Virginija GRIGALIŪNIENĖ
Aukštesnįjį išsilavinimą įgijęs, anksčiau neteistas vilnietis Mantas E. (23 m.) tik laimingo atsitiktinumo dėka nenužudė savo motinos. Tačiau pavojingas nusikaltėlis nuo bausmės buvo atleistas. Teismo psichiatrai nustatė, kad nusikaltimo darymo metu jaunuolis nesuprato savo veiksmų. Teismui nieko kita neliko, kaip Mantą E. pripažinti nepakaltinamu.
Nesutarimai dėl merginos
Kai Mantui E. suėjo penkeri metukai, medikai jam diagnozavo psichikos ligą (epilepsiją). Dėl šios priežasties vaikas mokėsi specialiojoje mokymo įstaigoje, po to baigė aukštesniąją prekybos ir verslo mokyklą.
Tuo pat metu šioje mokykloje mokėsi ir Rasa. Netrukus Mantas su ja ėmė draugauti, o dar po kurio laiko mylimąją pakvietė apsigyventi kartu. Kai bute atsirado nauja gyventoja, motina ir sūnus ėmė labai nesutarti. Antonina E. buvo įsitikinusi, jog nesutarimų kaltininkė buvo būtent Rasa.
Kadangi nesutarimai tarp motinos ir sūnaus dažnėjo, tarpusavio rietenos vis stiprėjo, Antonina E. pareikalavo, kad Rasa išsikraustytų iš josios buto. Ši netrukus taip ir padarė - gyvenamąjį plotą išsinuomojo kitur. Tai, be abejo, labai nepatiko Mantui. Vieną dieną Mantas motinai į mobilųjį telefoną atsiuntė žinutę, jog pasiliekąs su Rasa - pas motiną esą niekada negrįšiąs.
Kurį laiką motina ir sūnus nebendravo išvis. Įsitikinusi, kad sūnus tvirtai apsisprendė su ja nutraukti visus ryšius, Antonina E. parašė Mantui SMS žinutę - paprašė sugrąžinti buto raktą. Gautas atsakymas motiną be galo nudžiugino! Sūnus rašė maždaug taip: "Mamyte, už viską tavęs labai atsiprašau, pasiilgau, noriu susitikti ir pasikalbėti..." Antonina E. tuojau pat su sūnumi susiskambino. Buvo sutarta susitikimo vieta ir laikas.
Pasibaigė šoviniai
Kaip vėliau paaiškėjo, motinos atsiprašydamas ir kviesdamas ją į susitikimą, Mantas E. buvo niekingas veidmainis: jis su motina norėjo susitikti tik dėl vienintelės priežasties - kad ją nužudytų! Pasirodo, Mantas ant motinos mirtinai supyko už tai, kad ši nenorėjo taikytis prie Manto draugės, kad paprašė atiduoti buto raktą...
Ikiteisminį tyrimą atliekantiems pareigūnams Mantas E. prisipažino, jog, atsikraustęs į draugės Rasos išsinuomotą butą, surado kažkieno paliktą revolverį "Alfa" su pilnu būgnu šovinių. Ruošdamasis susitikti su motina, vaikinas patvirtino šį ginklą įsimetęs į kišenę...
Įsėdęs į motinos automobilį, Mantas gailiu balseliu prisiminė amžiną atilsį močiutę, jau seniai besiilsinčią Karveliškių kapinėse. Motinai sumelavęs, neva jaučiąs sąžinės graužatį dėl užmiršto kapo, pasiūlė pirmiausia čion ir nuvažiuoti. Motina mielai sutiko. Beje, Mantas įsitaisė ne priekyje, šalia motinos, o ant galinės sėdynės.
Karveliškių kapinių jie taip ir nepasiekė. Kai motinos vairuojamas automobilis buvo jau netoli kapų, slapčia ginklą užsitaisęs Mantas paprašė, kad motina trumpam stabtelėtų. Girdi, jį staiga prispaudė "gamtiniai reikalai", o čia pat, pakelėje - miškelis... Vos automobilis sustojo, Mantas į motiną nukreipė revolverį ir ėmė šaudyti.
- Viskas įvyko labai greitai, lyg sapne, - vėliau prisiminė Mantas E. - Kadangi pirmaisiais šūviais motinos nepribaigiau, ji spėjo išlipti lauk. Iššokau iš automobilio ir aš... Šoviau į ją dar kelis kartus, bet ir vėl nesėkmingai...
Kai baigėsi šoviniai ir pamišėlis ėmė svarstyti, ką daryti toliau, sužeista ir siaubingai išgąsdinta motina, sukaupusi visas jėgas, įstengė skubiai įsiropšti atgal į mašiną ir, užvedusi variklį, pabėgo... Leisgyvė moteris sustojo tik už kelių kilometrų - įsitikinusi, jog sūnus nepavys.
Antonina E. paskambino dukrai: pranešė, kas ją ką tik buvo užpuolęs ir sužalojo. Dukra motiną skubiai nuvežė į ligoninę. Čia nukentėjėlė buvo iškart operuota (iš kūno išimti šovinių palikti metalo gabaliukai). Apie įvykdytą nusikaltimą medikai informavo policijos pareigūnus.
Nuo atsakomybės atleido
Supratęs, kad motinos nepavys, Mantas E. sugrįžo pas savo draugę į nuomojamą butą. Mantas Rasai kuo ramiausiai ėmė pasakoti ką tik buvęs susitikęs su motina. Ją, girdi, apgavęs - paprašęs nuvežti prie močiutės kapo, kad pakeliui galėtų... nužudyti! Nušauti! Vaikinas neslėpė apmaudo, jog šio kraupaus sumanymo įgyvendinti nepavykę - motina esą pabėgusi.
