"Nachimoviečiai": laikas eina, o prisiminimai nesensta
Katastrofa paakino ieškoti šviesos ir gėrio
Laimingi nelaimėliai linkę bendrauti
Tą siaubingą vasaros ir rudens sandūros naktį...
Po siaubo nakties - laimingi nelaimėliai
Apie akistatą su mirtimi - po 20 metų
Irena ZUBRICKIENĖ
- Juk gražiau žiūrėti į žydinčias pienes iš viršaus, negu iš apačios, - pafilosofavo marijampolietis Stasys Orinas (64 m.), apibendrindamas savo dramatišką gyvenimo patirtį - jau 20-tus metus kaskart švęsdamas ir antrąjį savo gimtadienį. - Kai po "Admirolo Nachimovo" žūties likau gyvas, esu linkęs gyvenimą vertinti šviesesnėmis spalvomis ir net pačioje tragiškiausioje situacijoje bandau įžvelgti gėrio bei grožio dalelę.
Iki šiol - grupės seniūnas
Stasys - pasauliui žinomos keleivinio daugiaaukščio laivo "Admirolas Nachimovas" katastrofos dalyvis ir liudininkas. Tai buvo 1986 metų rugpjūčio 31-osios - rugsėjo 1-osios naktį - per kalendorinę vasaros ir rudens sandūrą. Laive, išplaukusiame į Sočį su daugiau nei 800 turistų, buvo ir 62 lietuviai - po 31 keliautoją vadinamosiose Kauno ir Marijampolės grupėse. Pastarosios turistai, pabendravę vieną dieną, Stasį Oriną, tuomet dirbusį meistru garsiojoje Maisto pramonės automatų gamykloje, išsirinko savo grupės seniūnu.
Ir po 20-ties metų kai kurie lemtingosios kelionės dalyviai S. Oriną vadina seniūnu. Būtent jis padėjo daugiausia pastangų, kad po laivo tragedijos kasmet antrąjį savo gimtadienį galintys švęsti žmonės turėtų galimybę dar kartą pamatyti vienas kitą, prisiminti išgyventą siaubą, gedėti žuvusiųjų, pasikalbėti apie permainas kievieno gyvenime. Anot Stasio, likimas, pasiuntęs didžiulį išbandymą ir pamėtėjęs galimybę išgyventi, laiminguosius nelaimės dalyvius susiejo broliškais saitais. Dalis jų buvo susitikę iškart po mėnesio, kai įvyko tragedija, po to vėl pasimatydavo kasmet - šitaip dešimt metų. 1996-aisiais minėdami juodąjį 10-metį, "nachimoviečiai" nutarė vėl susitikti tik minint 20-ąsias laivo žūties metines. Ši diena ir buvo rugsėjo 2-osios popietė.
Prieš 20 metų susitikusių, susidraugavusių ir Juodojoje jūroje tragediją išgyvenusių Lietuvos turistų jubiliejinis pasimatymas įvyko Marijampolėje. S. Orinui, padedamam bendraminčių, pavyko susisiekti su 26 likimo broliais iš 37, tuokart likusių gyvų (17 - iš Kauno grupės, 20 - iš Marijampolės). Nebuvo lengva: kas pavardę pakeitęs, kas - gyvenamąją vietą, kas - telefono numerį. Vienuolika buvusių turistų išvis neatsiliepė į raginimus, skelbtus per žiniasklaidą. Susitikti atvyko irgi vienuolika. Stasys neslėpė šiokios tokios nuoskaudos: per mažai. Tačiau čia pat organizatorius teisino neatvykusiuosius: blėstantys jausmai, didėjantis atstumas, solidėjantis amžius, rūpesčių kupina kasdienybė...
