Irena ZUBRICKIENĖ
Pirmosios grupės invalidė Marė Klimavičienė (85 m.), šviesaus proto Bagotosios kaimo (Kazlų Rūdos sen., Marijampolės apskr.) gyventoja, sako savo kailiu patirianti, kad likimas žmogui užkrauna tiek, kiek šis gali pakelti. Visą gyvenimą rūpinusis nuo vaikystės neįgalia savo dukra Angele, kuriai dabar 56-eri, prieš ketverius metus moteris pati tapo ligoniu, kuriam būtina kito asmens priežiūra ir pagalba. Ir vis tiek Marė gyvenimo nekeikia - sako privalanti gyventi kuo ilgiau, kad palaikytų draugiją iš lovos beveik neišlipančiai dukteriai.
Niekada neprarado vilties
Dvi dukras su vyru užauginusi Marė gyventi prisiminimais nelinkusi, nes praeityje buvę daug juodų dienų. Visas gyvenimo džiaugsmas Klimavičiams buvo dvi dukterys - Angelė ir ketveriais metais už ją vyresnė Dalė. Ištarusi pastarosios vardą motina iškart giliai atsidūsta - šiai tekusi nelengva dalia: jau daugiau nei ketveri metai, kai Dalė, motinai tapus invalide, yra vienintelė šeimoje, galinti pasirūpinti negalios prislėgtomis seserimi ir motina. Tačiau Dalė savo gyvenimą susikūrusi Vilkaviškio rajone, todėl jos viešnagės Bagotojoje - ne kasdien. Gal ir galėtų šios trys moterys rasti išeitį ir burtis visos draugėn, tačiau Marė sako, kad tai padaryti dar suspėsiančios - esą tik kai negalia visiškai atims iš jos galimybę judėti savomis kojomis.
- Tokia žmogaus dalia - visą gyvenimą kažko laukti, todėl ir mes taip - niekada neprarandame paskutinės vilties, kad mudvi su Angele dar galime gyventi kuo mažiau Dalei apsunkindamos ir taip nelengvą jos kasdienybę, - sakė Marė. - Daug išgyvenau skausmo, bet viltis, kad turi ateiti kiek šviesesnė diena, visada buvo gyva. Antraip žmogui teliktų lįsti gyvam į kapą.
Lemtingas krytis iš vežimėlio
Marė pasakojo, kad dukters Angelės nesveikatos šaknys siekia pirmuosius jos gyvenimo metus, kai ji, tuomet vos trijų mėnesių kūdikis, iškrito iš vežimėlio. Netrukus mergytė susirgo meningitu, vėliau medikai nustatė dar ir rachitą, ir cerebrinį paralyžių - visa tai gležną organizmą išsekino ir pakirto. Būdama devynių mėnesių Angelė nepajėgdavo nulaikyti galvelės, daug vėliau nei kiti jos bendraamžiai pradėjo sėdėti, stovėti, žingsniuoti. Tiesa, tuomet Klimavičiai neįtarė, kad ligota dukrelė bus visiškai neįgali, nes jos vaikystė ir jaunystė, anot M. Klimavičienės, vis dėlto buvo prabėgiota savomis kojomis.
Angelė kartu su visais ėjo į mokyklą, baigė aštuonias klases, sukinėjosi apie namus, o stipresnė negalia ją prislėgė po 30-mečio. Pamažu Angelė tapo lovos ligoniu. Šitaip - jau gerokai per dešimtį metų. Pagrindinis baldas prie lovos, apie kurią sukosi ligotos moters kasdienybė, buvo ir yra invalido vežimėlis. Tik jo dėka Angelę artimieji išstumdavo į lauką, o dabar štai jau metai, kai dar labiau nusilpusi patalo įkaitė visiškai nebuvusi gryname ore.
