Sigitas STASAITIS
Nepasitarę su visuomene Vilniaus pedagoginio universiteto (VPU) dėstytojai rengia šiurpų eksperimentą - Lukiškių kalėjime tris nuteistus iki gyvos galvos žmogžudžius - Remigijų Bružą (50 m.), Justiną Butą (47 m.) bei Kęstutį Matiošaitį (41 m.) - jie moko aukštojo mokslo. Baigus studijas dėstytojai žada tarpininkauti, kad jų išmokytieji būtų amnestuoti ir paleisti į laisvę - jiems neįdomu, už ką kali šie trys vyrai, jiems studijos - įdomus mokslinis eksperimentas!
Kelis kartus per savaitę VPU dėstytojai skuba į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą. Mokslas vyksta specialiai paruoštoje kameroje-auditorijoje. Šių studijų iniciatorė - VPU Socialinės pedagogikos katedros vedėja Giedrė Kvieskienė. Parašyti šią publikaciją stimulą davė pati G. Kvieskienė, per televiziją visai šaliai pareiškusi:
- Atrinkom tris labiausiai norinčiuosius studijuoti, kurių biografijos, mūsų manymu, nėra tokios baisios. Jei jie būtų teisiami šiandien, būtų nuteisti ne daugiau 10-15 metų, - katedros vedėja apsimeta išmananti apie Baudžiamąjį kodeksą.
Po tokio drąsaus pedagogės pareiškimo žurnalistui tapo tiesiog privalu išsiaiškinti, už ką gi nuteisti "studentai iki gyvos galvos". Gal aukštojo mokslo siekia per klaidą pačias griežčiausias bausmes gavę kišenvagiai ar vištvagiai? Korespondentas susirado ponią G. Kvieskienę ir iš jos išgirdo, kad ji... gerai nežinanti savo studentų biografijų.
- Aš pernelyg nesigilinau, - privačiame pokalbyje jau kukliai prisipažino pedagogė. - Ir savo dėstytojams sakiau labai nesidomėti. Žinau tik kad jie yra nužudę, apie jų nusikaltimus mes esame kalbėję su pačiais studijuojančiaisiais.
Nuteistuosius mokantiems pedagogams studentų praeitis neįdomi. Ji įdomi "Akistatos" skaitytojams. Gal tikrai Lukiškių studentai yra nepagrįstai per žiauriai nuteisti? Akivaizdu, jog G. Kvieskienė nežino Baudžiamojo kodekso - skaitant visų trijų "studentų" biografijas gyslose stingsta kraujas.
Prieš 7 metus tuometinis "Hermio" banko Šiaulių filialo Apsaugos skyriaus viršininkas Romanas Osipovas (44 m.) kartu su bendradarbiu banko vairuotoju Jonu Buta (45 m.) nutarė apiplėšti savo darbovietę. Dviese manė nesusitvarkysią, tad į pagalbą pasikvietė Jono brolį Justiną Butą bei vilnietį Ferdinandą Zagrecką (36 m.). Susibūręs ketvertukas apsiginklavo pistoletu ir ilgai ruošėsi. 1995-ųjų liepą slapčia prasmukęs į banką Justinas Buta bandė iš pasalų nužudyti tą naktį budėjusį sargybinį Gintarą B., tačiau apsaugininkas įveikė Justiną Butą, nuplėšė kaukę ir pažino bendradarbio brolį. Tą naktį nusikaltėliai sugebėjo išprašyti, kad Gintaras B. savo vadovybei nepapasakotų apie užpuolimą (vėliau Gintaras B. už tai buvo nuteistas). Po dviejų mėnesių ketvertukas susimokė nužudyti silpnesnį sargybinį - išsirinko lėtesnį Liną Žuką (27 m.), iš anksto iškasė duobę lavonui. 1995-ųjų rugsėjo 19-ąją pasinaudoję tuo, kad L. Žukas juos pažinojo, R. Osipovas su Jonu Buta užėjo į banką ir Liną pavaišino užnuodytu alumi. Kai sargybinis prarado sąmonę, Justinas Buta vaikiną šaltakraujiškai pasmaugė. Tuomet banditai atrakino banko saugyklą ir pagrobė apie milijoną litų. Pabėgdami banko automobiliu nusikaltėliai išvežė L. Žuko kūną bei ginklus. Nusikaltimas buvo atskleistas per 13 dienų. J. Buta nuteistas kalėti iki mirties, trys jo sėbrai gavo po 15 metų. Jei šiame nuosprendyje ir yra neteisybės, tai tik tokia, kad kalėti iki mirties turėjo būti nuteisti ir žmogžudžio sėbrai.
- Daugelis nuteistųjų myriop yra sąžiningesni nei daugelis iškilių asmenų, - dar vieną nesąmonę viešai per televiziją pasakė G. Kvieskienė. - Bent jau šitie mūsų studentai labai stengiasi pasikeisti.
