Mantas LIDEIKIS
Daugelis nepatikėtų išgirdę, jog mūsų tėvynėje yra vietų, kur nevažiuoja autobusai, o ten esantys kaimai tarsi atskirti nuo pasaulio. Čia gyvenantys kaimynai vienas nuo kito nutolę kelių kilometrų atstumu, be to, apsupti tankių miškų. Tiems žmonėms jokia naujiena ilgas dienas nematyti prašalaičio veido, o ruošdamiesi žiemai, jie iš ankstyvo rudens apsirūpina būtiniausiais produktais. Mat gausiau pasnigus kelias iki jų durų tampa nebeprieinamas. Tačiau mainais už tai šie žmonės gauna ramybę, tylą ir gamtos grožį - tokias daugeliui mūsų triukšmingo pasaulio gyventojų, deja, nepažįstamas vertybes.
Jokio susisiekimo
Jonavos rajone yra toks Vareikių kaimas - pačioje atokiausioje šio rajono Upninkų seniūnijoje. Be to, ir nuo seniūnijos centro taip pat gerokai nutolęs. Šį kaimą pasiekti galima žingsniuojant labai gražiomis, tačiau gūdoku mišku apžėlusiomis Šventosios upės pakrantėmis. Jei neturi savo transporto, vienintelis būdas čia atkakti - nuosavos kojos. Mat jokia viešojo susisiekimo priemonė čia nelinguoja jau keleri metai. Tik porą sykių per savaitę atrieda vadinamosios parduotuvės ant ratų - "lafkės".
Pirmoji sodyba, kurią čia pasiektų keliautojas, priklauso 74 metų amžiaus Elenai Marcinauskienei. Ji dar gana "strategiškoje" vietoje - dviejų keliokų sankryžoje. Važiuosi tiesiai - pasieksi dar keletą toliau esančių kaimų: Dagilionių, Padaigų, Salininkų. Suksi į kairę, pakilsi ant upės šlaito - rasi dar keletą Vareikių kaimo sodybų. O toliau - plynas laukas, kiek akys užmato apsuptas nesibaigiančio miško. Žmonės pasakojo, jog pokario metais čia ilgai slapstėsi vadinamieji partizanai. Visokių žiaurybių jie prikrėsdavę. Juos gaudžiusi sovietinė kariuomenė ne mažiau žiauriai atsimokėdavusi... Ir nuo vienų, ir nuo kitų labiausiai kentė paprasti gyventojai.
E. Marcinauskienė čia gyvena 44 metus. Moteris sako, jog kaime gyventi nėra blogai, tik kad jėgos jau nebe tos. Visko tekę matyti senosios akims ir pačiai baimės šiurpuliuką nesyk pajusti. Paskutiniu metu, anot moters, nebesigirdi, kad čia kas ką būtų užpuolę ar apiplėšę. Mat jau ir plėšti beveik nebūtų ką - vieni seniokai belikę. Bet prieš keletą metelių vakarais čia vis pasirodydavo nežinomi, nepažįstami žmonės.
Čia eiguliu dirbęs Elenos vyras dabar jau miręs, bet tuomet dar gyvas, laimė, buvo. Vieną vakarą, jau sutemus, susiruošę miegoti senukai išgirdo, jog kieme kažkas šunis lodo. Neramu pasidarė - tvarte karvė, neseniai teliuką atsivedusi, vištos, kitas turtas.
- Vyras turėjo tokį pistoletą šernams baidyti, statybiniais šoviniais užtaisomą. Naudos iš jo tik tiek, kad pokšėdavo garsiai. Išėjo į lauką taip apsiginklavęs, o čia kieme kažkoks vyras bestovįs. Kitas tuo metu besiplėšantį šunį kalbina. Mano vyras ir paklausė - "Kas tu toks ir ko čia bastaisi?" O kadangi tas be žodžių žengė artyn, tai pykštelėjo vieną kartą į orą. Anas atsakė, jog bešaudydamas senis šovinių pritrūksiąs. Bet vyras atkirto: "Tau tai tikrai užteks!". Tuomet atėjūnas pasitraukė, dingo ir jo draugelis. Po kiek laiko dideliu greičiu mašina kažkur nurūko, - vienos nakties nuotykius dėstė Elena.
Pabūgę, jog nepažįstamieji bus ką nors iškrėtę, senukai tą patį vakarą apėjo sodybą. Netoli namo prie sandėliuko rado anų atsineštą metalinį strypą.
- Vienas Dievas žino, ar mums viskas būtų gerai pasibaigę, jei vyras nebūtų jų įbauginęs, - svarstė moterėlė, prisimindama ne vieną baisią istoriją apie senukus kaimuose užpuldinėjančius plėšikus.
Nors senolę ir tankiai lanko giminaičiai, atvažiuoja dukters šeima, tačiau žiemą būna dienų, kai ilgai tenka vienai gyventi. Sniego tiek, kad nei prieisi, nei privažiuosi. Tuomet ištisomis savaitėmis svetimo žmogaus čia nesutiksi.
Sudegino visą kaimą
Už gero kilometro - dar vieno vareikiškio Dominyko Mockos sodyba. Kelias link jo atrodo ilgesnis, nes reikia gautis siauru miško keliuku. 77 metų senolis čia visiškai vienas leidžia savo senatvės dienas. Tiesa, jo vienas sūnų gyvena maždaug už 10 kilometrų esančiuose Upninkuose. 41 metų Virgilijus dirba Rizgonių karjere - vienintelėje stambesnėje įmonėje, maitinančioje ne vieną šių kraštų šeimą. Jaunėlis sūnus Julius mirė vos trisdešimties sulaukęs. 1989 metais įvykus avarijai tuometinėje Jonavos azoto trąšų gamykloje prisikvėpavo pasklidusio amoniako garų. Vos 3 metus po to teišgyveno.
