Vida JANČIŪTĖ
Vilniuje, viename Šeškinės daugiabučių, bandė nusižudyti keturiolikmetė. Prieš keletą metų jos bendraamžė nušoko nuo to paties namo stogo ir užsimušė. Galbūt todėl ir ši nelaimėlė taip pat pasirinko šuolį į nebūtį arba sužalojimus. Mergina bandė iššokti iš ketvirto aukšto balkono, tad daug tikimybių, kad būtų likusi invalidė. Visa laimė, kad pasiruošimą savižudybei pastebėjo priešais gyvenantys vilniečiai ir nedelsdami pranešė bendrajam pagalbos centrui.
Netrukus prie namo atvyko gelbėtojai, kurių mergina į butą neįsileido. Buto durų negalėjo atrakinti ir iš darbo iškviesti tėvai, nes viduje buvo įkištas raktas, o vėliau paaiškėjo, kad ant durų buvo užstumta ir sofa. Tėvai leido laužti duris. Gelbėtojai jau buvo pasirengę ir merginos šuoliui iš balkono - apačioje pastatę pripučiamą batutą. Jo neprireikė, nes išlaužę duris vyrai merginą perdavė medikams.
Išeitis visada yra
Daugelis esame įsitikinę, jog savižudžiai - tai psichiškai nesveiki žmonės, kuriuos reikia gydyti. Ar tai tikrai tiesa, mes susimąstome tik tuomet, kai ši baisi nelaimė pasibeldžia į mūsų artimųjų duris.
Kas gi stumia iš pažiūros stiprų žmogų prie pavojingos ribos? Kas verčia nepaisyti savisaugos instinkto keturiolikmetį paauglį, žengiantį paskutinį savo gyvenime žingsnį pro daugiaaukščio namo langą? Ar yra galimybė išvengti baisios tragedijos?
Statistika teigia, jog savižudybių tarp vaikų mažiau, nei tarp suaugusiųjų, tačiau pagal nesėkmingų bandymų skaičių vaikai gerokai pralenkia suaugusiuosius. Mat vaikai dažniau linkę į "šantažines" ar "demonstracines" savižudybes. Paaugliams neretai būna labai svarbu ką nors įrodyti draugams, tėvams, o kartais tiesiog atkreipti aplinkinių dėmesį į save. Tokiu atveju žmogus iš tikrųjų nenori numirti, bet "vaidindamas" savižudybę nueina iki galo.
Jaunimui būdingas jautrumas - vaikus ir paauglius labai nesunku kam nors nuteikti. Todėl tarp jų neretai pasitaiko ir fanatiškų savižudybių - pavyzdžiui, keletas jaunuolių ryžtasi savižudybei dėl savo stabuko - muzikanto ar dvasinio vadovo. Tai būna dėl riboto mąstymo, siauro akiračio, nesugebėjimo matyti kokius nors kitus horizontus.
Jei jūsų vaikas užsisklendęs, neturi draugų, praleidinėja pamokas - reiktų susirūpinti. Tokiu atveju svarbu pasikalbėti ne tik su juo pačiu, bet ir mokytojais, bendraklasiais. Svarbu suprasti tokio užsisklendimo priežastį. Didžioji dauguma vaikų savižudybių sunkiu akmeniu gula ant tėvų sąžinės. Būtent bendravimo stoka lemia tokį siaubinga, nevaikišką poelgį. Bet kuriam vaikui reikalinga parama savojo "aš" vystymui, jam reikalingas žmogus, su kuriuo jis galėtų pasidalinti savo problemomis. Štai kodėl taip svarbu su juo bendrauti įvairiausiomis temomis. Jūs turite tapti jo draugu. Nereikėtų pamiršti ir to, jog didelė dalis gyvenimiškų paauglio tragedijų suaugusiesiems atrodo tik smulkmenos. Todėl kalbantis su vaiku reikia rimtai atsižvelgti į visus jo, tarsi ir nesvarbius, bendravimo su bendraamžiais ir mokytojais sunkumus, į nesėkmes moksle.
Neretai savižudybės priežastimi gali tapti dažni tėvų nesutarimai ir barniai. Negalima pamiršti, jog paauglio psichika ne tokia stipri ir jis paprasčiausiai gali neatlaikyti dažnų išgyvenimų.
Deja, vaikų ir tėvų bendravimo problemų negalima išspręsti vienu pokalbiu, kuriam suaugusieji ryžosi tik tada, kai vaikas jau priartėjo prie kritinės ribos. Todėl kritinėmis situacijomis geriau kreiptis į psichoterapeutą, kuris padės išspręsti konfliktą.
