Turiu aš tetulę - tėvo seserį, vienišą moteriškę. Ta dama visiems giminaičiams labai mėgsta savo senus daiktus dalinti, neva vaikų neturinti, palikti nebus kam. O pabandyk tokios senienos nepaimti - įsižeis, užpyks. Atėjo ir mano "eilė". Įkišo ji kartą man į rankas savo seną striukę (tokias aštuoniasdešimtaisiais vilkėjo).
- Dar visai gera, - kalbėjo "dovaną" teikdama tetulė. - Ir į darbą, ir į parduotuvę bėgdama apsivilksi.
Na, tai striukei gal jau dvidešimt metų ir tai aiškiai matyti. Nenorėdama tetulytės įžeisti striukę paėmiau, įkišau į toliausią spintos kampą ir pamiršau.
Kartą draugai mus pakvietė į mišką pagrybauti, šašlykėlių išsikepti. Tokiai išvykai, žinoma, reikia šiek tiek prastesnių rūbų. Tada ir prisiminiau tetulės striukę.
Prisigrybavome, o grįždami nusprendėme krepšį grybų užvežti mano tėvams. O pas juos tuo metu kaip tik vienišoji tetulytė svečiavosi. Pamatė ji mane, pakraipė galvą:
- Mieloji, na ir apsirengusi! Kaip kokia valkatėlė! Vyras tave pames, jei taip apsirengusi vaikščiosi!
O aš jai:
- Tetule, betgi tai jūsų dovanota striukė!
Teta kažkaip iš karto kalbą pakreipė kita linkme. O paskui, kai jau susiruošėm išeiti, pažvelgė į mane ir sako:
- Žinai, o ta striukė man tik iš karto kažkokia negraži pasirodė, o dabar, žiūriu, visai neblogai atrodo. Ir be reikalo tu ją į mišką važiuodama velkiesi. Ją apsirengusi dar gali ir į miestą išeiti...
