Irena ZUBRICKIENĖ
Marijampolės rajone gyvenančios Birutės (58 m.), gedinčios dėl avarijoje žuvusio sūnaus, jausmus netikėtai sudrebino naujas svarbus įvykis. Vieną dieną Birutės namų duris pravėrė ūgtelėjusiu mažyliu vedina niekada nematyta jaunutė moteris. Nekviesta viešnia prisistatė esanti... Birutės žuvusio sūnaus vaikelio, apie kurį nieko nebuvo žinota, motina ir paprašė mažyliui suteikti mirusiojo pavardę bei vadinti berniuką anūku.
- Patyriau kažką panašaus, ką buvau patyrusi, kai sužinojau, kad avarijoje žuvo sūnus: tiesa tai ar pokštas? Tikėti ar netikėti? Kaip elgtis toliau?... - prisiminė tuokart ją užliejusias dvejones Birutė.
Baimę numarino įstatymas
Mažąjį Karolį, kuriam dabar jau treji metukai, Birutės anūku pristačiusi jo mama Žaneta (20 m.) į Marijampolę neseniai atvyko iš kaimyninio Vilkaviškio rajono. Tapusi Marijampolės profesinio rengimo centro moksleive, mergina ir butuką čia išsinuomojo. Beveik trejus metus svarsčiusi, kada ir kaip būtų geriausia pristatyti seneliams tikrąjį jų anūką, apie kurį net Birutės sūnus, galima sakyti, nieko nežinojo, Žaneta reikalą paspartino įsigaliojus (šių metų balandį) Piniginės socialinės paramos mažas pajamas gaunančioms šeimoms įstatymui. Šis įstatymas suteikia galimybę skirti nuolatinę pašalpą tik toms vienišoms motinoms, kurios teismo keliu įrodo, kas yra vaikelio tėvas.
- Neslėpsiu - iš pradžių su vyru ir savo dukromis manėme, kad niekada mums nematyta ir negirdėta Žaneta įžūliai pasinaudojo skaudžia mūsų šeimos netektimi ir šitaip panūdo "sušildyti" savo ir sūnelio gyvenimą, - pasakojo Birutė. - Tačiau išvaryti jauną moterį su mažu vaikeliu irgi nekilo noras. Pagalvojau: esu ne kartą sušelpusi, priėmusi nepažįstamus žmones, tai kaip galėčiau atstumti moterį, kuri tikina esanti tikro mūsų anūko mama? Juolab kad ir jos draugė, mums gerai pažįstama mergina, pradėjo porinti seniai žinojusi, jog Žaneta tikrai augina mūsų sūnaus vaikelį.
Žaneta ir mažasis Karolis tapo dažni svečiai ne tik susirastų senelių, bet ir naujos Karolio tetos (žuvusio vaikino sesers) namuose. Birutė neslepia, kad mažyliui iš karto pajutusi kažkokį nepaaiškinamą artumą ir šilumą. Esą labai mylinti visus mažus vaikus, visada mielai pakalbinanti svetimus mažylius, tačiau Karolis jai tiesiog "prilipęs". O ir anūko rankos - kur buvus, kur nebuvus - vis ant močiutės kaklo!
Brangus kraujo tyrimas
Marijampolės vaikų teisių apsaugos skyriuje (VTAS) išgirdusi, kad dvejones pašalintų atlikto kraujo tyrimo dėl tėvystės nustatymo išvada, Birutė ryžosi nepigiai kelionei į Vilniuje esančią Lietuvos teisės universiteto Teismo medicinos instituto Serologijos ir DNR laboratoriją. Neprieštaravo ir Birutės vyras, gana ramiai sutikęs žinią, kad jis gali būti senelis jau šeštajam anūkui.
- Galėjome to tyrimo nesidaryti ir Žanetos naujieną priimti kaip tiesą, bet visą gyvenimą būčiau gyvenusi su abejone, kad Karolis - tik aplinkybių ir įstatymų mums primestas vaikas, - sakė Birutė. - O jeigu būtume iš karto užtrenkę jiedviem duris, visą gyvenimą būtume graužęsi, ar neišvijome iš namų tikro savo anūko.
Žaneta, kuriai įrodyti, kas yra sūnaus tėvas, reikėjo labiausiai, sumokėti už DNR tyrimą negalėjo, nes ji jau seniai neturi mamos, o su tėvu mažai tebendrauja, jokio darbo, taigi ir pajamų, neturi. Išlaidas padengti apsiėmė Karolio seneliais pavadinti Birutė ir jos vyras. Vardan tiesos. Per 1 000 litų laboratorijoje sumokėjusiems sutuoktiniams ne pinigų dabar labiausiai gaila - šiek tiek skaudu, kad tyrimo išvada nebuvo kategoriška. Kadangi mažojo Karolio kraujas lygintas ne su tėvo, o su jo tėvų krauju, atsakyme buvo parašyta: Karolis gali būti besityrusiųjų sutuoktinių anūkas. Taigi: gali būti, bet gali ir nebūti. Šita aplinkybė, anot Birutės, vis dar šiek tiek tebeglumina, tačiau Karolis kiekvieną dieną tampa vis artimesnis. Negana to, atsirado ir žmonių, kurie greitai įžvelgė berniuko ir žuvusio Birutės sūnaus panašumų. Ir korespondentei, analizavusiai Birutės sūnaus vaikystės nuotraukas, Karolis pasirodė besąs lyg iš akies luptas velionio sūnus!
