Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Pirmojo šių metų pusmečio pabaigoje Lietuvos įkalinimo įstaigose buvo beveik 9 000 nuteistųjų. Tarp jaunų, sveikų, jokių bėdų dėl sveikatos neturinčių asmenų yra nemažai senyvo amžiaus, invalidų, nepagydomos ligos glėbyje beviltiškai "spurdančių" kalinių. Visiškai paliegę žmonės, netekę regėjimo, rankų ar kojų, kamuojami paskutinių vėžio stadijų ir kitų sunkių susirgimų, neretai kelia gailestį - atrodo, kad atimdamas sveikatą pats gyvenimas jiems skyrė pačią žiauriausią bausmę. Ar humaniška paliegusius kalinius laikyti kartu su sveikaisiais? Ar sudėtinga beviltiškiems ligoniams "dovanoti" laisvę? Kokia išeitis yra geriausia?..
Kaliniai tampa globėjais
Pravieniškių antrosios SRPDK Sveikatos priežiūros tarnybos viršininkas Zdislovas Navickas prisiminė dar pernai kolonijoje už sugyventinės nužudymą kalėjusį buvusį boksininką, jūreivį, 81 metų sulaukusį senuką A. K. Per tardymo procesą išryškėjo jo psichikos pakitimai, buvo pastebėti labai aiškūs šio žmogelio senatvinės silpnaprotystės požymiai. Jis šlapinosi į lovą, visiškai nesiorientavo aplinkoje, nesuvokė, kas jam atsitiko. Atminties prašviesėjimo momentais A. K. kategoriškai neigdavo nužudęs sugyventinę ir tikino, jog tai padarė kaimynas. Beje, sklido gandai, jog šis žmogus buvo labai turtingas, todėl norėdami pasiglemžti svetimą turtą giminaičiai pasistengė jį įgrūsti į kalėjimą. Kadangi sveikata buvo tikrai silpna, daugiausia laiko nuteistasis praleisdavo Sveikatos priežiūros tarnybos stacionare, ne kartą buvo siunčiamas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę. Deja, vėl grįžęs į "zoną", jis be globos neišsiversdavo. Administracija buvo paskyrusi kitą nuteistąjį, kuris juo rūpinosi. Šiuo metu minėtoje įkalinimo įstaigoje yra keli asmenys, kuriems taip pat reikalinga nuolatinė priežiūra. Štai 65 metų sulaukęs Kaišiadorių rajono gyventojas Juozas L. serga kraujagysline demensija. Šis vyriškis nėra psichikos ligonis, tačiau dėl senatvės bei praeityje patirtos galvos traumos sutrikusi jo atmintis, orientacija, pusiausvyra, loginis mąstymas. Dėl to nuteistasis nė minutei negali būti paliktas vienas. Šį žmogų visą laiką (jau pusantrų metų) prižiūri kitas kalinys Stanislovas. Jis padeda vyriškiui nusiprausti, apsirengti, kartu su juo keliauja į valgyklą (kai "globotinio" savijauta dar labiau suprastėja, iš valgyklos atneša maistą arba jį ruošia pats), nuveda pas medikus. Stanislovas tikino, jog be jo paramos šis žmogus negalėtų net pavalgyti, prie "globotinio" neretai tenka keltis naktį, žodžiu, jis šiuo žmogumi rūpinasi lyg tėvu. Ar Stanislovas tai daro tiktai iš gailesčio, užjausdamas sunkiai sergantį žmogų?.. Ne visai. Vadinamasis globėjas pripažino, jog Juozas gauna pensiją, todėl jie abu keletą kartų per mėnesį apsilanko parduotuvėje. Savo globėjui Juozas leidžia nusipirkti cigarečių, arbatžolių, dešros, kitų maisto produktų. Tokio atlygio Stanislovui visiškai pakanka. Ateinantį pavasarį Juozas bus išleistas į laisvę. Į klausimą, ar nebus gaila skirtis su savo globotiniu, Stanislovas atsako, jog, ko gero, vėl atsiras kitas žmogus, kuriuo reikės rūpintis. Vyriškis tikino jau spėjęs priprasti prie tokių pareigų, nes jam ir anksčiau teko globoti paliegusius nuteistuosius.
