Virginija GRIGALIŪNIENĖ
Kaišiadorių rajone, Vladikiškių kaime, Vitalijos ir Rimanto Ratkevičių sodyboje, iki šiol stovi elektra valdomas, statybinę gervę primenantis mechanizmas, skirtas šuliniams kasti. Namo kieme planuoto išsikasti šulinio anga uždengta skardos gabalu, šalimais sudėlioti pagalbiniai įrankiai - katilas gruntui iškelti, kastuvai, kūjis, darbinės pirštinės, taip ir likę nepanaudoti betoniniai ritiniai. Čia pat - ir gėlių vazonėlis, menantis dviejų jaunų vyrų žūtį... Šulinys liko nebaigtas iškasti. Neaišku, ar tai bus kada nors padaryta...
Kasėjai dirbo ne pirmus metus
Šio rajono Antakalnio kaime gyvenęs Alvydas Lietuvninkas (39 m.) ir kaišiadoriškis Vaidas Dubinskas (26 m.) - svainiai (Alvydo žmona Diana - Vaido sesuo). Kai ėmė darbuotis kartu su Vaidu, šulinių kasėjo amato iš tėvo išmokęs Alvydas jau turėjo kelerių metų tokio darbo praktiką. Svainiai puikiai sutarė, tad nors šis darbas nėra iš lengvųjų, priešingai, netgi labai pavojingas, vyrai niekada nesiskundė.
Jie buvo įsigiję elektrinį įtaisą, visokiausių šiam darbui reikalingų įrankių. Vienas likdavo viršuje tą įtaisą (jo keliamoji galia - 6 tonos) valdyti, o kitas, įlipęs į storasienį katilą ir prisirišęs prie troso, leisdavosi į šulinio dugną. Prikasęs katilą grunto, kasėjas kildavo į viršų, o žemyn leisdavosi porininkas.
Gavę užsakymą iškasti šulinį Vladikiškėse, Alvydas ir Vaidas nedvejodami sutiko. Pasikvietę į pagalbą ekstrasensą, sodybos šeimininkai sužinojo, kurioje ant kalvelės stovinčios sodybos vietoje geriausia kasti, kad greičiau pasirodytų vanduo, ir vyrukai ėmėsi darbo.
Alvydas ir Vaidas Vladikiškėse plušėjo daugiau nei dvi savaites. Ritiniai vienas paskui kitą gulė į žemę, buvo pasiektas maždaug 20 metrų gylis, tačiau vanduo nesirodė. Kasėjų tai nestebino - per ilgametę jų darbo praktiką (Alvydas šulinius kasė dešimt, Vaidas - septynerius metus) buvo pasitaikę, kai vanduo ištrykšdavo tik pasiekus 30-35 metrų gylį... Vėl buvo pakviestas ekstrasensas, kuris patvirtino, jog likę labai nedaug - vanduo tikrai pasirodys...
Iš vakaro Alvydas ir Vaidas dirbo labai ilgai, tikėdamiesi, kad pagaliau galės švęsti pabaigtuves. Nieko neišėjo - darbą prisiėjo nukelti rytdienai.
Rytą kasėjai pasirodė labai anksti. Iškart prisistatė ir kitoje gatvės pusėje gyvenantis kaimynas, šios sodybos šeimininkų giminaitis Aleksandras Mikulis - jam prisireikė poros kibiriukų iš šulinio dugno iškelto smėliuko.
Gelbėjo svainį...
Pirmas į šulinį nusileido Alvydas Lietuvninkas. Manoma, kad jis, pasiekęs dugną, tesuspėjo atsirišti nuo troso, išlipti iš katilo, ir staiga pasijuto labai blogai. Viršuje likęs Vaidas išgirdo kažką panašaus į kriokimą, todėl svainį pašaukė vardu. Alvydas neatsiliepė...
Išsigandęs, ar tik šiam nenutiko kas bloga, Vaidas paprašė, kad kaimynas Aleksandras Mikulis kuo skubiau iškviestų medikus ir gaisrininkus. Nelaukdamas pagalbininkų Vaidas iškėlė viršun katilą ir, įšokęs į jį, paprašė, kad į sodybą atskubėję kiti kaimo vyrai jį kuo greičiau leistų žemyn... Vaidas tikėjosi sugriebsiąs sunegalavusį Alvydą ir, kol atvažiuos greitoji, iškelsiąs jį viršun.
Vaidą nuleido į šulinio dugną, bet ir šis vyrukas staiga nutilo, neatsiliepė šaukiamas... Šoko ištikti vyrai paspaudė mygtuką aukštyn, tačiau katilas pakilo tuščias (šulinio dugne vyriškis, matyt, staiga neteko sąmonės ir iš katilo iškrito).