Ašaros jau nudžiūvusios
Anot S. Orino, šis tragedijos dalyvių susitikimas išsiskyrė iš kitų galbūt tik vienu bruožu - nebebuvo matyti akyse spindinčių ašarų. Esą 20 metų - pakankamas laiko tarpas buvusioms ašaroms išdžiūti ir baisiesiems išgyvenimams "susigulėti", rasti nuolatinę vietą širdies kamputyje. "Nachimoviečiai" Tylos minute santūriai pagerbė 25 lietuvius ir visus kitus nelaimėlius, tuokart paskendusius Juodojoje jūroje (oficialiai skelbiama, kad iš viso laivu plaukė 1 234 žmonės, iš kurių 423 nuskendo; skaičiuojama, kad vanduo pražudė kas antrą laivo turistą, o daugybei įgulos narių pavyko išsigelbėti). Pabuvota ir prie dviejų paskendusių bendrakeleivių, palaidotų Marijampolėje, kapų - čia padėta gėlių, dar kartą įsiamžinta.
- Tragedijos prisiminimai ir pojūčiai kankino apie metus - tiek laiko, rodės, vis siūbavau, - prisiminė S. Orinas. - Ne tik pasakojimuose, kurių prašydavo ir prašydavo bendradarbiai, pažįstamieji ar giminaičiai, bet ir sapnuose. Mano žmona Aldona, lemtingoje kelionėje buvusi kartu, dar keletą metų negalėjo mėgautis maudynėmis, plaukioti jachtomis. Nenorėjome žiūrėti ir filmų, rodančių su laivais ar vandeniu susijusias tragedijas. Garsusis "Titanikas" irgi nesudomino tik dėl to, kad vengėme atgaivinti juoduosius prisiminimus. Beje, visiškai užsimiršti mums dar ilgai neleido ir nepažįstamų praeivių dėmesys - tiriantys žvilgsniai ir, rodos, negarsiai ištarti žodžiai: "Čia tie, kur skendo" arba "Tie, kur iš laivo"...
S. Orinas prisipažino, kad po kelerių metų išplatinta žinia apie nuskendusį laivą "Estonija" jį iškart pravirkdė - juk akimirksniu sugrįžo visi paties išgyventi košmarai. Anot Stasio, tai gali suprasti tik tą patį patyręs žmogus - savijauta ir būsena, atsidūrus akistatoje su mirtimi, jokiais žodžiais nenusakoma.
Po linksmybių - tragedija
- Viską tuokart lėmė atsitiktinumas, kiekvieno reakcija ir sėkmės dozė, - sakė S. Orinas, tarsi atsakydamas į klausimą, kaip jis ir žmona nepražuvo nuslydę nuo grimztančio laivo krašto į naktinės jūros vandenį. - Dabar atrodo, kad taip buvo nulemta kažkokios nematomos jėgos.
Stasys prisimena: tuokart jis kelionės laivu neplanavo, nes gydėsi sanatorijoje. "Admirolu Nachimovu" turėjo plaukti tik jo žmona Aldona su drauge. Pastarajai kažkodėl atsisakius, liko bilietas, kuriuo pasinaudoti teko Stasiui: jis parvyko trimis dienomis anksčiau iš sanatorijos, kad galėtų plaukti kartu su žmona.
