus muštynėms tarp kitų kalinių, laikydamasis nerašytų "zonos" taisyklių, apsimetė nieko nematęs ir negirdėjęs...
Grįžęs į laisvę Alvydas susirado darbą vienoje Kauno įmonėje, apsigyveno pas pusseserę. Vyriškis stengėsi kuo greičiau save reabilituoti plačios giminės akivaizdoje (juk buvo vienintelis teistas!) - vėl kiekvieną savaitgalį lėkė padėti kaime gyvenantiems tėvams, materialiai rėmė moksleivį brolį.
Iš "Kastyčio" - į areštinę
Vyresnio amžiaus kauniečiai puikiai pamena prieš keliolika metų Šančiuose veikusį "Kastyčio" restoraną. Būtent į šią įstaigą vieną pavakarę Alvydas užsuko su bendradarbiu. Užsisakė po kepsnį ir, be abejo, degtinės. Prie gretimo staliuko linksmai čiauškėjo dvi malonios išvaizdos merginos. Netrukus vyrukai jas užkalbino, galiausiai visi susėdo prie bendro stalo. Prieš vidurnaktį kompanija iš restorano išėjo, tačiau visiems dar taip norėjosi pratęsimo... Merginos pasiūlė važiuoti pas jas - į buto tipo bendrabutį Partizanų gatvėje.
- Ten dar išgėrėme, ilgai ir draugiškai šnekučiavomės, - visas smulkmenas prisimena Alvydas. - O paskui... Na, ko tokiais atvejais vyrams prireikia?
Kaip dabar Alvydas svarsto, gal, pradėjus į galvą lįsti tokioms mintims, reikėjo suimti save į rankas, greičiau su panelėmis atsisveikinti... Bet girtam, girdi, "šviečia" kitaip...
Merginos, anot Alvydo, "įlindo" į naktinius marškinius, sulindo į lovas, neatstūmė glamonių nei bučinių... Tačiau tik tiek - pabandžius "eiti prie reikalo", pradėjo įnirtingai priešintis. Galop pašoko iš lovų ir - jei vyrukai skubiai neišsinešdins - pagrasino pradėsiančios šauktis kaimynų pagalbos. Kas tuo galėjo patikėti - kuri norės papildomų nemalonumų? Juk po tokių orgijų skubiai "išskristų" iš bendrabučio! O kylantį geismą vyrams buvo vis sunkiau sutramdyti...
Dar kelios minutės karštų ginčų, ir viena mergina tiesiog su naktinukais išmovė pro duris. Kas galėjo pamanyti, kad ji pakvies policiją... Po keliolikos minučių į butą įėjo uniformuotieji, šiems iš paskos - ir drebanti iš baimės pabėgusi mergina. Alvydas ir jo draugužis tuo metu buvo prikibę prie raudančios draugės... Išvydę antrankius vyrai prarado amą...
- Nors nė vienos panelės neišprievartavome, mus "supakavo", - Alvydo veido raumenys ima nervingai trūkčioti. - Man tai buvo tolygu mirties nuosprendžiui - mat vos prieš pusmetį buvau grįžęs iš kalėjimo, sėdėjau už išžaginimą...
Alvydui ir jo draugui buvo iškelta baudžiamoji byla už pasikėsinimą išžaginti grupėje. Vyriškis neslepia, kad jo giminaičiai nesėdėjo rankų sudėję - su tomis merginomis bandė susitarti. Bet jos laikėsi išdidžiai, nesileido į jokius sandėrius.
Kadangi Alvydas jau buvo teistas už panašų nusikaltimą, teisėjas praleido pro ausis jo nuoširdžią atgailą, tarsi nepastebėjo ir teisiamojo ašarų... Ir Alvydas, ir jo bendras gavo po penkerius metus. Alvydas net neabejoja, kad dėl jo, netikėlio, paklydimų sočiai prisinervinę tėvai anksčiau laiko nukeliavo į kapus - tėvą ištiko infarktas, kai Alvydas dar laukė antrojo teismo, o motina mirė po metų. Irgi dėl širdies ligos...
Vis ieškojo pasiteisinimo
Antrąkart už grotų atsidūręs Alvydas, nors ir keikė savo neapgalvotus žingsnius, ilgus metus nesąmoningai ieškojo pateisinimo. Smerkė draugus, alkoholį... Dabar vyriškis mano kitaip. Reikia, girdi, ant pečių turėti galvą - ne kopūstą, reikia pačiam mąstyti apie galimas pasekmes ir apie tai, kad už visus nusikalstamus veiksmus anksčiau ar vėliau privalėsi atsakyti.
Alvydas vylėsi, jog laikas pamažu išgydys praeities sopulius. Deja, kuo toliau, tuo vyriškiui sunkiau. O pastarųjų metų įvykiai tarsi patvirtino, jog teismo skirta bausmė - tik dalis to atpildo, kuris ateina už kitiems padarytas skriaudas... Tad kas gi Alvydą privertė padaryti tokias išvadas?
Po antrojo teistumo vyriškis vėl sugrįžo į Kauną, įsidarbino. Nors trisdešimtmetis Alvydas ir labai norėjo kuo greičiau susitvarkyti gyvenimą (sukurti šeimą), niekaip nesisekė su moterimis užmegzti artimesnių kontaktų - dėl nedoros praeities vyriškis jautėsi nepilnavertis, antrarūšis.