Medikai ir gaisrininkai į nelaimės vietą atlėkė labai greitai. Užsidėję dujokaukes, į šulinio angą pūsdami orą gelbėtojai netruko pasiekti dugną ir ištraukti abiejų kasėjų kūnus. Alvydas buvo jau be gyvybės ženklų, o Vaido pulsas, sako, dar buvo užčiuopiamas. Tačiau nepaisant didžiulių medikų pastangų, vyras mirė pakeliui į ligoninę...
Keisti įrašai mirties liudijimuose
Alvydo Lietuvninko, kaip ir Vaido Dubinsko, mirties liudijimuose parašyta: "Uždusimas atsidūrus aplinkoje su sumažėjusiu deguonies kiekiu. Nelaimingas atsitikimas. Nenustatyta". Keistas žodžių kratinys uždavė daug klausimų abiejų žuvusiųjų artimiesiems.
- Mano įsitikinimu, ir vyras, ir brolis žuvo apsinuodiję šulinio dugne susikaupusiomis, iš žemių išsiveržusiomis metano dujomis, o ne užduso dėl oro trūkumo, - svarstė Diana Lietuvninkienė.
Tokį žuvusiųjų artimųjų nerimą išsklaidė Kaišiadorių rajono apylinkės prokuratūros vyr. prokuroras Darius Valkavičius. Anot pareigūno, mirties liudijime parašoma pirminė išvada, o galutinė, patikslinta, suformuluojama gavus atitinkamus tyrimus. Prokuroro turima informacija, bus atliekami abiejų žuvusiųjų tam tikrų organų cheminiai ir histologiniai tyrimai, kurių išvadomis remiantis ir bus galima tiksliai nusakyti mirties priežastį - ar minėti piliečiai mirė užtroškę (dėl oro išretėjimo), ar apsinuodiję metano dujomis ar kokiais kitokiais junginiais.
Didžiausia tikimybė, kad A. Lietuvninkas ir V. Dubinskas žuvo apsinuodiję metano dujomis.
Lemtis pasiglemžė geriausiuosius
Kartu ilgus metus darbavęsi svainiai buvo kartu ir pašarvoti, ir laidojami. Apraudojusi Alvydą Antakalnio kapinaitėse, laidotuvių procesija patraukė į Kibučius - čia gimė ir užaugo Vaidas...
- Mums nieko netrūko, gyvenome tarsi rojuje, - nubraukusi ašarą giliai atsiduso Diana Lietuvninkienė. - Rugsėjo pradžioje paminėjome 14 metų vedybų sukaktį, kaip visad, uždegėme per vestuves gautą šeimos židinį... Džiaugėmės, kad viskas sekasi, kad esame sveiki ir laimingi...
Diana Lietuvninkienė tvirtino niekada gyvenime su vyru nebuvusi susipykusi, rimčiau nesusiginčijusi. Kur eis - ar gyvulių į ganyklą pašerti, ar daržo ravėti, ar į Antakalnio mokyklą (čia Diana dirba tvarkytoja) - vis kartu, susikibę už rankų... Aplinkinių žodžiais, Lietuvninkai buvo idealiausia kaimo šeima, puikus pavyzdys visiems būsimiems jaunavedžiams, kaip reikia vienas kitą gerbti ir mylėti...
Lietuvninkai susilaukė dviejų sūnų. Donatėliui - dvylika, Tomui - penkiolika. Tėtis be galo mylėjo abu sūnus, daug kalbėdavo apie jų ateitį, kantriai mokė, kaip pažinti gėrį, atsispirti blogio įtakai...
- Anksčiau stebėdavausi, kaip laidodami artimą žmogų namiškiai susitvardo, kaip tą neaprėpiamą netekties skausmą išgyvena, - pridengdama ašarotas akis virpančiu balsu kalbėjo Diana Lietuvninkienė. - Viena sau pamanydavau: jei man kas panašaus atsitiktų, neištverčiau... Ir štai vienu metu prisiėjo rymoti ir prie vyro, ir prie brolio karstų...
Tačiau kad ir nepakeliamai sunku, niekur, girdi, žmogus, nedingsi - turi save suimti į rankas, turi iškentėti. Ne dėl savęs - dėl augančių vaikų, kitų artimųjų...
- Mamyte, neverk, - pajautęs, kaip sunku mamai tarti tokius žodžius, dar stipriau ją apkabino sūnus Donatas.
Nors buvo matyti, kad ir pats berniukas sunkiai tvardo savo jausmus...
Anot Dianos, vyras Alvydas, kaip ir brolis Vaidas, buvo tikri ąžuolai: sveiki, drūti, gražiai nuaugę. Alvydas nežinojo, kaip jaučiamasi pakilus kūno temperatūrai, ką reiškia peršalimas, gripas, nekalbant jau apie rimtesnes ligas... Niekada nepavargstantis Alvydas savo rankomis sumūrijo gražų namelį, puikiai įrengė jo vidų, išpuošė kiemą. Ir, žinoma, išsikasė gilų šulinį...