Tos pačios kelionės bilietus įsigiję Lietuvos turistai susitiko Vilniuje, kartu nuskrido į Odesą. Čia visi buvo sulaipinti į galingai atrodžiusį kruizinį laivą "Admirolas Nachimovas". Orinai buvo įkurdinti dvivietėje kajutėje, trečiajame aukšte. Vakare dalis turistų laiką leido laivo restorane, baruose. Sutuoktiniai Orinai irgi pasilinksmino, pašoko, o prieš vidurnaktį nuėjo į savo kajutę, bet dar neskubėjo miegoti. Staiga visi keleiviai pajuto, lyg laivą būtų sudrebinusi kažkokia didžiulė jėga - tai buvo susidūrimo su kitu laivu trenksmas. Tą akimirksnį pradingo šviesa, bet greitai ji vėl įsižiebė ir vėl užgeso. Anot Stasio, iš karto apėmė nerimas, kad bus didelių problemų. Jiedu su žmona, pasiėmę striukes, išskubėjo iš kajutės, kad pasidomėtų, kas nutiko. Tamsioje nepažįstamoje aplinkoje buvo sunku orientuotis. Kaip dabar mena Stasys, svarbiausia buvo nusigauti į antrąjį laivo aukštą, kuriame virė pagrindinis turistų ir laivo įgulos gyvenimas. Tos akimirkos, ieškant išėjimo, buvo bene pačios baisiausios, nes slėgė nežinia. Kai Orinai pajuto, jog laivas kiekvieną akimirką vis labiau svyra ant šono, tapo aišku, kad jį ištiko tragedija - jis skęsta. Poros laimei, ji buvo atisdūrusi laivo priekyje, kuris skęstant iškilo į viršų ir į vandenį nugrimzdo vėliausiai. Būdami prie pat laivo krašto, šiam pakrypus nuožulniai, Orinai tiesiog nuslydo į vandenį nebeišsilaikę. Tai buvo jų sėkmės pradžia.
Vandenyje - kova už būvį
- Nė vienas iš mūsų nebuvome geri plaukikai, bet ant vandens sugebėjome laikytis, - pasakojo Stasys Orinas. - Aš raginau išsigandusią žmoną, kad skubiai plauktume kuo toliau nuo laivo į atvirą jūrą, nes žinojau, kad skęsdamas laivas sudarys sūkurį aplinkui save ir įtrauks į gelmes viską aplinkui. Tą patį darė ir dauguma kitų turistų, atsidūrusių vandenyje. Žmonės, likę kajutėse, nuskendo pirmiausia. Kai kurių negyvi kūnai plūduriavo mūsų kelyje. Didžiausias košmaras buvo tai, kad panikos apimti žmonės buvo nenuspėjami ir net agresyvūs: rėkė, raudojo, kai kurie kibo į praplaukiančiuosius, kad patys užsikabintų ar net atimtų gelbėjimosi ratą, liemenę, stvarstė už nugaros ar galvos, tačiau šitaip tik gramzdino ir stabdė. Jūra buvo tamsi, tad plaukėme į nežinią. Tuomet nieko negalvojau, tik rūpėjo nešdintis kuo toliau ir kiekvieną sekundę žinoti, kad šalia yra žmona. Vanduo buvo šiltas, bet bangavo - kartais užliedavo galvas. Atrodė, kad plūduriuojame būdami stati. Tik vėliau sužinojome, kad nuo Novorosijsko uosto krantų buvome nutolę maždaug per 20 kilometrų. Negaliu pasakyti, ar tada puoselėjau viltį, kad mums šoks į pagalbą kiti laivai ar, pavyzdžiui, iškviesti malūnsparniai. Žinau tik tiek, kad vandenyje man buvo kur kas ramiau nei laivo kajutėje - beribė erdvė turbūt asocijavosi su laisve...
Žinia apie turistinio laivo "Admirolas Nachimovas" ir krovininio laivo "Piotras Vasevas" kaktomušą (laivai turėjo prasilenkti, bet įvyko atvirkščiai, ir smūgis padarė 90 kvadratinių metrų skylę "Admirolo Nachimovo" korpuse), įvykusią likus pusvalandžiui iki vidurnakčio, netrukus pasiekė krantą ir pasieniečius. Anot S. Orino, kariškiai pradėjo apšvietinėti jūrą galingais, toli siekiančiais žibintais. Vienas toks švystelėjimas buvo kaip šiaudas ir Orinams: jie pamatė tolumoje plaukiantį guminį plaustą. Tuomet atsirado naujas tikslas - reikėjo tą plaustą pasiekti. Anot Stasio, atsirado ir naujų jėgų.
Priplaukę prie plausto Orinai pamatė, kad jis pilnutėlis išsigelbėjusių žmonių, kurie esą kreivokai žiūrėjo į "naujokus", dėl perkrovos (viršsvorio) galinčius pražudyti visus. Stasiui pavyko priprašyti, kad plauste buvę jūreiviai priimtų ir jo žmoną. Pats ir dar keli priplaukę vyrai plūduriavo prie plausto, buvo įsikibę virvių. Jie tiesiog įvertė į plaustą dar ne vieną moterį.