Vienintelis J. Buta teisme prisipažino esąs kaltas ir atgailavo. Tuo tarpu kitų dviejų studentų sąžiningumu galėtų patikėti tik beviltiškas naivuolis. Iš Plungės rajono kilęs R. Bružas ėmė siautėti dar besimokydamas Vilniaus geležinkeliečių technikume. Už sunkų kūno sužalojimą bei bandymą pabėgti iš kolonijos už grotų praleido 7 metus. Po to R. Bružas dirbo mašinisto padėjėju, tačiau ėmė labai girtauti. Pragėręs darbą ir šeimą Remigijus degradavo, net vogė iš vagonų, kad turėtų degtinei. 1994 metais, per Jonines, R. Bružas su bičiuliu nutarė apiplėšti šiaulietę Liną Š. (22 m.). Žinodamas, kad Lina Š. su vyru superka spalvotuosius metalus, užėjęs į jos namus R. Bružas pasiūlė pigaus vario. Prieš sėsdamas į Linos Š. automobilį R. Bružas paglostė moters dvejų ir trejų metukų dukrelėms galveles:
- Oi, kokios nuostabios mergaitės!
Miške šis išgama mergaičių mamai ant kaklo užmetė virvę ir taip užveržė pagaliukais, jog vos galva nenukrito. Kraugerys nužudė tik tam, kad galėtų paimti maždaug 1 000 litų. Apie kokią sąžinę galima kalbėti, jei R. Bružas teisme viską neigė. Nors jo kaltė buvo įrodyta kartu važiavusio sėbro liudijimu, ekspertų išvadomis, visa krūva kitų įkalčių, R. Bružas kaltę vertė... mafijai. Teisme "sąžiningasis" kartą užsimiršo ir nužudytosios motinos paklaustas abejingu veidu leptelėjo:
- Ne, ji ilgai nesikankino...
Korespondentas G. Kvieskienės negalėjo nepaklausti, kokią gi specialybę ruošiasi įgyti trys "sąžiningi" kraugeriai. Kaliniai paprastai labiausiai pageidauja tapti tunelių kasimo inžinieriais. Pasak katedros vedėjos, jos mokytiniai - būsimieji socialinės pedagogikos specialistai. Jie specializuosis padėti apsikrėtusiesiems ŽIV, narkomanams, kaliniams. G. Kvieskienė, ko gero, nudžiugs "Akistatoje" perskaičiusi, jog trečiasis jos studentas - K. Matiošaitis - jau turi puikios socialinio darbo patirties! Vilnietis K. Matiošaitis 1992 metais už žmogžudystę pakliuvo į Lukiškių tardymo izoliatorių. Kęstutis kameroje tapo "verchu" (kalinių žargonu - autoritetu), visi kameros kaliniai vilniečio bijojo. 1992-ųjų rugsėjo 30-ąją Kęstučio nurodymu suimtasis A. Buinauskas buvo pririštas prie gulto ir mušamas, smaugiamas. Galop aukai į sėdynę buvo įkišti ir padegti popieriai... Po mėnesio K. Matiošaitis išsirinko kitą auką - už vagystę kalėjusį P. Rusovičių, kuriam liepė užrašyti savo butą, bet kokia kaina gauti pinigų, uždraudė valgyti prie bendro stalo. Nors P. Rusovičius labai prašė, artimieji jam pinigų neatnešė. Už tai šis vyras irgi buvo pririštas prie gulto. Šiam nelaimėliui K. Matiošaitis įsakė burną užkišti vata ir užrišti rankšluosčiu. P. Rusovičius buvo mušamas bei kankinamas elektra. K. Matiošaitis su sėbrais sulaužė nelaimingajam šonkaulius ir po to šokinėjo ant krūtinės. Tuo vargšelio kančios nesibaigė. Būsimasis socialinės pedagogikos specialistas K. Matiošaitis P. Rusovičiui į burną bruko savo lytinį organą, surištąjį liepė prievartauti ir kitiems kaliniams. Neatlaikęs patyčių vargšelis P. Rusovičius mirė. Išsigandęs atsakomybės K. Matiošaitis įsakė A. Buinauskui prisiimti kaltę. Tam, kad prisipažinimas atrodytų įtikinamiau, šiam kaliniui perdūrė petį. K. Matiošaitį teisęs teisėjas V. Greičius žurnalistams po nuosprendžio prisipažino, jog tai buvo pati šlykščiausia jo gyvenime byla!
Paklausta apie studijų kokybę G. Kvieskienė atsiduso:
- Dėl to yra problemų. Kaliniai negali nei į universiteto biblioteką nueiti, nei naudotis internetu.
Tačiau mažiausiai vieną kompiuterį studentai jau turi. Jį R. Bružui padovanojo Švedijos karalienė, pernai rudenį aplankiusi Lukiškes. Puikią iškalbą bei aktoriaus gyslelę turintis R. Bružas karalienei išdidžiai pareiškė, jog dabar išmoksiąs švediškai ir parašysiąs švedų kalbos vadovėlį! Nesigirk, Remigijau, žmonės dar neužmiršo, kaip tamsta prieš porą metų per televiziją gyreisi, jog mokaisi anglų kalbos. "Akistatos" žiniomis, "poliglotas" R. Bružas angliškai nė velnio neišmoko.