Nors Lietuvninkų sodyba - gražiausia ir geriausiai prižiūrima visame Antakalnyje, Alvydas, anot Dianos, dar daug ką planavo įsirengti, pasistatyti. Nes be veiklos, be užsiėmimo tiesiog negalėjo nustygti vietoje.
Laimingas gyvenimas virto pragaru
Ne lengviau ir Vaido Dubinsko žmonai, našle likusiai Ramunei Dubinskienei (27 m.) bei penkiamečiui sūneliui Neirūnui. Apie vyro žūtį išgirdusi iš Dianos Lietuvninkienės, Ramunė sakė nieku gyvu negalėjusi tuo patikėti. Šiurpios realybės Ramunė kratėsi ir vykdama į morgą atpažinti vyro palaikų, ir ruošdama įkapes... Tik išvydusi Vaidą karste pratrūko nesavu balsu. Aplink mamą sukiojęsis sūnelis iš pradžių irgi niekaip negalėjo suvokti, kodėl tokios šaltos tėčio rankos ir kodėl jis visą laiką guli. "Kai tėtukas sušils - atsikels", - svarstė mažasis Neirūnas, tačiau taip ir nesulaukė tėčio pramerkiant akių. O kai karstas buvo leidžiamas į kapo duobę, mažasis galiausiai suvokė, kad tėčio daugiau niekada nepamatys, ir mažais delniukais užsidengęs akeles ilgam įsikūkčiojo...
Ramunė Dubinskienė vyrą irgi mini tik labai geru žodžiu. Jiedu susipažino Kibučiuose - ten Vaidas su tėvais gyveno, o Ramunė nuvažiuodavo pas tetą. Porelė ėmė draugauti, vienas kitą pamilo. Kai nusprendė tuoktis, piršliais mielai sutiko pabūti Alvydas ir Diana Lietuvninkai. Nuo to laiko šios dvi šeimos tapo neišskiriamos.
Rugsėjo 26 dieną Ramunė ir Vaidas Dubinskai ruošėsi švęsti savo vestuvių penkmetį. Beje, rugsėjis gražiausiai šeimyninei šventei buvo pasirinktas neatsitiktinai - šį mėnesį gimę ir Ramunė, ir Vaidas, šį mėnesį prieš keliolika metų vestuves šventė piršliai...
- Išskubėdamas į Vladikiškes Vaidas paprašė pietums išvirti balandėlių, - prisiminė Ramunė Dubinskienė. - Kaip visad, išėjo pro duris linksmas, nuotaikingas. Nei jo, nei manęs nekamavo jokia bloga nuojauta... Baigę darbus Vladikiškėse jie turėjo persikelti į Žiežmarius - klebonas prašė išvalyti šulinį...
Vaidas buvo pagrindinis šeimos maitintojas, mat Ramunė tik po ilgo laukimo prieš tris mėnesius gavo Darbo biržos siuntimą į vieną Kaišiadorių visuomeninio maitinimo įmonę.
Dubinskai buvo įsikūrę pas Ramunės tėvus, dviejų kambarių bute turėjo vieną kambarėlį, tad didžiausia jų svajonė buvo susitaupyti nuosavam būstui. Jaunai šeimai, priešingai nei Lietuvninkams, daug ko trūko, tačiau viskas užgyvenama, o Vaidas ir Ramunė gi buvo dar labai jauni...
- Viena diena mūsų gražų ir laimingą gyvenimą pavertė pragaru, - Ramunės balse - gili širdgėla ir nusivylimas. - Nežinau, kaip reikės toliau gyventi, kaip apsiraminsiu, ar išvis kada beatsistatysiu... Labai sunku man be Vaido...
Ramunė sakė ne kartą Vaidui priminusi būti atsargiam, nesusižaloti (o Vaidas ją visad nuramindavęs - juk jau dirbąs ne pirmus metus), tačiau niekada nepagalvojo, kad pavojai šulinių kasėjų tyko ir po žeme...
Po vyro laidotuvių Ramunė Dubinskienė kreipėsi į Socialinės rūpybos skyrių, tikėdamasi, kad bus paskaičiuota našlės ir maitintojo netekimo (vaikui) pašalpos. Tačiau čia patyrė dar vieną šoką - kadangi Vaidas Dubinskas oficialiai niekur nedirbo, taigi ir nemokėjo "Sodrai" mokesčių, neturėjo darbo stažo, Ramunei našlės pašalpa mokama nebus, našlaičio pašalpos negaus ir sūnelis.
