Birutė Karbauskienė
Marijampolės griežtojo režimo pataisos darbų kolonijoje bausmę už savo gyvenimo moters nužudymą atliekantis šio krašto gyventojas Alvydas Bielevičius (49 m.) pastaruoju metu laisvalaikį už grotų leidžia rašydamas skundus ir laukdamas, kaip į juos bus sureaguota. Aštuonerių metų laisvės atėmimo bausme nuteisto vyro didžiausias rūpestis - jo dvylikamečio sūnaus Artūro likimas, dabartinė kasdienybė. Nuteistasis įsitikinęs, kad jo brolio šeima, kurioje šiuo metu auga Artūras, yra neverta globėjų vardo arba reikalinga bent jau nuolatinio dėmesio "iš šalies".
Sunki Alvydo ranka
Trijų vaikų šeimoje užaugęs Alvydas, anot jo motinos, anksti išėjo iš namų, tad galbūt todėl jo savarankiškas gyvenimas ir nesusiklostė taip, kaip kiekvieni tėvai linki savo vaikams. Iširusi Alvydo santuoka, be tėvo likę augti du vaikai, kalėjimų duona... Iki pastarojo teistumo Alvydas buvo nuteistas tris kartus - už vagystę, tyčinį kūno sužalojimą. Jo vaikystės ir jaunystės draugai, dabartinio Smilgių kaimo gyventojai, ir šiandien tvirtina Alvydo baimindavęsi visada - labai jau agresyvus ir žiaurus jis būdavęs.
Bene prieš keturiolika metų Alvydas, atsidūręs Vilniaus krašte, sutiko iš tų kraštų kilusią Danutą Ramanauskienę ir pradėjo su ja dalintis bendra kasdienybe. Gimė abiejų sūnus Artūras. Kai Alvydas vėl pateko už grotų, o ir Danuta nebuvo ramaus, šilto, teisingo gyvenimo gerbėja, berniukas spėjo pajusti ir gatvės gyvenimo skonį, ir internatuose tvyrančią nelaimingų vaikų kasdienybės atmosferą. Kaip pasakojo Alvydo artimieji, Danuta kurį laiką labiau mėgo sąvartynų ir lindynių gyvenimą. Prieš keletą metų sugrįžus iš kolonijos Alvydui, sugyventiniai įsikūrė jo tėvų name, kuriame ir šiandien gyvena jaunesnysis Alvydo brolis Aldavinas su žmona Maryte. Pastarųjų teigimu, namų ir šeimos šilumą pajutusi Danuta netrukus tarsi būtų persimainiusi - tapo gana tvarkinga ir rūpestinga moteris. Nors Alvydas dažnai ją auklėdavo smurtu, Danuta kentė. Moteriai buvo dėl ko, nes užpraėjusių metų gale tuose pačiuose namuose apsigyveno ir iš internato atsiimtas jos bei Alvydo sūnus Artūras.
Kruvinas balandis
Simpatiškam, dabartinių jo mokytojų teigimu, meniškos sielos, gyvenimo nagų užgrūdintam ir "gatvės bacila" dar neužsikrėtusiam Artūrui, kuris Smilgių kaime pradėjo lankyti trečiąją klasę, o dabar yra Plutiškių vidurinės mokyklos penktokas, kasdien šalia savęs turėti abu tėvus buvo lemta vos pusmetį. Vieną praėjusių metų balandžio vidurdienį, kai jis buvo pamokose, namuose vyko, sakykime, saikingos išgertuvės. Kai Danutai iš rankos išsprūdo stikliukas ir išsiliejo degtinė, suirzęs ūmaus būdo Alvydas tą pačią akimirką smeigė jai duonriekiu. Moteris mirė tebūdama vos 45 metų. Artūro tėvas iškart buvo suimtas. Vaikas, vos prieš pusmetį pajutęs namų šilumą, vėl sutriko - grįžti į internatą ar vaikų namus nebenorėjo. Artūras prašė dėdės ir dėdienės, prie kurių per pusmetį spėjo priprasti, niekam jo neatiduoti.
Rūpestingas tėvas - tik kaukė?
Teisme Alvydas tikino, kad sugyventinę nužudė to nenorėdamas - tik auklėdamas ją esą dėl sūnaus nepriežiūros. Liudininkai to nepatvirtino - tuokart pietaujant jokio pokalbio apie sūnaus auklėjimą net nebuvę. Rūpestingo tėvo įvaizdį Alvydas tebekuria ir toliau, dabar jau kalėdamas. Jis atakuoja valstybės pareigūnus skundais ir prašo "priveržti" dabartinius savo sūnaus globėjus. Alvydas esą žino, kad brolis Aldavinas ir jo žmona Marytė girtauja, tingi dirbti, todėl savo gerovę kuria išleisdami už Artūro globą gaunamus valstybės skirtus pinigus. Taigi mažametis Artūriukas, anot jo, dabar išlaiko brolio šeimą ir jų atžalas.
Vaikas jaučiasi kaip namie
Artūrą mokančių pedagogų teigimu, našlaičiu likęs berniukas šiuo metu dėdės šeimoje gyvena gana laimingai - aprūpintas visomis mokymo priemonėmis, tvarkingas, visada pavalgęs, globėja domisi jo elgesiu. Jis niekada nėra prasitaręs, kad jam globėjai būtų blogi. Tiesa, stiklelis jų, ūkininkaujančių prie namų, pastogėje - neretas svečias, bet dėmesio globotiniui tikrai netrūksta. Marijampolės VTAS darbuotojai taip pat neturi duomenų, kad Marytė ir Aldavinas Bielevičiai sūnėną globoja tik dėl gaunamų pinigų. Juk oficialiais globėjais jie tapo kur kas vėliau (ar ne po keturių mėnesių), nei iš tiesų rūpinosi be tėvo ir be motinos likusiu vaiku. Ir iškart po tragiškojo įvykio korespondentei apsilankius Bielevičių namuose, Marytė tvirtino pripratusi prie mielo, paslaugaus ir darbštaus Artūro bei jį pamilusi. Tuomet moteris neturėjo jokios kitos minties - Artūras liksiąs kartu.
- Sunkiai suvokiamas nuteistojo rūpestis, - samprotavo "zonoje" jį aplankę VTAS darbuotojai. - Pats atėmė iš berniuko motiną, o dabar tikina esąs rūpestingas tėvas. Kur, jeigu ne šeimoje, geriausia augti vaikui? O Alvydas pasirūpino, kad tos tikrosios šeimos Artūras jau niekada neturėtų. Tėvas skundžiasi, kad globėjai nuteikinėja sūnų prieš jį - neduoda voko laiškui, neatveža į pasimatymus. Kodėl jis nepagalvoja, kad motinos žudiku tapusio, namuose nuolat kumščiais mosikavusio tėvo sūnus ir pats gali nenorėti, bet baimintis tai pasakyti? Tikrai keistoka situacija: pats auklėjamas kolonijoje, bet kupinas auklėjamojo pobūdžio pamokymų, kaip kitiems gyventi laisvėje. Ar nepavėluotos jo pamokos?..