Vienintelės nakties nuotykis
Vaikui senelius suradusi Žaneta pasakojo, kad ją ir Birutės sūnų bene prieš ketverius metus likimas suvedė viename pokylyje. Jaunuoliai buvo susiporavę tik tą vienintelį vakarą. Po to jų keliai išsiskyrė: Žaneta liko savo kaime, o Birutės sūnus išvyko į didmiestį, kuriame mokėsi ir dirbo. Anot Žanetos, supratusi, kad laukiasi, ji paskambino lemtingosios nakties draugui ir pasisakė, tačiau vaikinas nebuvęs draugiškas. Ar dažnas gi patikėtų ir skubėtų vadintis būsimuoju tėvu, jeigu draugės beveik nepažinotų? Jeigu tikėtume Žaneta, antrą kartą ji sūnelio tėvui paskambino jau po gimdymo. Esą tuomet vaikinas kiek sutrikęs ir papriekaištavęs: "O kur buvai devynis mėnesius?"
Supratusi, kad geranoriškai tėvelio Karoliui neįtaisys, mergina simpatiškąjį vaikiną lyg ir primiršo. Dar kartą apie jį išgirdo, kai Karoliui buvo pusantrų metukų. Toji žinia buvo itin liūdna: sūnumi Karolio nepripažinęs ir niekada jo nematęs jaunas vyras žuvęs avarijoje... Žaneta sakė buvusi jo laidotuvėse, tačiau supratusi, kad tuo metu prisistatyti velionio giminei buvo tikrai ne laikas.
Lyg yla iš maišo
Vargu ar Žaneta būtų ieškojusi Karoliui senelių ir vėliau, jeigu ne Vyriausybės išleistas įstatymas dėl pašalpų. Šita mintis dabar bene labiausiai skaudina Birutę ir jos šeimos narius, per kelis mėnesius spėjusius pamilti mažąjį Karolį: esą jeigu ne pinigai, "įslaptintas" anūkas taip ir būtų tūnojęs giminystės "pogrindyje". Birutė įsitikinusi, kad kiekviena moteris, likusi atstumta su vaiku, vien dėl jo turėtų kuo greičiau išviešinti tėvystę arba visiškai tai užmiršti.
- Netikėtos naujienos sukeltų savo jausmų negaliu apibūdinti iki šiol, - netvirtai, pasverdama kiekvieną žodį, kalbėjo Birutė. - Lyg ir nepadoru, kad taip ilgai nieko nežinojome apie sūnaus vaikelį. Man apmaudu, kad sūnus apie tai net nebuvo prasitaręs. Kita vertus, tuomet jis su jokia mergaite rimtai nedraugavo - galėjo linksmintis nieko neišduodamas. Vėliau, iki tragiškos žūties likus keliems mėnesiams, sūnus turėjo draugę, kurią jau laikėme jo gyvenimo dalimi, ateitimi. Lyg yla iš maišo išlindusi žinia apie Karolį tai merginai nėra maloni. O mums - dabar vis dažniau taip pagalvoju - Karolis yra didelis džiaugsmas, žuvusio sūnaus dalelė, tarsi pratęstas jo gyvenimas. Kai žiūriu į jį, dažnai pagaunu save užmiršusi, kad sūnaus nebėra: rodos, išvykęs kažkur toli ir netrukus parvažiuos... Jeigu dar tose kraujo tyrimo išvadose būtų parašyta konkrečiau, turbūt jausčiausi labai laiminga. Tačiau procentais tėvystė įrodoma tik pagal tėvo kraują, o mes Karoliui - tik seneliai.
Birutės meilė vaikams greičiausiai užmuš visas abejones dėl netikėtai atsiradusio naujo anūko. Geraširdė moteris nelinkusi moralizuoti esą lengvabūdžio jaunimo dėl praeities klaidų: kai jau nebeįmanoma nieko pakeisti, reikia gyventi taip, kad augančiam vaikeliui, kuris dėl nieko nekaltas, jo aplinkoje būtų visapusiškai šilta.