Ne pirma tokia tragedija
Šiemet tai jau ne pirmoji tragedija, nutikusi šulinių kasėjams. Rugpjūčio 14 dieną Jurbarko rajono Vajotų kaime kasant šulinį irgi žuvo du jauni vyrai. Šulinio dugne buvusiam Rimantui Baičiui (38 m.) staiga pasidarė bloga. Jo gelbėti puolė sodybos šeimininkas Aloyzas Šulskis (42 m.) ir Dainių kaimo gyventojas Remigijus Liorys (33 m.). Kai šiedu vyrai įlipo į šulinį, abiem irgi pasidarė silpna. Iš šulinio jie jau nebesugebėjo išlipti savo jėgomis.
Į nelaimės vietą iškviesti gelbėtojai visus tris vyrus skubiai iškėlė į viršų, tačiau R. Liorys jau nerodė jokių gyvybės ženklų. R. Baitis mirė pakeliui į Jurbarko ligoninę. Vienintelis išgyvenęs A. Šulskis patyrė stiprų šoką, kurio padarinius, medikų teigimu, jaus dar labai ilgai.
Beje, prieš penkiolika metų tame pačiame Vajotų kaime kasdamas šulinį žuvo (irgi mirtinai apsinuodijo dujomis) vienas vyriškis.
Dujos slypi žemės gelmėse
Anot Lietuvos geologijos tarnybos direktoriaus pavaduotojo Jono Satkūno, dujos žemės gelmėse gali kauptis, kai tam tikrame gylyje yra susikaupę organinių medžiagų, pavyzdžiui, kur yra durpių, kur susikaupęs geologinėje praeityje buvusio susiformavusio ežero dumblas ir pan., ir kai tas organinės medžiagos sluoksnis vėlesniais geologiniais periodais buvo perdengtas kitos susiklosčiusios nelaidžios medžiagos, pavyzdžiui, molio, sluoksniu. Būtent dėl to molyne ir susidaro didžiausia tikimybė susikaupti nuodingosioms metano dujoms.
Pastarųjų mėnesių tragedijos, nutikusios Jurbarko ir Kaišiadorių rajonuose, pagal geologų tarnybos darbuotojų turimus duomenis, būtent ir yra susijusios su molynais. Manoma, kad tose vietovėse po molio danga yra durpių sankaupos, kurios regeneruoja būtent metaną. Nors žinoma, kad metanas didelio nuodingo poveikio neturi, tačiau, direktoriaus pavaduotojo žodžiais, susikaupus didesniam jo kiekiui kyla ūmaus apsinuodijimo pavojus.
Ar metano dujos skleidžia kokį nors kvapą? Anot Jono Satkūno, šios dujos yra bekvapės, todėl pavojingesnės (žmogus nejaučia, kad nuodijasi).
Kaip žinome iš Vladikiškių atvejo, šulinio kasėjai iš vakaro dugne jautėsi kuo geriausiai - apsinuodijo kitąryt, vos nusileidę į šulinį (dar net nepradėję kasimo darbų). Pasirodo, dujos per naktį šulinio dugne laisvai galėjo susikaupti.
Anot Geologijos tarnybos direktoriaus pavaduotojo, dujų sankaupos žemėje esti nuo seno, apsinuodijimų dujomis, kasant šulinius, pasitaikydavę ir anksčiau, tačiau ne visada apie visus šiuos atvejus būdavo informuojama visuomenė.
O kuriose Lietuvos vietose išlieka didžiausia tikimybė susiformuoti nuodingų dujų sankaupoms? Anot Jono Satkūno, pagal atliktus tyrimus, sudarytus geodezinius žemėlapius galima teigti, jog pavojingiausios vietovės šiuo klausimu yra pietvakarinėje Lietuvoje, konkrečiai Tauragės apskrityje (čia išplitę didžiuliai molynai). Todėl šiose vietovėse pageidaujantiesiems išsikasti šulinį geologai siūlo geriau vandens gręžinį. O jei jau kasamas šulinys, būtina naudoti apsaugos priemones, visų pirma - orą į šulinio angą pučiantį, taigi ir iš žemės išsiveržusias nuodingas dujas greitai išsklaidantį kompresorių (tai drauge išspręstų ir deguonies išretėjimo šulinio dugne problemą).
Remdamiesi sudarytais specialiais žemėlapiais šios srities specialistai gali pasakyti ir kitų konkrečių Lietuvos vietovių pavojingumo laipsnį. Jonas Satkūnas patvirtino, jog dalis molingų žemių yra ir Jurbarko, ir Kaišiadorių rajone.
O kokiame gylyje minėtos nuodingosios dujos kaupiasi daugiausia? Deja, anot geologo, tokie tyrimai šalyje nėra atlikti. Manoma, kad dujų sanklodos gali susidaryti tiek kelių, tiek keliasdešimties metrų gylyje.
