Nors Virbalio miestelyje (Vilkaviškio r.) gyvenančiam Kęstučiui Pėčeliui 36 metai, jis šypteli, kad save laiko penkeriais metais jaunesniu. Tiek laiko praėjo nuo dienos, kai Kęstučiui gyvenimas, rodos, sustojo - po žiauraus chuliganų išpuolio visišku invalidu tapęs vyras yra lovos ligonis, tik šiemet žengęs pirmuosius žingsnelius iš naujo. Ir tai - ne be pagalbos iš šalies.
Prakeikta ta diena
Chuliganų auka Kęstutis tapo 1998-ųjų kovo 31-osios vakarą. Su draugais laiką leidęs miestelio kavinėje po įsiplieskusio konflikto jis buvo žiauriai sudaužytas ir suspardytas. Pirmąjį mėnesį Kęstutis, nepabusdamas iš komos, praleido Kauno medicinos universiteto klinikose. Prie sūnaus nuolat budėdavusiai Danguolei Girniukaitienei medikai neteikė vilčių, kad Kęstutis išgyvens. Moteris atsargiai liesdavo neatpažįstamai ištinusį sūnaus kūną ir maldaudavo neišeiti iš gyvenimo, nepalikti jos skausme. Kaip dabar prisimena Danguolė, pirmoji viltis, kad Kęstutis nemirs, jai sužibo tada, kai sūnus pradėjo atmerkti akis. Nors jose motina tematydavo buką, į nieką nereaguojantį žvilgsnį, savo ligonį ji nuolat kalbindavo. Po tokių monologų Danguolei baisiausia būdavo matyti Kęstučio skruostais nuriedančias ašaras. Netrukus moteris pradėjo "tartis" su komos ištiktu sūnumi - sumirksėti, jeigu jo atsakymas būtų teigiamas. Gavusi lauktus Kęstučio atsakymus Danguolė skubiai puldavo informuoti apie tai medikus. Šie, rodos, suvaidindavo nuostabą ir džiaugsmą, bet nelaimėlės pasakojimus vadindavo tik iliuzija. Tokių iliuzijų vedama motina toliau kantriai prižiūrėjo sūnų jau Vilkaviškio ligoninėje.
Kasdienybės stebuklai
Į namus parvežtas ligonis buvo, kaip dabar pats save įvertina, tarsi daržovė ar net malka - gulėjo nuo traumų iškraipytomis galūnėmis ir nepajudino nė pirštelio. Net galvos nenulaikydavo pats, nes buvo stipriai sužalotas kaklas. Vargas buvo Kęstutį maitinti - liežuvis susiūtas, dantys išmušti. Kaip košmarą Danguolė dabar prisimena mėnesius, per kuriuos bene vienintelis Kęstučio veiksmas buvo garsiai rėkti. Ar iš skausmo, ar iš nevilties, ar net nevalingai, dabar neaišku net pačiam Kęstučiui. Tik motinos kantrybė ir sumanumas prisijaukino sūnų iš naujo - po kelionių pas ekstrasensus ir ilgų patariamųjų pokalbių su jais Kęstutis pradėjo leisti motinai liesti, glostyti jo nesveikas rankas ir kojas, sumuštą galvą. Danguolė nuolat mankštindavo sūnų, pradėjo jį sodinti. Patarus netradicinės medicinos propaguotojams, kurių Danguolė visoje Lietuvoje ieškodavosi kaip paskutinės vilties, Kęstutis buvo nuolat maudomas ir vynuogių nuovire, ir degtinėje, ir citrinos skystyje. Per ilgus mėnesius motinai pavyko pratimais "atlupti" prie delno pritrauktus žaizdotus Kęstučio pirštus, gerokai atstatyti nejudrių kojų kryptį. Kantri bei išradinga moteris ir dabar kuria naujus pratimus, kad tik sūnui būtų nors žingsnelis į priekį. Štai mes radome Kęstutį sėdintį ant lovos, o jo ištiesta ranka buvo virvele pririšta prie per atstumą užfiksuoto vežimėlio.