Pravieniškių pirmosios SRPDK direktorius Alekas Mozorovas patvirtino, jog nė vienas kalinys, kuriam reikalinga tokia parama, be jos nepaliekamas. Paprastai globėjais skiriami kiti nuteistieji, nes sergantį žmogų nuolat slaugyti Sveikatos priežiūros tarnybos stacionare nėra būtina. Už atliekamą darbą globėjams administracija kas mėnesį skiria 20-30 litų pašalpas. Dažniausiai sunkiai sergančius kalinius sutinka prižiūrėti jokios paramos iš laisvės negaunantys nuteistieji.
Sunkiems ligoniams - atskiri skyriai
Su invalidais ar kitais sunkiai sergančiais kaliniais panašiai elgiamasi ir kitose kolonijose. Tiesa, vienose įkalinimo įstaigose tokius ligonius stengiamasi dažniau atiduoti medikų globon, t. y. ilgesniam laikui juos įkurdinti Sveikatos priežiūros tarnybos stacionare (tai praktikuojama Pravieniškių pirmojoje SRPDK, kur pastaruoju metu nuolat gydomi trys tokie asmenys), o kitur (pavyzdžiui, Vilniaus pirmojoje SRPDK) jie apgyvendinami vienoje patalpoje. Kaip jau buvo minėta, dar kitose kolonijose sunkūs ligoniai neišskiriami iš kitų nuteistųjų būrio. Šiuos žmones globojantys kaliniai pripažino, jog invalidai, sunkiomis, nepagydomomis ligomis sergantys nuteistieji trukdo ne tik kitiems kaliniams, bet ir pastarieji ne visuomet geranoriškai elgiasi paliegėlių atžvilgiu. Todėl natūraliai kyla klausimas, ar nebūtų galima įkurti atskiro skyriaus (nebūtinai atskiros kolonijos) kurioje nors įkalinimo įstaigoje, kur kalėtų sunkūs ligoniai. Tokiai nuomonei pritarė daugelis kolonijų administracijos darbuotojų ir pačių kalinių. Tokiuose skyriuose būtų galima sukurti atitinkamas kalėjimo sąlygas ir priežiūrą. O dabar kolonijų darbuotojams iškyla nemažai keblumų. Štai Pravieniškių pirmojoje SRPDK teko bendrauti (raštu) su paskutines savo gyvenimo dienas skaičiuojančiu nuteistuoju, sergančiu gerklės vėžiu. Kelerius metus kalėti už plėšimą nuteistas vyriškis po gerklės pašalinimo operacijos negalėjo normaliai maitintis. Kolonijos Sveikatos priežiūros tarnybos viršininkė Jakaterina Gurinovič asmeniškai paprašė valgyklos vedėjos, kad ši pasirūpintų beviltiškai sergančio žmogaus maitinimu. Jam reikėjo ruošti skystą maistą - pertrinti sriubas, virti skystą košę. Klausimas buvo išspręstas. Deja, tokie atvejai įstatymuose nenumatyti. Kolonijų administracijos pačios privalo rūpintis sunkiai sergančių kalinių bausmės atlikimo sąlygomis.
