Turbūt daugelis iš mūsų prisimena vaikystėje skaitytą istoriją apie tris žiaurius storulius-valdovus, kurie didžiąją laiko dalį praleisdavo valgydami, kai tuo metu jų liaudis badavo. Gyvenimiška ir medicininė nūdienos patirtis į trijų dručkių žiaurumą verčia pažvelgti kitaip: vargšeliams ramybės nedavė blogas virškinimas, pavojų jiems kėlė ne įniršusi liaudis su savo vadu Prosperu priešakyje, o jų pačių įpročiai.
Šiandien madingas gražus, lieknas kūnas. Šiai temai skirta gausybė žurnalų, knygų, televizijos laidų. Ji estetinei medicinai leidžia uždirbti krūvas pinigų. Tačiau vis tiek šiandien vienam lieknam žmogui tenka 99 daugiau ar mažiau apkūnūs. Iš kur tie nereikalingi kilogramai ir kaip jie kenkia organizmui? Ar tikrai gero žmogaus turi būti daug? Ko gero, tik kūdikiai šiandien nežino, kad viršsvorį sukelia neteisinga mityba. Riebalų kaupimo mechanizmai susiję su žmogaus poreikiais maistinėms medžiagoms, energijai, malonumams.
Trumpas sujungimas
Gyvenimas neįmanomas be energijos. Kaip namas nebus šiltas, jei jo nešildysime, taip ir mūsų organizmas negalės gyventi be energijos gaunamos iš maisto. Tačiau jei per dieną sukauptos kalorijos neišnaudojamos, įvyksta "trumpas sujungimas" - ima kauptis riebalų ląstelės. Iš dešimties neišnaudotų kilokalorijų susidaro 1 gramas riebalų.
Kiekviena žmogaus veikla reikalauja energijos. Net miegodami mes per 10 minučių netenkame 14 kilokalorijų, nes mūsų vidaus organai vis tiek dirba.
Vidutiniškai žmogui per parą pakanka 1 200 - 1 500 kilokalorijų, tačiau suvalgome tiek, kad šį skaičių dažnai viršijame mažiausiai du kartus. Apkūnūs žmonės tai daro sistemingai.
Norint išsiaiškinti energetinį balansą, pakanka paskaičiuoti gaunamas ir sunaudojamas kalorijas per parą ir pakoreguoti meniu.
Mėgstu pasilinksminti
Žmogui valgant, jo organizme išsiskiria "malonumų" hormonai - endorfinai. Ypač jei maistas saldus, įmantrus arba kaloringas. Šį mechanizmą žmogus paveldėjo iš tų pirmykščių laikų, kai surasti maisto - reiškė išgyventi. Dabar mes badaujame retai, bet valgymo malonumas dažnai nustelbia visus kitus. Tai itin charakteringa mažai judantiems žmonėms, dažnai patiriantiems stresą - jiems kur kas paprasčiau pasimėgauti maistu, nei pradžiuginti save veiklos pakeitimu. Deja, valgymo malonumas trunka valandą ar dvi, o sveikatą sutrikdo ne mėnesiui - metams.
Jei žmogus pastebi, kad maistas tapo jam vieninteliu džiaugsmu, nėra prasmės kovoti su nutukimu, reikalingomis kalorijomis, reikia kuo greičiau ieškoti atsakymo į klausimą kodėl taip įvyko. Tik išsprendęs savo vidines, psichologines problemas, žmogus nustos nuolat persivalgyti ir tukti.
"Riebalų paltas"
Storulių gyvenimas nelengvas. Neretai jų psichologinės problemos glūdi dar vaikystėje. Noras užsisklęsti ir apsisaugoti nesąmoningai verčia žmogų apsisiausti "riebalų paltu".
Vidines problemas dar papildo ir išorės: nerangumas, nepaslankumas, prakaitavimas, negalėjimas gražiai rengtis ir autis, išeiti į viešumą (tai ypač aktualu moterims), apsinuoginti paplūdimyje, užsiimti fitnesu, sportu, seksu. Be to, storulių gyvenimas pilnas pavojų.
Visų pirma, didelė rizika susirgti širdies liga. Normaliai širdis turi "kabėti" krūtinės ląstoje, atskirtoje diafragmos nuo pilvo ertmės, ir laisvai susitraukinėti. Aptukusio žmogaus pilvo ertmėje prisikaupia riebalų, riebalais apaugusios kepenys, kasa, todėl diafragma nustumiama į viršų. Tai, visų pirma, spaudžia plaučius ir trukdo krūtinės ląstai teisingai išsiplėsti įkvepiant orą. Vadinasi, sumažėja organizmo aprūpinimas deguonimi. Antra, širdis prisispaudžia prie diafragmos. Prispaustoje širdies sienelėje sutrinka kraujotaka. Ten ima kauptis druskos ir riebalai, pradeda vystytis aterosklerozė, grasinanti infarktu.
Pirmasis ankstyvo aterosklerozės vystymosi ir miokardo infarkto pavojaus požymis - pilvo atsiradimas, tari "storas" skrandis. Riebalinio sluoksnio klostės viršutinėje pilvo dalyje - signalas, jog nedelsiant reikia iš pagrindų keisti gyvenseną ir mitybos įpročius, nes riebalai, prieš "nusėsdami" po oda, pirmiausia storu sluoksniu padengia kraujagysles iš vidaus. Laimei, atsikišęs pilvukas lengvai "sutramdomas" dieta ir padidintu fiziniu aktyvumu.
Nuolat alkani
Kalbama, jog storuliai kenčia ne nuo persivalgymo, o nuo nuolatinio alkio. Tai tiesa. Jie valgo ne tą ir ne tiek, kad patenkintų savo individualius maistinių medžiagų poreikius. Maisto kokybės trūkumą jie mėgina pakeisti kiekybe ir tuo tik pablogina situaciją: neefektyvus virškinimas dar labiau trinka.
Viskas prasideda nuo tulžies sistemos sutrikimų. Tulžies susilaikymas tulžies pūslėje sąlygoja akmenų susidarymą, "rezervuaro" talpos nepakanka normaliam maisto suvirškinimui.
Kartais tulžies išskyrimas sutrinka dėl nervinių tulžies pūslės ir latakų raumenų spazmų. Tuomet tulžis "išmetama" priešinga kryptim - į skrandį. Žmogų vargina deginimas skrandyje, kurio nenumalšina jokie vaistai, spazminiai skausmai kepenų srityje, migreninio pobūdžio galvos skausmas. Tokia būklė iššaukia negatyvias emocijas: pyktį, sudirgimą, agresiją.
Tulžies nesuskaidyti riebalai apkarsta ir ima pūti žarnyne. Kasa, išskirdama padidintu krūviu fermentus, padeda kepenims. Nuolatinė perkrova kasą nuvargina - ji nepajėgia išskirti reikiamo kiekio fermentų. Tad virškinimo procesas dar labiau trinka. Nesuskaidyti maisto produktai organizmui tampa svetimkūniais, o tai provokuoja vidinę alergiją: atsiranda chroniškos dilgėlinės ir kitokie odos bėrimai.
"Gero žmogaus turi būti daug..." Laikydamasis šio priežodžio, geraširdis storulis negali tikėtis ilgo ir sveiko gyvenimo. Tad pasaulį vertėtų stulbinti ne figūros, o širdies šilumos, meilės, gėrio bei vidinio grožio apimtimi.
