Priešpaskutinę praėjusių metų dieną jau galima įrašyti į Lietuvos televizijos istoriją. Dvi “ketvirtosios valdžios” - LNK ir TV3 - tarsi Achilas ir Hektoras visos Lietuvos akivaizdoje surėmė labiausiai nusmailintas savo ietis, norėdamos išsiaiškinti, kurią gi iš jų žmonės myli labiau.
Regis, jau jaučiu, kaip buriasi aplinkui kraujo ištroškusi minia. Drumsčiasi dangus, sudunda būgnai, pakyla vėliavos… Šaukliai iš tribūnų skelbia: “Vulgarumas prieš nuoširdumą!”, “Ekshibicionizmas prieš nekaltą vaikystę!”, “Jautrioji Nomeda prieš “dviratininką” Haroldą!”
Taip, taip, praėjusių metų gruodžio 30 dieną LNK išmetė bene tris mėnesius brandintą savo kozirį - “Didįjį “Baro” finalą”. TV3 tuo metu mūsų širdis tikėjosi pavergti baigiamuoju “Išsipildymo akcijos 2004” koncertu. Du gigantiški renginiai. Milžiniškos televizijos operatorių ir režisierių pajėgos. Visažistės ir scenaristai. Asistentės ir padėjėjai. Galų gale 12 apaštalaujančių barmenų prieš 6,5 tūkst. našlaičių iš visos Lietuvos vaikų namų. Regis, net nereikėtų klausti, kas nugalėjo - graikai ar trojiečiai - bet…
Rinkos tyrimų bendrovės “TNS Gallup” duomenimis, “Didysis “Baro” finalas” surinko net 655 tūkst. žiūrovų auditoriją. Savo ruožtu TV3 tą vakarą žiūrėjo net 1,5 karto mažiau žmonių - vos 454 tūkstančiai. Troja žlugo. “Baras” baigėsi. Gedėk, Lietuva.
Galbūt ir meluočiau sakydamas, kad po “Išsipildymo akcijos” jaučiuosi it užkandęs Komunijos, o pažiūrėjęs “Barą” jaučiuosi sulaužytas it 10 Dievo įsakymų. Galbūt ir man patrauklesnė galimybė patenkinti savo vujarizmą, žvelgiant pro rakto skylutę į “Baro” miegamąjį nei į pensijon besiruošiantį Andrių Mamontovą, naiviai apsimetantį Piteriu Penu.Gyvenam kaip pasakoj: kuo toliau, tuo baisiau.
Ką bepasakysi - apmaudu, bet šių metų pabaiga parodė, kad sočiai per Kalėdas prisirijusiems mūsų šalies žmonėms vis dėlto labiau patinka ganyti akis į savo iškilumais vizginančią Skaistę nei į užuojautos ašara pasidabinusią Nomedą. Galima guosti save, kad “Baras” eilinį kartą pademonstravo, jog tapti tautos juokdariu Lietuvoje labiau apsimoka nei bandyti sėti gėrio idėją. Galima teisinti save, sakyti, kad “Baras” - tai mažytis mūsų visuomenės, kuriai reikia tik duonos ir žaidimų, modelis, ir nieko čia nepakeisi. Apmaudu dėl mūsų. Dėl mūsų pačių.
“Atsiprašau, po kiek opiumas liaudžiai?” - pasakytų vienas iš nemirtingųjų “Dvylikos kėdžių” herojų. Deja, į šį klausimą tegali atsakyti tik pačios televizijos. Kai suskaičiuos pinigėlius, įplaukusius į kasą už mūsų peržiūrėtą reklamą. Kadangi už didvyrių kovą sumokame mes visi.