Nuteistųjų likimai - medikų rankose
Kyla klausimas, ar verta beviltiškai sergantį ligonį, nevaikštantį invalidą laikyti įkalinimo įstaigoje? Iš tiesų, mūsų įstatymai numato tam tikras išlygas. Laisvės atėmimo vietų ligoninės (LAVL) vyriausiasis gydytojas Vladimiras Fotinas patvirtino, jog medikai vadovaujasi VRM bei Sveikatos apsaugos ministerijos įsakymu "Dėl LR Baudžiamojo kodekso 57 straipsnio ir LR Pataisos darbų kodekso 107 straipsnio įgyvendinimo tvarkos". Šiuo įsakymu patvirtintas nepagydomų ligų ir sveikatos būklių, dėl kurių nuteistieji gali būti atleisti nuo tolesnės laisvės atlikimo bausmės, sąrašas. Jei nuteistojo sveikatos būklė atitinka minėtame sąraše nurodytus susirgimus, laisvės atėmimo vietų ligoninės specialioji gydytojų komisija (jos sudėtyje yra gydantis gydytojas, skyriaus vedėjas, Kalėjimų departamento sveikatos priežiūros tarnybos viršininkas), visapusiškai ištyrusi ligonio sveikatą, gali siūlyti teismui atleisti tokį kalinį nuo tolesnės laisvės atėmimo bausmės dėl ligos. Taigi paūmėjus sveikatos būklei, iš kolonijų sunkūs ligoniai siunčiami į Laisvės atėmimo vietų ligoninę. Nustačius, jog žmogaus padėtis tikrai beviltiška, minėtoji gydytojų komisija pati siūlo teismui atleisti jį nuo tolesnės bausmės. Taigi būti "komisuotam", t. y. išeiti į laisvę anksčiau laiko dėl ligos, nėra paprasta. Medikai siūlo išleisti į laisvę tuos kalinius, kuriems reikalinga nuolatinė slauga, simptominis gydymas (reikia nuolat leisti nuskausminamuosius bei kitokius vaistus). Štai 1997 metais teismui komisija pasiūlė nuo bausmės atleisti 16 (atleido - 13), 1998 m. - 16 (atleido - 11), 1999 m. - 6 (atleido - 5), 2000 m. - 6 (atleido - 4) nuteistuosius. Šiemet teismui pateiktos medikų išvados dėl dešimties kalinių atleidimo nuo tolesnės bausmės. Teismas nusprendė "komisuoti" tiktai du nuteistuosius. Kitų likimas dar bus sprendžiamas. Dažniausiai dėl paminėtos priežasties buvo išleisti į laisvę asmenys dėl onkologinių ir psichinių susirgimų. Beje, priimdamas sprendimą, teismas pirmiausia įvertina labai svarbų dalyką - ar išleistas į laisvę dėl ligos ekskalinys nebus pavojingas visuomenei.
Minėta tvarka galioja tik nuteistiesiems. Jei sunkus ligonis atsiduria tardymo izoliatoriuje (arba būdamas suimtas suserga sunkia liga), LAVL gydytojų teikimu pareigūnui, kurio žinioje yra tokios asmens byla (tardytojui, prokurorui ir t. t.), siūloma pakeisti kardomąją priemonę.
Į gatvę neišmeta
Visai nenuostabu, jei teismo "komisuotas" žmogus neturi kur prisiglausti. Tokiais atvejais kolonijų administracijos taip pat nelieka abejingos buvusio kalinio likimui. Štai Vilniaus pirmosios GRPDK direktoriaus pavaduotojas Zdislovas Subočius paminėjo atvejį, kuomet pagal Amnestijos įstatymą į laisvę paleisto invalido (be abiejų kojų) R. nenorėjo priimti nė viena Lietuvos globos įstaiga. Šis vyriškis artimųjų neturėjo, o laikinai apgyvendintas vienuose nakvynės namuose įvykdė sunkų nusikaltimą - nužudė kitą likimo brolį. Kolonijos administracijai vis dėlto pavyko susitarti su Vilniaus geležinkeliečių ligonine, kuri savo globon priėmė buvusį invalidą kalinį. Z. Subočius patikino, jog išspręsti šiuos klausimus padeda gerai susiklostę santykiai tarp kolonijos bei Vilniaus miesto nakvynės namų, taip pat Socialinės paramos centro darbuotojų. Iš tiesų invalido žmogaus į gatvę neišmesi - net jeigu jis gyvenime yra pridaręs daug blogų dalykų...