Kai iš laivo išsigelbėjusių ir minėtu plaustu plaukusių žmonių širdyse ruseno viltis išgyventi, įvyko nauja nelaimė - plaustas prakiuro ir ... pradėjo grimzti. S. Orinas vėl ragino savo žmoną šokti į vandenį. Dabar vyras juokauja, kad toji košmarų naktis buvo bene vienintelis kartas jo ilgametėje santuokoje, kai žmona jam buvo tokia paklusni ir paisė kiekvieno patarimo!
Ant kranto košmaras tęsėsi
Orinams vėl atsidūrus vandenyje, abiem pavyko išsigelbėti kartu su plaukusiomis merginomis, kurios turėjo gelbėjimosi liemenes. Tiesa, sutuoktiniai vienas apie kitą sužinojo tik kur kas vėliau, kai abu susitiko jau krante. Iki tol, anot Stasio, tvyrojo nežinia ir gedulingas skausmas. Plaukdamas jis pasiekė tolokai išsirikiavusius ir išsigelbėjusiųjų laukusius šešis laivus. Patekęs ant denio, Stasys nebeturėjo jėgų. Kiek atsigavęs ir pasitraukęs į šalį nuo pagrindinio praėjimo, jis aptiko krūvą gelbėjimosi liemenių - visas jas savarankiškai sumetė į vandenį, kad padėtų kitiems, priplaukusiems prie šių laivų.
- Tame laive buvo košmaras: vieni verkė, kiti rėkė, treti, rodės, merdėjo, ketvirti vėmė, - pasakojo Stasys. - Buvome varomi į kajutes, bet nėjome, nes bijojome ką tik įgytos nelaimingos patirties. Sėdėjau ir verkiau - ašaros tekėjo srovele. Stresas, baimė, per dvi ar tris valandas, rodės, galutinai išeikvotos jėgos, bet svarbiausia - nežinia dėl žmonos likimo.
Tiek laiko plūduriuoti gryname vandenyje žmonės galėjo tik todėl, kad jūros vanduo tą naktį siekė apie 25 laipsnius šilumos.
Krante, kur Stasys pagaliau susitiko ir tvirtai apsikabino su irgi jūreivių plaustu parplukdyta žmona, košmaras tęsėsi toliau. Anot Stasio, vienas jaunas marijampolietis lakstė, nerasdamas sau vietos, ir tvirtino nušausiąs laivo kapitoną, jeigu per nelaimę nuskendo ir kartu iškylavusi jo mylimoji. (Mergina liko gyva.) Panašiai elgėsi ir Šakių rajono gyventojas, nerimavęs dėl savo žmonos. Tik kitą dieną paaiškėjo, kad moteris paskendo. Jūroje žuvo ir dvi sesutės iš Jurbarko, ir tardytojas iš Marijampolės, kitas marijampolietis, kauniečiai motina ir sūnus, prieniškė...
Vieniems - apdovanojimai, kitiems - bausmės
Galutiniais duomenimis, abiejose lietuvių grupėse po tragedijos trūko 25 turistų - juos visus pasiglemžė jūra...
Iš išsigelbėjusiųjų atminties neišdilo vaizdai, kai iš jūros parplukdyti žmonės buvo tepaluoti, mazutuoti, dažuoti ir benzinu trynė išsitepusias kūno vietas. Ne vienas buvo visiškai be drabužių. Visi - praradę viską, ką turėjo kelionėje. Vyrams, anot Stasio, buvo atgabenta įvairių rūšių ir dydžių rusų gamybos drabužių, o moterims pasiūlyta vokiškų aprėdų. Stasys juokavo, kad kai kurios ponios atrodė net gražiau nei prieš laivo avariją...
