Irena ZUBRICKIENĖ
Vilkaviškio policininkai, šių metų kovo 28-osios rytą gavę pranešimą iš Lakštučių kaimo, kad Irenos (41 m.) ir Tomo Gerardo Vilčiauskų (35 m.) namuose po nakties aptiktas nebegyvas Tomas Gerardas, ne iš karto suprato, jog teks aiškintis žiauraus smurtinio nusikaltimo aplinkybes ir kaltininką. Nors nuvykę pareigūnai plika akimi pastebėjo kraujosruvas ir nubrozdinimus ant lavono, gulėjusio lovoje, galvos, jiems buvo teigiama, jog jokio smurto nebuvę - esą nelaimėlis ir išvakarėse, ir kelias dienas prieš tai buvo labai girtas ir dažnai kritinėjo. Pareigūnai atkreipė dėmesį į tvarką namuose - muštynes ar rimtą konfliktą liudijančių detalių jie nepastebėjo. Irena Vilčiauskienė dargi spėjo sulaukti pažįstamųjų užuojautos dėl vyro mirties.
Po kelių dienų, atlikus išsamią lavono ekspertizę, tapo aišku, kad Tomas Gerardas Vilčiauskas žiauriai sumuštas ir dėl to miręs, vadinasi, nužudytas. Jam buvo sulaužyti šonkauliai, sumušta galva, krūtinė, kitos kūno dalys. Specialistai nustatė, kad mirtis jauną vyrą ištiko kraujui išsiliejus po galvos smegenų dangalais. Įvykį pradėjusiems narplioti pareigūnams teko darbuotis rimčiau - atkurti paskutiniųjų Tomo Gerardo gyvenimo dienų detales.
Vilčiauskų bičiulis Vidmantas Karpavičius, lakštutiškis, neslėpė: tuo metu su sutuoktiniais kasdien gėręs net šešias paras iš eilės. Išgerti užsuko ir lemtingąją dieną - iš pat ryto trise per porą valandų ištuštino vieną litrą degtinės. Vidmantas pastebėjo, kad Tomo Gerardo veidas išmargintas kraujosruvomis, tačiau vyriškiui į sielą nelindo, ramiai gėrė toliau. Vėliau prie gerokai jau kauštelėjusios trijulės prisijungė užsukęs Ignas Tamašauskas (18 m.), tame pačiame kaime gyvenantis Irenos Vilčiauskienės sesers sūnus. Gana tvarkingas, neteistas, iš daugiavaikės šeimos kilęs vaikinas, tuomet besimokęs Marijampolės profesinio rengimo centro Vilkaviškio skyriaus trečiajame kurse. Ketvertukas išgėrė dar vieną litrą degtinės.
Pavakare Vidmantas Karpavičius, jau būdamas girtas, kompaniją paliko. Štai tada išgertuvės įgavo tragedijos atspalvį. Vienu momentu sutuoktiniai Vilčiauskai susiginčijo: šeimos galva pradėjo keikti žmoną, kad ši per daug gerianti ir nežiūrinti namų bei vaikų, staiga supyko ir dėl to, kad Irena tuokart neįpylė jam degtinės. Anot Igno, tetėnas pradėjo grasinti Irenai smurtu ir nelaiminga ateitimi. Šito vaikinas tikino negalėjęs klausyti - privalėjęs džentelmeniškai stoti tetos pusėn.
Jaunuolis "stojo" taip, kad staiga ant Tomo Gerardo kūno pasipylė smūgių kruša - ir rankomis, ir kojomis. Tik vėliau specialistai nustatys, kad nelaimėlis sulaukė ne mažiau dvidešimties stiprių kirčių ir spyrių. Tai žinodami policininkai įdėmiau apžiūrėjo įvykio vietą (Vilčiauskų namus), ant durų, kambario sienų, ant lovos galinės dalies, ant patalynės užvalkalų aptiko kraujo dėmių. Į šonus tiškusio kraujo likučių buvo matyti ir ant medinės lentynėlės, ir ant grindų. Tapo aišku, kad po smurto protrūkio Vilčiauskų namuose bandyta kruopščiai paslėpti įkalčius: kruvina kiliminė danga buvo plauta ir išnešta į sandėliuką, o kambaryje ant grindų patiestas švarus kiliminis takas, po kuriuo - nesugebėtos išvalyti kraujo dėmės, be to, vonios kambaryje aptikta drėgna paklodė, ant kurios taip pat buvo likusios skalbtų kraujo dėmių žymės. Visa tai - Irenos Vilčiauskienės darbas, nes, anot moters, to labai prašęs sūnėnas, kuris lemiamu momentu nesuvaldė savo įsiūčio, bet esą netroško giminaičio mirties.