Margaspalvė "netyčiukų" karta
Žanetos atvejis iki šiol buvo bene pats įdomiausias Marijampolės VTAS darbuotojams, kasdien susitinkantiems su moterimis, dėl būsimų pašalpų teismo keliu ieškančiomis tėvelių savo nesantuokiniams vaikams. Specialistės Rūtos Šaknaitienės teigimu, darbe tenka išgirsti tiek lietuviškų "muilo operų", kad jas ekrane atkartoję telerežisieriai prikurtų ne mažesniu ašarų srautu besiliejančių telenovelių, lyginant jas su meksikiečių serialais. Dažniausias "scenarijus" - moters nurodytas vaikelio tėvas šiek tiek "pasispardo", bet teisme, išgirdęs, kiek kainuoja DNR tyrimas, prisipažįsta esąs neplanuotai gimusio vaikelio - "netyčiuko" - tėvas. "Netyčiukui" suteikiama tėvo pavardė, iš tėvo priteisiami alimentai, bet jie, beje, dažniausiai taip ir lieka nemokami. "Alimentus" moka valstybė. Ne vienas toks "iššifruotas" tėtis būna vedęs, gyvenantis su šeima, tačiau priverstas išviešinti buvusią nuklydimų paslaptį. Žmonų, į teismą atlydinčių paklydėlį vyrą susitikti su buvusia meiluže, anot R. Šaknaitienės, dar nepasitaikė. Tačiau manyti, kad tokie "teismai su meilužėmis" šeimoje baigiasi visiškai ramiai, irgi nereikia. Beje, R. Šaknaitienė pastebėjo, kad tyliausiai vyksta tėvystės nustatymo teismai, kai vaikelio motina yra padoriai atrodanti moteris, o tėvas - prestižinį darbą turintis ir prabangią buitį jau susikūręs vyras. "Netyčiukas" jo gyvenime - tarsi tik dar vienas savaip suprantamą vyriškumą ir "asmenybės svorį" įrodantis faktas.
Specialistei Vilijai Šukienei įsiminė atvejis, kai tėvelio savo mažyliui ieškojo šeimoje gyvenanti moteris, tuo metu su vyru jau auginusi tris vaikus. Kaip pasakojo ši daugiavaikė, jos vyras dažnai "nusukdavo į šoną" - žmonai neskirdavo dėmesio ir taip norimo švelnumo. Apgaudinėjama sutuoktinė nutarė atkeršyti vyrui: susidraugavo su vyriškiu, nuo kurio netrukus pastojo. Kurį laiką šeima gyveno kaip gyvenusi - po abipusių išdavysčių nesiskyrė, tik vyras atsisakė skirti pinigų svetimam "netyčiukui". Moteris teismo keliu įrodė, kas yra mažylio tėvas, suteikė jam pavardę, prisiteisė alimentus. Vėlesnis šios "sudėtinės" šeimos gyvenimas tapo nebeįmanomas - abu pasuko skirtingais keliais.
Dar vienas įdomesnis atvejis - kai tėvelio savo kūdikiui ieškojo, kaip darbuotojos spėjo, savo kūnu prekiaudavusi moteris. Išvaizdi našlaitė, kažkaip praradusi valstybės skiriamą našlaičiams 6 000 litų pašalpą, artimųjų neturinti, itin kuklų darbelį dirbusi moteris gyveno prabanga spindinčiame bute. Kol gyveno su vyriškiu, tėvystės ir alimentų nesiieškojo. Kai liko viena, pradėjo varstyti valdiškų įstaigų duris. Paaiškėjo, kad moters ieškomas vaiko tėvas - praeityje už sąvadavimą teistas vyras, teisėsaugininkams žinomas nelegalaus prostitucijos verslo atstovas, matyt, sekso darbininkę apgavęs ir palikęs likimo valiai.
Atskira "netyčiukų" motinų kategorija - moterys, kurios arba nežino, kuris vyras iš tų, su kuriais intensyviai intymiai bendrauta, yra jų vaikelio tėvas, arba yra tapusios lytinės prievartos aukomis. Tokiais atvejais teismas priima nutartį, kad nustatyti tėvą yra neįmanoma, ir moteriai taip pat paskiriama materialinė valstybės parama.
Anot VTAS darbuotojų, lengviausia "suvystyti" tuos bėglius tėvelius, kurie, į pasaulį paleidę vaikelį, nusikalsta ir patenka už grotų. Juos surasti nebūna problemų. Paprastai nuteistieji būna geranoriški: jiems smagu "zonoje" gyventi kitokiais, nors ir laikinais, rūpesčiais, įdomu bendrauti su dokumentus ruošiančiomis darbuotojomis, galų gale svarbu sau ir kitiems įrodyti, kad net ir už grotų būdamas esi kažkam labai reikalingas...
- Būtų iš tiesų įdomu, jeigu šitos įdomybės nebūtų sparčiai išsigimstančios Lietuvos (turime omenyje tradicinės šeimos dvasią) veidrodis, - apgailestavo Marijampolės VTAS darbuotojos. - Kokia vėliau bus šitų "netyčiukų" užauginta ir išauklėta karta, nedrąsu net spėlioti.
Vlado GESAIČIO nuotr.:
- Niekada tėčio nemačiusiam Karoliui pasisekė: jį labai šiltai priėmė žinios nustebinti, bet nesupykdyti nauji seneliai