Viena kitai - paguoda
Kai prieš ketverius metus Angelės mama Marė, griuvusi ir stipriai susižalojusi kojas, pasijuto nebesusigrąžinsianti turėtos sveikatos ir tapo pirmosios grupės invalide, Klimavičių namai virto ligonių palata. Patirta kojų trauma garbaus amžiaus moteriai buvo lemtinga - nuo tada "pabudo" kūne tūnojusios negalios, prikibo ir daugybė kitų ligų: trukdančios judėti strėnos, "susidėvėję" sąnariai, blogėjantis kraujas, liūdnos nuotaikos. Nusilpusi Marė labiausiai išgyveno, kad nebegalės pagelbėti Angelei. Be dukters Dalės priežiūros ir dėmesio, moterims vis dažniau prireikdavo kaimynių pagalbos.
Paslaugiausia ir abiem ligonėms priimtiniausia kaimynė Virginija, anksčiau talkinusi ir už nuoširdžiai ištartą "ačiū", ir už simbolinį atlygį, vėliau buvo oficialiai įdarbinta neįgalių Marės ir Angelės globėja - vadinamąja Pagalbos namuose tarnybos darbuotoja. Pagal pareigas jai paskirta praleisti pas globotines aštuonias valandas per savaitę. Žinoma, moterys tų valandų neskaičiuoja ir grafikų nesudarinėja - svarbiausia, kad ligonės būtų prižiūrėtos, aptvarkytos, patenkintos. Atėjusi Virginija ne tik tvarko kambarius, plauna grindis ar apiprausia Angelę, bet ir verda, kepa, bendrauja su neįgaliomis kaimynėmis - papasakoja, kas vyksta kaime, kuo domisi ar rūpinasi vietos žmonės. Globėja pasidarbuoja ir globotinių kieme, nes pačios gyventojos lauko darbų atlikti nebeįstengia. Išeidama Virginija jau žino, ko savo globotinėms atnešti kitą dieną.
- Virginijos laukiame kaip išganymo, - atviravo Marė, - bet būtų dar geriau, kad ji galėtų ateiti kur kas dažniau. Tai susiję su užmokesčiu. Jeigu tarnyba jai daugiau mokėtų, ji pas mus pabūtų ilgiau, bet dabar gauna apie šimtą litų per mėnesį, todėl neišgyvendama ji priversta samdytis kitur.
Nors ir kaip sunku abiem ligonėms palaikyti vienai kitos dvasią, anot Marės, jos laimingos, kad yra abi, nes tyli vienatvė esą visiškai užgraužtų. Dabar viena kitai - ir rūpestis, ir paguoda. Jų didžiausia žemiška svajonė - kad namuose būtų įrengtas tualetas. Tuo žadėjusi pasirūpinti Kazlų Rūdos savivaldybė ir vietos invalidų draugijos aktyvistai.
Skurdžios valstybės veidrodis
Kaip "Akistatai" sakė Kazlų Rūdos socialinės paramos centro direktorė Renata Andriušienė, namuose neįgalius asmenis globojančių lankomosios priežiūros darbuotojų užmokestis priklauso nuo valstybės biudžeto ir nuo savivaldybės finansinių galimybių. Štai Kazlų Rūdos savivaldybėje tokių darbuotojų yra 50, o jiems skirti... penki etatai. Kiekvienam ligoniui skiriamas už 0,1 etato dirbantis pagalbininkas. Už tokį darbą ir atlygis menkas - priskaičiuojama maždaug 50 litų per mėnesį už minėtą "normą". Anot R. Andriušienės, lankomosios priežiūros darbuotojų reikėtų daugiau ir labai norėtųsi geresnio atlygio jiems, tačiau šiuo metu galimybės yra ribotos. Ponia Renata pasidžiaugė, kad vis dėlto ir už tokį atlygį dirbantys žmonės yra sąžiningi ir pasiaukoję, pildantys neįgaliųjų poreikius. Antraip esą tektų tenkintis tik kai kada randančių galimybę užeiti geraširdžių kaimynų retais vizitais.
Vlado GESAIČIO nuotr.:
- Neįgaliosios Marė Klimavičienė ir jos dukra Angelė - viena kitai ir ramstis, ir paguoda