Diena, kai po trejų Kęstučio visiškos negalios metų Danguolė, kitame kambaryje kalbėdama telefonu, išgirdo sūnų keistai brazdinantis ir aimanuojant, o netrukus rado jį savarankiškai atsisėdusį lovoje, šiuose namuose dabar vadinama pirmuoju stebuklu. Po to tų stebuklų būta ir daugiau - pirmieji ketvirtąją dešimtį įpusėjusio vyro suprantamai ištarti žodžiai, pirmosios perskaitytos eilutės, pirmosios pernykštę žiemą parašytos raidės, pirmasis šių metų pavasarį žengtas žingsnelis įsikibus pagalbininkų.
Kęstutis neslėpė, kad gyvenimą vertindamas tik nuo lovos jis vis labiau puola į neviltį ir neretai pamąsto, jog po chuliganų išpuolio geriau būtų nebepabudęs. Nevilties minutėmis vyras neslepia, kad jam labai sunku "sėdėti ant kitų sprando ir trumpinti jų gyvenimą".
Už skriaudą niekada neatleis
Lovos kaliniu tapusiam vyrui, nekuriančiam ateities svajonių, skaudu, kad šitaip jo gyvenimą sulaužę chuliganai, galima sakyti, išplaukė sausi. Nors jie buvo nustatyti operatyviai, įvykis ilgai buvo nebaigtas tirti, nes nukentėjėlis negalėjo duoti parodymų. Tik praėjus bene trejiems metams nuo to lemtingo vakaro, Kęstučiui pagaliau pavyko atkurti košmariškos egzekucijos detales. Šiandien K. Pėčelis ir jo artimieji dėkingi Vilkaviškio prokuratūros prokurorui Ramučiui Mickui, kantriai dirbusiam su negalios kamuojamu vyru ir sugebėjusiam sudėlioti visus taškus. Kita vertus, Kęstučiui nesuprantama tokia teismo nuosprendžiu įteisinta "lygiava", kai jis visam gyvenimui tapo visišku invalidu, o tokio jo likimo kaltininkams - virbaliečiams Žilvinui Kargeliui ir Artūrui Vieraičiui - už piktybinį chuliganizmą ir sunkų kūno sužalojimą tebuvo paskirtos vienerių metų ir keturių mėnesių laisvės atėmimo bausmės. Beje, nuteistieji, kolonijoje praleidę septynis mėnesius, buvo išleisti lygtinai. Šiandien jie ramiai sau gyvena laisvėje ir Kęstučiui lemtingu tapusio vakaro turbūt nė neprisimena. Abu vyrai iki šiol dar neįvykdę teismo nurodymo - neišmokėję civilinio ieškinio nei nukentėjusiajam (abu - po 13 455 Lt), nei Ligonių kasai (4 799 Lt). Pati prieš dvidešimt metų tapusi rimta ligone, pripažinta antrosios grupės invalide, Danguolė Girniukaitienė neslepia, kad šie pinigai būtų labai reikalingi: pirmiausia Kęstučiui būtų sutvarkyti ir sudėti dantys, būtų pagalvota apie nevienadienes psichologo konsultacijas, pinigų nuolat reikia ir kelionėms pas gydytojus, planuojamai įsigyti ortopedinei avalynei, kurią turėdamas Kęstutis jau dabar žada "pastatytas ir paremtas dienų dienas leisti prie lango".
- Mano likimą patvarkiusių niekdarių matyti nenorėčiau, - neslėpė Kęstutis. - Negaliu jų vadinti žmonėmis. Nėra jiems tokios bausmės, kad atpirktų manąją skriaudą. Nebent patys savo kailiu patirtų mano dalią. Nesu valdomas keršto ir jiems to nelinkiu, bet tik taip įsivaizduoju tikrą teisingumą.
Romualdo VILČINSKO nuotr.:
- Prieš pusšeštų metų invalidu padarytas Kęstutis neslepia praradęs gyvenimo viltį
- Užfiksuotas Kęstučio ir "Akistatos" fotografo Romualdo lažybų momentas įpareigojo abu vyrus šiek tiek pakeisti įprastą savo kasdienybę: pirmasis išdrįsiąs išeiti į lauką, antrasis - atsisakysiąs rūkymo!
- Slegiančią Kęstučio bėdą, be namiškių, puikiai supranta ir ištikimoji katytė Nikė
2003 07 23
