Mokykla - antrieji mūsų namai. Bet ar tai tiesa? Ar ji gali tapti antraisiais namais, jei čia esi nuolat užgauliojamas ir skriaudžiamas?
Neretas mokinys patiria bendraamžių smurtą. Kaip galima jaustis lyg niekur nieko kitą įžeidus taip, kad įlindęs į mažą patalpą ar tualetą, tas ima verkti... Nuolat užgauliojami vaikai ima galvoti net apie savižudybę, pasitraukimą iš gyvenimo. Dažniausiai uždaresni, tylesni ir galbūt neturintys draugų, kurie galėtų juos apginti, mokiniai. Kaip reikėtų jaustis mokinio, kurį nuolat uja, vietoje? Manau, pati to neatlaikyčiau, suglebčiau kaip klevo lapas po lietaus. Reikia būti labai stiprios valios žmogumi norint nepalūžti vienoje iš gyvenimo kryžkelių. Žinoma, laikui bėgant pamažu viskas keičiasi, tačiau ir laikas sunkiai užgydo žaizdas, kurias vis aitrina skausmo laužo paliktos žarijos, pamažu tave grauždamos, vis primindamos apie patirtą pragarą. Kodėl gi mes niekada tokių žmonių nepalaikome? Juokiamės iš jiems iškrėstų pokštų, pasakytų žodžių? Mums atrodo, kad taip ir turi būti. Jeigu esi vargšas, lėtesnis ar tiesiog ramaus būdo, tau bus sunku atlaikyti bendraklasių spaudimą.
Mano klasėje buvo toks atvejis: vienai bendraklasei ne tik teko keisti mokyklą, bet ir išvykti gyventi į kitą miestą. Man skaudėdavo širdį išvydus jos apsiašarojusias akis ir iš baimės, galbūt pykčio, drebančias rankas. Kodėl keisti mokyklą turi tas, kuris yra ujamas, o ne tas, kuris jį "šokdina"? Labai paprasta kam nors pasakyti, nors tai padaręs dar labiau nukentėsi, nes niekas nemėgsta skundikų.
Manau, kad pradėsime jaustis saugūs tik tada, kai užpilsime žemėmis du atskirus pasaulius - mokytojų ir mokinių. Dažniausiai mes bijome pačios baimės.
Kristina Kuzminskaitė, 15 m., Kėdainiai