- Būdavo, susipažįstu su mergina, pakviečiu ją į pasimatymą, lyg ir pradeda rutuliotis draugystė, tačiau vos pagalvoju apie intymų ryšį, viskas galvoje staiga taip susijaukia, taip subjursta, - neslėpdamas nuoskaudos nemaloniais praeities išgyvenimais dalijasi Alvydas. - Siekiu būti kuo švelnesnis, meilesnis, o pasąmonėje kažkas "užprogramuoja" agresijos, jėgos proveržį... Merginą puolu lyg auką, nesąmoningai laukiu jos pasipriešinimo, galiausiai viskas baigiasi tuo, kad nieko nepavyksta... Iš gėdos ir nevilties (kuriai moteriai patiks nepatikimas, lytiškai nepajėgus vyras?) išsiskyręs su viena, strimagalviais ieškau kitos, tačiau problemos kartojasi... Pradedu dar labiau savęs neapkęsti, noromis nenoromis įsikalu į galvą, kad tokį atlygį man atsiuntė likimas...
Alvydui vis dėlto pavyko pavergti vienos merginos širdį. Pora susituokė, tačiau santuoka truko neilgai. Alvydas neslepia, kad šeima iširo per jį - nuolat savimi nepatenkintą, nuolat jautusį nepilnavertiškumo kompleksą nervingą bambeklį. Trumpą laimę vyriškiui dabar primena tik likusios vestuvinės nuotraukos ir žmonos dovanotas laikrodukas... Jis, beje, sugedo skyrybų dieną... Žmona, kaip tvirtina Alvydas, jam buvo ir liks labai brangi, todėl apie kitą moterį net negalvoja... Alvydas neslepia - norą turėti šeimą atšaldė ir tai, kad jis turįs progresuojančių seksualinių problemų.
- Likimas kiekvienam atseikėja pagal nuopelnus, - neslėpdamas prastos nuotaikos, liūdną išvadą padaro pašnekovas. - Matyt, buvau per daug nuodėmingas, nevertas turėti to, ką turi laimingos šeimos... O, kad kas leistų pradėti gyvenimą iš naujo...
Vietoj moralo
Žurnalistei nepavyko surasti nė vieno psichologo ar psichiatro-psichoterapeuto, kuris būtų patvirtinęs, jog teko konsultuoti... žagintoją, tuo tarpu seksualinę prievartą patyrusių merginų ir moterų į minėtus specialistus yra kreipęsi labai daug. Pašnekovų nuomone, jei buvę žagintojai ir jaučia išgyvenimus dėl savo praeities, tai stengiasi juos savyje užgniaužti, užslopinti - tikrai neskuba ieškoti specialistų pagalbos.
Anot psichologų, į seksualinę prievartą linkusiems vyrams gali turėti reikšmės visuomenėje vis dar gajos nuostatos, esą dėl tokių nusikaltimų įvykdymo kaltės yra abiejų pusių - tiek skriaudikų, tiek ir jų aukų - elgesyje bei veiksmuose. Mat dauguma prievartautojų savo neleistinus veiksmus bando teisinti tuo, neva nusikalsti išprovokavusios pačios aukos (dviprasmiškos kalbos, apranga, nedoras elgesys ir kt.), taip pat pašaliniai veiksniai (pavyzdžiui, alkoholis, kurio neatsisakiusi ir auka). Toks požiūris esą tarsi pateisina daugelio vyrų agresyvų seksualinį elgesį, kuris, prievartautojų įsitikinimu, neturėtų būti laikomas seksualine prievarta.
Specialistai konstatuoja ir tai, jog dalį vyrų į seksualinę prievartą pastūmėja įsitikinimas, neva "mergina nori", bet nedrįsta to pripažinti, peržengti drovumo laiptelį, kitaip sakant, tam tikra fizinė ar psichologinė (emocinė) prievarta tarsi yra reikalinga, neišvengiama. Dauguma tokių prievartos pasireiškimo atvejų esą taip ir lieka neįvardinti, nes merginos dėl jų nesiskundžia. Anoniminės apklausos liudija, jog net du trečdaliai apklaustų vyrų, įsitikinę, kad nebus už tai sulaikyti ir nubausti, verstų moterį prieš jos valią turėti lytinius santykius ar net ją išprievartautų!
Psichologai pripažįsta ir tai, jog dalis prievartautojų vyrų yra savo paties seksualinių potraukių aukos, kitaip sakant, tokiems yra be galo sunku sukontroliuoti savo seksualinius jausmus. Todėl merginos turėtų įsidėmėti, jog tai, kas joms atrodo "nekalta, platoniška" (švelnūs prisilietimai, bučiniai, susikabinimai už rankučių), kai kuriems vyrams gali išprovokuoti stiprų, sunkiai sutramdomą geismą ir pastūmėti į seksualinę agresiją. Taigi moterys turėtų suprasti, kad seksualumą reikia kontroliuoti - nelaukti momento, kai nepageidaujamų tolimesnių partnerio žingsnių išvengti bus be galo sunku ar net neįmanoma (be abejo, kontrolės mechanizmas turi veikti ir vyrų galvose).