Rasa šiais draugo žodžiais negalėjo patikėti! Tačiau visas abejones netrukus išsklaidė į duris pasibeldę policijos pareigūnai. Jie Mantą išsivežė.
Nors ikiteisminį tyrimą atliekantiems pareigūnams Mantas davė nuoseklius parodymus, paaiškino, kodėl buvo supykęs ant motinos ir siekė su ja susidoroti, sužinojus, kad jis nuo vaikystės serga psichikos liga, buvo nuspręsta įtariamajam skirti teismo psichiatrinę ekspertizę. Ambulatorinę ekspertizę atlikę specialistai rekomendavo Mantą E. ištirti nuodugniau -pasiūlė skirti stacionarinę teismo psichiatrinę ekspertizę. Autoritetingų psichiatrų komisija Mantą E. stebėjo ilgiau nei mėnesį ir galiausiai nusprendė, kad, šaudamas į motiną, vaikinas nesuvokė, ką daro (nes tuo laiku sirgo ir dabar serga progresuojančia psichikos liga). Teismo posėdyje dalyvavusi ekspertė psichiatrė pabrėžė, jog Mantas E. negali būti teisiamas už padarytą nusikaltimą ir rekomendavo jam skirti priverstinį gydymą psichiatrijos ligoninėje sustiprinto stebėjimo sąlygomis. Teismas taip ir padarė.
Beje, valstybinį kaltinimą šioje byloje palaikęs prokuroras prašė teismą iš įtariamojo priteisti gydymo išlaidas - 1 603 litus - už nukentėjusiosios Antoninos E. gydymą. Šį ieškinį teismas atmetė. Mat, kaip nurodyta įstatymuose, tuo atveju, kai nusikaltimą padaro nepakaltinamas asmuo, jis atleidžiamas ir nuo baudžiamosios atsakomybės, ir nuo su nusikaltimu susijusių nuostolių padengimo.
Akmuo į mažamečio galvą
Teismo sprendimu nuo baudžiamosios atsakomybės buvo atleistas ir ukmergiškis Raimondas Č. (17 m.). Teismo psichiatrų komisija šį vaikiną irgi pripažino nepakaltinamu. Pernai, rugsėjo pabaigoje, vienos Ukmergės miesto gimnazijos kieme per pertrauką lakstė mokinukai. Staiga vienas iš vaikų, mažametis Jonas G., suklupo ir abiem rankytėmis užsidengė galvą. Ir Jono klasės draugai, ir atsitiktiniai praeiviai patvirtino, kad į berniuką be jokios priežasties paleido akmenį pro šalį žingsniavęs nepažįstamas vaikigalis. Pasak liudytojų, Jono vietoje galėjo atsidurti bet kuris kitas vaikas.
Mažasis nukentėjėlis buvo skubiai išgabentas į rajono ligoninę, o iš čia, įtarus sunkią galvos traumą - į Kauno medicinos universiteto klinikų Vaikų reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyrių. Čia Jonukui buvo diagnozuotas kaukolės lūžis, prireikė skubios operacijos. Na, o chuliganas bemat atsidūrė policijos rankose. Paaiškėjo, kad tą dieną septyniolikmetis Raimondas Č. su motina buvo nuvykęs į polikliniką. Kadangi tuo metu gydymo įstaigoje buvo daug žmonių, motina paliepė sūnui eiti namo. Įkandin Raimondo namo netrukus grįžo ir motina. Po dešimties dienų moteris iš policijos išgirdo pritrenkiančią naujieną - tądien, kai abu lankęsi poliklinikoje, josios sūnus sunkiai sužalojęs mažametį! Iš pradžių Raimondas Č. atkakliai gynėsi į nepažįstamą vaiką be jokios priežasties metęs akmenį. Kai Raimondas sužinojo, jog yra daug įvykio liudininkų, kurie chuliganą atpažino, nori nenori teko prisipažinti. Kadangi jau keleri metai Raimondas Č. buvo psichiatro įskaitoje (kaip tvirtino motina, sūnus per avariją patyrė sunkią galvos traumą), buvo nuspręsta visų pirma išsiaiškinti, ar sunkų nusikaltimą padaręs septyniolikmetis yra pakaltinamas. Teismo psichiatrų komisija nustatė, jog po sunkios galvos traumos Raimondui Č. išsivystė silpnaprotystė, dėl to jis nesuvokia savo veiksmų ir negali už juos atsakyti. Psichiatrai pasiūlė taikyti chuliganui tik priverčiamąjį gydymą psichikos sveikatos priežiūros įstaigos stacionare. Su tuo nieku gyvu nenorėjo sutikti Raimondo Č. motina. Ji teisme karštai tvirtino, jog ir pati įstengtų ligotą sūnų prižiūrėti, garantavo, kad jis daugiau niekada niekam nieko bloga nepadarys. Tačiau teismas nusprendė, jog Raimondui Č. bent kurį laiką reikalinga nuolatinė medikų priežiūra. Nukentėjusio berniuko tėvai teismo buvo prašę iš nepilnamečio kaltininko tėvų priteisti 137 litų litų turtinės ir 20 000 litų neturtinės (moralinės) žalos atlyginimą, tačiau šie ieškiniai buvo atmesti (kaip minėta, nepakaltinamieji asmenys ar jų įstatyminiai atstovai už padarytą žalą neatsako).
