Irena ZUBRICKIENĖ
- Noriu kuo greičiau į Kauno klinikas, kur man žadėjo pritaikyti kojos protezą. Paskui tas pats laukia ir rankos. Dešiniosios akies man jau jokie daktarai nesugrąžins, o ir kairiąja matau prasčiau nei prieš nelaimę. Išdraskytas žandikaulis, kurį dabar ženklina randai, - turbūt mažiausia iš visų tada patirtų bėdų, - išdėstė apie savo negalią lovoje dienas ir naktis leidžiantis Andrius Aleksa (19 m.), Klausučių kaimo (Vilkaviškio r.) gyventojas, apie kurį bene porą praėjusių metų gruodžio savaičių netilo kalbos ne tik Klausučių apylinkėse. - Jeigu netikėčiau, kad dar vaikščiosiu abiem kojom, turbūt nesinorėtų gyventi.
Praėjusių metų gruodžio 9-osios popietė buvo lemtinga Andriui ir keliems jo draugams. Andriaus motinai priklausančiame garaže tądien jis plušėjo prie artilerijos sprogmens, kurį su tokiais pat nerūpestingais draugais buvo parsinešęs iš netoliese esančio Žaliosios miško. Artėjant Naujiesiems metams jie, iškrapštę trotilą, ketino pasigaminti galingų fejerverkų.
- Besidarbuodamas mūsų garaže aš buvau nugara atsirėmęs į automobilį ir krapščiau parsineštą sviedinį, - lėtai ir kiek nenoriai pasakoja Andrius jo gyvenimą pakeitusios dienos prisiminimus. - Kad gali kas nors atsitikti, nebuvo nė minties. Staiga kažkas pradėjo šnypšti. Tą akimirką pagalvojau, kad gali sprogti, todėl atsisėdęs loštelėjau kiek įmanoma atgal. Kaip tik tuo momentu pas mane į garažą atėjo du draugai, kurių laukiau. Sprogimo garso aš nepamenu - gal sąmonė buvo pradingusi. Bet paskui vėl tuoj pat grįžta vaizdai: kruvina mano ranka, tokia pat koja, prie manęs palinkusi mama... Skausmo aš tada nejaučiau, net bandžiau stotis, tik atsimenu, kad visi aplinkui buvo labai susirūpinę.
Sprogimas garaže buvo pražūtingas Andriaus draugui Valdui Urbanavičiui (23 m.) - vaikinas, vežamas į ligoninę, mirė. Sunkiai sužalotas Andrius buvo išgabentas į Vilkaviškio ligoninę, vėliau - į Kauno medicinos universiteto klinikas. Garažo tarpduryje per sprogimą stovėjęs Algirdas Bendaravičius (17 m.) atsipirko išgąsčiu ir nesunkia kojos trauma.
Andrių medikai "sulipdė", tik ant kojų dar nepastatė, nes reikia sulaukti, kol galutinai užgis žemiau kelio amputuotos dešiniosios kojos randai. Tuomet vaikinui prie nupjautos kojos bus pritvirtintas protezas. Jokios baimės nelaimėlis nejaučia - užgrūdino ir pripratino iškentėtos trys kojos operacijos. Panašus likimas laukia ir amputuotos kairiosios rankos. Andrius ligoninėse jau nuteiktas, kad protezai netruks "susigyventi" su galūnių bigėmis ir pašalietis, nežinodamas apie vaikino nelaimę, net nesupras, kad jo ranka ir koja - negyvos. Kur kas greičiau dar ilgai bus pastebimos sužalotos jaunuolio akys - dešinioji visiškai nereaguoja į aplinką, o kairioji kiek pasilpusi. Dabar Andrius, sulaukęs netikėtų svečių, kalbėdamas stengiasi nežiūrėti pašnekovui į akis - jam nejauku demonstruoti savo akių negalią.
Antrąjį savo gyvenimą pradėjęs Andrius, ligoninėse praleidęs bene du mėnesius, jau skaičiuoja, ką gali savarankiškai atlikti - pakurti krosnį, užkaisti puodą, išsivirti arbatos. Per Užgavėnes ir blynų pats išsikepė. Nuo lovos pakilusiam vaikinui visuomet būna pritrauktas invalido vežimėlis, kuriuo jis gali pasiekti bet kurį namų kampą, tačiau sportiškai sudėtam Andriui kur kas smagiau po namus šuoliuoti viena koja. Motinai tai labai nepatinka, nes, neišlaikius pusiausvyros, nuolat gresia pavojus pargriūti, bet Andrius pasitiki savo jėgomis ir šokinėja.
Gyvenimas lovoje Andriui jau labai įgrisęs. Šalia stovintis televizorius nusibodo, skaitinėti - irgi ne visada būna noro. Labiausiai Andrius laukia valandų, kai pas jį kasdien apsilanko geriausi draugai Arnas ir Algirdas. Pastarasis - tas pats, kuris tąkart garaže buvo tragedijos liudininkas ir dalyvis. Andrius neslepia apmaudo, kad nebegali motinai padėti ūkio darbuose. Iki nelaimės abu jie darbus buvo pasiskirstę - motina nuvargdavusi mažiau.
Didžiulė Andriaus svajonė - išsilaikyti vairuotojo teises ir sėsti prie automobilio vairo. Krapštuku motinos vadinamas Andrius jau dabar prašosi leidžiamas į garažą, kur galėtų vėl kurti, remontuoti, tverti - daryti tai, kas jam labiausiai gyvenime sekasi. Apie tai byloja Andriaus anksčiau padaryti daiktai - dvi valtys, elektrinis pjūklas malkoms pjauti, kiti buities reikmenys. Ne be reikalo Andrius kaime žinomas kaip racionalizatorius, vikrių rankų savininkas. Vaikinas viliasi, kad ir vienos rankos pirštais jis sugebės vėl daryti tai, ką mėgsta.
Tragiška nelaimė akimirksniu apvertė Andriaus gyvenimą aukštyn kojomis. Suluošintas, tarsi būtų blaškęsis fronto keliais, vaikinas yra nedarbingas, pripažintas visiškos negalios pirmosios grupės invalidu. Jaunuoliui kas mėnesį mokama tik 147 litų slaugos pašalpa. Tokią mažą pašalpą lėmė tai, kad Andrius neturi jokio darbo stažo. Dabar tik nuo valdininkų geros valios priklauso, kiek kartų jaunasis invalidas bus paremiamas vienkartinėmis pašalpomis.