Laimingieji nelaimėliai, kuriais rūpinosi atsiųsti valdžios atstovai, į namus buvo nemokamai išgabenti traukiniu, kad, keliaujant vandens keliu, nebegrįžtų jūroje patirti kraupūs įspūdžiai. Kaip prisimena Stasys, traukinyje netilo kalbos - gyvieji džiaugėsi gavę galimybę antram gyvenimui, juokavo, net kvatojosi ir pasakojosi anekdotus. Esą tokia keista būsena užvaldė išbridus iš baimės, slogių minčių ir streso.
Kiek vėliau S. Orinas, marijampoliečiai Lidija Kulikauskienė, Edmundas Privenis ir tuomečiai vilkaviškiečiai Valerijus Orlovas, Arnoldas Sinkevičius bei Vytautas Siaurys buvo apdovanoti Lietuvos tuometės vadovybės skirtais medaliais "Už skęstančiųjų gelbėjimą". Kiekvieno jų "sąskaitoje" - ne vienas išgelbėtas turistas, kartu patekęs į kraupią nakties negandų sumaištį.
1987-ųjų pavasario spauda šalyje skelbė, kad Odesoje pradėtas teismo procesas - teisiami abiejų susidūrusių laivų kapitonai. Jie buvo kaltinami aplaidžiai vadovavę reisams ir sumaištyje elgęsi nerūpestingai. Juk turistams net nebuvo parodyta, kur laive galima rasti gelbėjimosi liemenių, nesuorganizuotas instruktažas, kaip jomis naudotis ir apskritai kaip elgtis atsidūrus vandenyje, nebuvo jokio signalo apie kilusį pavojų, niekas iš įgulos narių nieko neaiškino, tik slėpė, kol galėjo. Abiem kapitonams buvo paskirta kalėti po 15 metų, tačiau po kurio laiko spauda vėl skelbė, kad nuteistieji išėjo į laisvę neišbuvę viso jiems paskirto bausmės laiko.
- Ne mums žinoti, kokiais nešvariais reikalais užsiiminėjo nesugebėjusių prasilenkti laivų kapitonai ir įgulos, bet tokios kalbos sklandė ir tada, ir tebesklando, - sakė S. Orinas. - Bet mūsų tai jau ir nedomino. Pakako sužinoti, kad iškylauti ruošėmės laivu, tuokart išplaukusiu į paskutinįjį savo reisą - sugrįžęs jis būtų "numarintas pagal atgyventą savo amžių". Laivą prarijo gelmė per septynias ar aštuonias minutes. Jis ir dabar tebeguli jūros dugne. Mums, pabuvojusiems tikrame pragare ir išlikusiems, belieka iki šiol svarstyti, kokiems geriems darbams esame "nukreipti", kad likimas padarė mus išrinktaisiais ir iš beribės jūros išmetė gyvus. Lenkiamės žuvusiųjų atminimui, lenkiamės gyviesiems ir lenkiamės likimui. O po pastarojo susitikimo mes ir vėl neatsisveikinome vienas su kitu amžinai - tebenorėsime, žinoti, kaip kas gyvename.
Laimos GRIGAITYTĖS nuotr.:
- S. Orinas, sukaupęs daugybę medžiagos apie "Admirolo Nachimovo" baigtį, kurios liudininku jis buvo, save vadina laimingu nelaimėliu
- Marijampolietė L. Kulikauskienė, viena iš išsigelbėjusiųjų, savo prisiminimus "Akistatos" skaitytojams jau pasakojo prieš 10 metų
Nuotrauka iš redakcijos archyvo:
- Triskart skendęs "Admirolas Nachimovas" pražuvo tada, kai išplaukė į paskutinę planuotą kelionę
Nuotraukos iš asmeninio albumo:
- "Nachimoviečiai" buvo susitikę 1996-aisiais, kai minėjo laivo tragedijos 10-metį
- "Nachimoviečių", norėjusių ir galėjusių susitikti po 20 metų, gretos praretėjo...