Ir anksčiau šiokių tokių reikalų su teisėsaugininkais turėjęs Ignas, būdamas neblaivus ir pagautas pykčio, tetėną mušė, stumdė, reikalavo atsiprašyti neva įžeistos Irenos, o kai tas atsiprašymas jaunajam "taikdariui" pasirodė per šaltas, toliau spardė tetėną, daužė gulintį ir tyčiojosi iš jo. Suvokęs, ką padarė (Irena ir Ignas gana greitai suprato, jog Tomas Gerardas nebegyvas), Ignas sutriko: jiedu su teta pakėlė nelaimėlio kūną nuo grindų ir paguldė ant lovos. Tada puolė tvarkyti namus. Apie vidurnaktį Irena, kaip neva rūpestinga žmona, dar nuskuodė pas kaimyną Vidmantą Karpavičių, buvusį ryto sugėrovą, ir pranešė, kad Tomas Gerardas "keistai guli nebekvėpuodamas". Sugėrovas niekuo negalėjo padėti - tik nuėjęs įsitikino, kad girta moteris vapėjo tiesą.
Irena ir žudiku netikėtai tapęs Ignas naktį praleido žinodami, kad toje pačioje pastogėje yra ir negyvėlis. Į policiją buvo pranešta tik rytą, kai teta ir sūnėnas jau buvo aptarę, kokią melagingą versiją pateiks pareigūnams. Porą dienų jiems sekėsi vedžioti policininkus už nosies, bet yla iš maišo vis tiek išlindo...
Ignas Tamašauskas buvo apkaltintas tyčia nužudęs žmogų ir suimtas. Irenai Vilčiauskienei buvo pareikštas kaltinimas slėpus nusikaltimą. Moteris to neneigė - tikino tenorėjusi padėti jaunam sūnėnui (šis atrodęs labai išsigandęs), nes gyvenimas su vyru jai jau neva buvo virtęs pragaru. (Kad pati girtuokliaudavo kartu, į "pragaro" kančias moteris "neįrašė".)
Bartninkų seniūnijoje teigiama, kad Igno Tamašausko šeima charakterizuojama daug geriau nei nužudytojo. Po įvykio giminaičiai susipriešino. Piktos bei skaudžios emocijos liejosi ir Kauno apygardos teismo salėje, kur neseniai buvo nagrinėjama T. G. Vilčiausko nužudymo byla. Teisiamojo artimuosius itin sutrikdė teisėjų kolegijos paskelbtas verdiktas - pirmą kartą teisiamųjų suole atsidūrusiam (dabar jau žudikui) Ignui Tamašauskui paskirta aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmė.
Bausmės neišvengė ir žudiką dangsčiusi bei nusikaltimą nutarusi slėpti Irena Vilčiauskienė. Jai teismas paskyrė šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, kurios vykdymą atidėjo vieneriems metams. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad teisiamoji yra dviejų mažamečių mergyčių mama, privalanti pasirūpinti jų kasdienybe.
Kaip informavo "Akistatą" Bartninkų seniūnijoje, Vilčiauskų šeima, kurią dabar paženklinęs gedulas, kaime buvo pelniusi per daug alkoholį garbinusių sutuoktinių vardą. Kalbama, kad šeimoje iki tragedijos ne kartą liejosi smurtas. Esą ranką prieš vyrą neretai keldavo ir įkaušusi Irena - kraujosruvomis paženklintą Tomą Gerardą matę ir jo artimieji. Niekur nedirbę ir tik daržą bei karvę turėję sutuoktiniai vertėsi sunkiai - didžiausias lobis jiems būdavo kas mėnesį Irenos tėvuko, kuris gyveno kartu, gaunama pensija. Sutuoktiniai gyveno nesilepindami - tokį likimą buvo nuskyrę ir savo dukrelėms. Seniūnijos darbuotojų teigimu, pilka kasdienybė mergytėms prašviesėdavo, kai šeimą aplankydavo Kaune gyvenanti Tomo Gerardo mama, taip pat mergaičių mokytoja ar Irenos sesuo, Igno motina.
Po Vilčiauskų namuose įvykusios tragedijos abi jų dukrelės, pradinukės, išvyko gyventi į Kauną pas močiutę, kuriai buvo paskirta laikina anūkių globa.