Ar nėra nejauku vienam gyventi - toli nuo žmonių, tarp miškų? Į tokį klausimą Dominykas atsako, jog visaip būna. Ginklo jokio neturi ir neketina įsigyti. Ginklavimosi klausimais D. Mocka nusiteikęs skeptiškai - o ką su tuo ginklu padarysi? Jei jau kas brausis, tai tikrai įsibraus. Tačiau kaime kol kas ramu, nors yra buvę visko.
Nuo mažų dienų čia gyvenęs Dominykas prisiminė, jog dar tarpukario Lietuvos laikais Vareikiai buvo didelis kaimas - čia stovėjo apie septyniasdešimt trobų. Kiekvienoje bėgiojo ne mažiau kaip po šešis vaikus, neskaitant suaugusiųjų. Deja, iki šių dienų teišliko vos keli trobesiai. Žmonės arba mirė, arba kare žuvo, arba vėliau išsikėlė kitur gyventi. Netrukus po karo partizanus medžiojantys rusų kareiviai už tai, kad kaimas neva palaiko "žaliukus", supleškino visas trobas iki pat pamatų. Teko viską atstatinėti.
- O ką tu tuomet galėjai padaryti? - prisimena Dominykas savo vaikystę ir jaunystę. - Ateina būrys ginkluotų vyrų - duok jiems maisto, duok jiems drabužių. Pasipriešinsi - nušaus. Padėsi - valdžiai nepatiksi.
Dominykas juokauja, jog jam dabar - be 3 metų dvidešimt. Jis sakosi neskaičiuojąs savo gyvenime tų 60 metų, kuriuos valstybei atidavė. O šiuo metu gauna pensiją, laiko karvutę ir kumelaitę. Su gyvuliais ir pasišneka kaip su žmonėmis, nes iki kaimynų ne kasdien juk ir nueiti galima.
Meilė iš pirmo žvilgsnio
Maždaug po pusvalandžio žygio pėsčiomis pasiekiamas kitas čionykštis gyventojas - Antanas Krivickas. Šis 66-uosius gyvenimo metus skaičiuojantis vyras galėtų būti tikras kaimo linksmuolis. Tik kad vakaruškos čia nebevyksta, tad linksminti nėra ką. Per visą amžių Antanas nė sykio nebuvo vedęs. Kaip pats sako - daug dirbęs, apie panas neturėjęs kada galvoti. Tačiau tai nereiškia, jog moterų jam nereikia. Jau ne vieneri metai Antano troboje sukasi, o neretai ir guolį šildo gerokai jaunesnė draugė Alma Jatautienė.
- Nevedžiau ir nevesiu, tegu nesitiki, - tikina Antanas, turėdamas omenyje savo sugyventinę ir tarsi jaunuolis mėtydamas į ją šelmiškus žvilgsnius.
Ir čia pat sako, jog taip gyventi - daug geriau. Alma tuo tarpu skuba atskleisti paslaptį, jog Antanas didelis pokštininkas todėl, kad gimęs balandžio 1-ąją. Moteris papasakoja ir apie tai, kaip susipažino su šiuo, pasak jos, "kavalieriumi". Kartą begrybaudama šiose apylinkėse ji pasiklydo. Ilgai klaidžiojo miškuose, pavargo ir ištroško. Staiga išėjo į kažkokią miško sodybą. Tuoj pat puolė prie šulinio - atsigerti norėjo. Bet susilaikė - gal pirmiau šeimininko atsiklausus? O šeimininkas kaip tik tą minutę, linksmas kaip visada, grįžo iš miesto. Iš pradžių pagalvojęs, jog čia sesuo iš Kauno atvykusi svečiuojasi. Tačiau greitai susiprato klydęs. Išgirdęs nepažįstamosios prašymą troškulį numaldyti, svetingai pakvietė vidun ir įpylė ne šiaip sau vandens, o "ugninio vandens". Žinoma, pagal visas taisykles ir užkąsti pasiūlė, vėliau - ir pernakvoti. Šias vaišes Alma ilgai prisiminė. Niekaip negalėjo jų pamiršti, tad po kiek laiko grįžo čia vėl, radusi dingstį, jog vaišingajam šeimininkui skolą atiduoti būtina. Grįžo ir pasiliko...
- O ką veikti? Vyras mano miręs, sūnus autoavarijoje žuvęs. Juk reikia kažkuo rūpintis, - dėsto savo moteriškus motyvus Alma. - O Antanas - geras žmogus. Žinoma, truputį trenktas, senbernis, bet...
Už tą "trenktą senbernį" Antanas čia pat pažada pasiguldyti Almą ir pamokyti.
- Įsivaizduojat, jos vardas kaip Adamkaus žmonos, - didžiuojasi vyriškis. - Būtų kam, visas kaimas mirtų iš pavydo...
Taip laimingi įsimylėjėliai ir leidžia vienu du dienas. Apsidžiaugia, jei retkarčiais žmogus koks užklysta. Mums išvykstant kviečia rudenį atvažiuoti - grybų čia nors vežimu vežk.
- Ir "bonkelę" vieną kitą sutvarkytume, - sako šeimininkas, atsisveikinant stipriai spausdamas ranką.