Ir jau visai intelekto nesubjaurotas K. Matiošaičio veidas. Pastarasis studentas net nebando vaidinti intelektualo, tik piešia primityvius paveiksliukus. Iš trijulės studentų vienintelis J. Buta turi intelektą - jis vienintelis baigęs technikumą, Širvintų rajone net yra dirbęs kolūkio pirmininku.
"Akistatos" korespondentas labai prašė, tačiau Lukiškių studentai nesutiko su juo pasikalbėti - jiems labai nepatinka, kad tas jų negiria, o į akis meta nemalonią tiesą. Cituojame, ką intelektualusis R. Bružas pasakė vienam televizijos operatoriui, manydamas, kad kamera išjungta:
- Nereikia mūsų visuomenei rodyti. Pamatę sakys: "Jie ten kalėjime tokius snukius atsišėrė, dabar dar ir aukštąjį mokslą gauna!"
Kuo siekia studijuodami, yra per televiziją prasitaręs J. Buta:
- Mūsų nuteisimai kalėti iki gyvos galvos yra nerealūs. Pažiūrėkim, pavyzdžiui, į Rusiją. Negirdėjau, kad ten už vieną žmogžudystę nuteistų kalėti iki gyvos galvos. Ten iki mirties sėdi už tris, keturias, penkias žmogžudystes - baisūs žmonės. Aš jaučiu kaltę, atgailauju, stengiuosi keistis. Ar tikimės išeiti į laisvę? Žinoma, viltis miršta paskutinė.
Gerbiamas studente Justinai, tamsta pasidomėkite ne tik Rusija, bet ir JAV. Bet kuriame pastarosios šalies teisme visi trys mūsų "studentai" būtų pripažinti padarę pirmojo laipsnio žmogžudystes (iš savanaudiškų paskatų), už kurias vienose valstijose sodina į elektros kėdę, kitose - numarinama nuodų injekcija, trečiose nuteisiama kalėti kelis šimtus metų.
Korespondentas iš G. Kvieskienės taip ir neišgirdo atsakymo, kodėl studijų nepadovanojus kaliniams, iš tikro padariusiems lengvesnius, ne smurtinius nusikaltimus? Juk nuolat į laisvę išeina būriai bausmes atlikusių kalinių, neturinčių nei profesijos, nei lėšų dorai gyventi. Katedros vedėja paaiškino, jog darbas su nuteistaisiais iki gyvos galvos - labai įdomus, mokslo beveik netyrinėtas eksperimentas.
- Turiu vilties, kad bent jau šitie trys mūsų studentai anksčiau ar vėliau išeis į laisvę, - neslepia patiklioji altruistė G. Kvieskienė.
Taigi be visuomenės žinios pradėtas šiurpokas eksperimentas. Abejotinos kokybės aukštąjį mokslą dovanojantys VPU dėstytojai tarpininkaus, kad jų išlavintus žmogžudžius rezidentas amnestuotų ir visai paleistų į laisvę. (Pagal dabartinius įstatymus, iki gyvos galvos kaltintis nusikaltėlis turi teisę po 10 metų prašyti malonės. Paprastai prezidentas tokius prašymus atmeta, tačiau kai universiteto profesoriai užtars...) G. Kvieskienei įdomu, kaip jos mokiniai už grotų įgytas žinias taikys praktiškai, iš to bus galima parašyti gerų disertacijų. Lukiškių administracijai pasmerktųjų mokymas irgi labai naudingas. Anksčiau ar vėliau nuteistiesiems iki mirties (tokių Lukiškėse jau kone 70) užeina sunkios depresijos, pakrinka psichika, jie gali ryžtis bet kokiam poelgiui. O gyvenantys viltimi atgauti laisvę "mirtininkai" elgiasi nepriekaištingai, nes agresyviam kaliniui prezidentas nesuteiks malonės. Vakaruose agresyviems mirtininkams statomi itin griežto režimo kalėjimai, o Lietuvoje trūksta net paprastų kolonijų. G. Kvieskienė iš anksto bėga nuo atsakomybės, jei kuris nors malonės sulaukęs jos kraugerys "studentas" vėl ką nors nužudys.
- Nuteistųjų iki gyvos galvos niekas taip nepaleistų. Juos reiktų prižiūrėti, stebėti, - siūlo G. Kvieskienė, nežinanti, nei kas, nei kaip tą darys.
Viena aišku - prižiūrės ne Vilniaus universiteto profesoriai...
P. S. Ruošiant publikaciją spaudai kalėti iki mirties nuteistas garsusis pakelės maniakas K. Jonaitis. Vilniaus pedagoginio universiteto dėstytojai galėtų ir šį pilietį įtraukti į studentų sąrašą - būtų dar įdomesnis eksperimentas. Ypač jei K. Jonaičiui būtų suteikta specializacija dirbti su jaunomis merginomis...
Autoriaus nuotr.
