Sigitas STASAITIS, Irena ZUBRICKIENĖ
Marijampolės rajono apylinkės prokuratūros pareigūnai aiškinasi netikėtai sprogusios šildymo sistemos Kazlų Rūdos miesto gyventojų Savickų ūkiniame pastate priežastis. Skaudžiausia, kad šis sprogimas nusinešė Savickų kaimyno Juozo Pupalaigio (75 m.), pakviesto laikinai prižiūrėti pastatą, gyvybę.
Sprogimo niekas negirdėjo
Egidijus Savickas neslėpė dar prieš nelaimę užsiminęs kaimynui Juozui, kai šis sutiko pasaugoti namus, naktį nešalti ūkiniame pastate - užsikurti krosnį. Pensininkas taip ir padarė. Manoma, kad pastaruoju metu ne nuolat kūrentoje ūkinio pastato šildymo sistemoje galėjo būti užšalęs kuris nors vamzdis, o susidarius per dideliam garų slėgiui, įvyko sprogimas. Jis turbūt nebuvo galingas, nes už keliasdešimties metrų esančiame name verslininkų dukra ir žentas, kaip ir artimiausieji kaimynai, nieko negirdėjo. Tik vėliau buvo aptiktas vienas išdužęs namo langas. Egidijaus Savicko teigimu, dabar jau susprogusi krosnis buvo pirkta prieš 14 metų vienoje tuometinėje Kazlų Rūdos gamykloje, ir jokių problemų dėl jos nekildavo. Ūkinį pastatą atidavus žentui, prieš pusmetį jis pakeitė šildymo sistemos vamzdžius. Prieš savaitę iki nelaimės virš krosnies buvo įrengtas karšto vandens bakas. Ar šie pertvarkymo darbai galėjo turėti įtakos nelaimei, dabar ir aiškinamasi.
Ir didikai sušąla
Išlindę iš urvų ir pradėję statytis namus žmonės daug amžių žinojo vienintelį būdą juos apšildyti - krosnimi. Taip šildant mažą namuką tai dar pusė bėdos. Būsto apšildymas tapo rimta problema žmonėms ėmus ręstis erdvesnius namus. Vienu metu kūrenti kelias krosnis - tikras vargas. Taigi turčiams - rūmų ar pilių savininkams - šalta žiema būdavo tikras košmaras net ir šiltesniuose kraštuose. Retas turistas susimąsto, kai gidas Versalyje užsimena, jog Prancūzijoje grafai ir bajorai dažniausiai mirdavo nuo plaučių uždegimo! Nors mes gyvename ne Prancūzijoje ir ne rūmuose, būsto apšildymas Lietuvoje - rimta problema, nes mūsų šalyje žiema neretai trunka pusę metų. Miestų daugiabutėse "dėžutėse" gyvenantiesiems bepigu - šiluma ateina centralizuotai vamzdžiais iš katilinės. Nors miestelėnai skundžiasi, kad moka per daug, o šilumos gauna per mažai, tačiau dėl šildymo ir malkų bei smalkių bent netenka sukti galvos. O nuosavų namų gyventojams šildymosi problemą tenka spręsti nori nenori.
Sovietmečiu daugelis nuosavų namų gyventojų laukė nesulaukė, kada į jų rajoną dujotiekiu bus atvestos gamtinės dujos. Šildytis šiuo kuru buvo pigu, švaru ir patogu. Deja, buvo. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Dašavos dujos tapo brangia importine preke, kuria šildytis gali sau leisti tik pasiturintis žmogus ar aukštas sostinės valdininkas. Namą normaliai šildant dujomis kas mėnesį teks pakloti mažiausiai 650-750 litų. Pagaliau ne į visus Lietuvos gyvenamųjų namų rajonus dujos ir atvestos. Tačiau net ir ten, kur dujotiekis yra, didesnė dalis nuosavų namų gyventojų dujomis naudojasi tik virdamiesi maistą. Žinant, kokio apverktino dydžio vidutinio lietuvio pajamos, nieko nuostabaus, kad per 90 procentų nuosavų namų mūsų šalyje apšildoma vadinamosiomis kietojo kuro krosnimis, kuriose dažniausiai pleška malkos ar net anglys. Žmonės džiaugiasi, jog mėnesį šiltai pragyvena nusipirkę pjuvenų, malkų ar durpių briketų vos už 50-100 litų. O apsukriausieji iš miško šakų parsitempia visai niekam nemokėdami. Beje, kietuoju kuru nuosavi namai gausiai šildomi ir Vakaruose. Pavyzdžiui, kai kurie Skandinavijos ūkininkai namą apkūrena... grūdais, miltais ar kukurūzais! O ko nekūrenti, jei už užaugintą derliaus perteklių valstybė sumoka gražią subsidiją?! Tačiau Lietuvoje visai kitos problemos - kodėl šildantis kietuoju kuru sistema kartais sprogsta? Ir ne taip jau retai. Lietuvoje dar nebuvo nė vienos žiemos, kad neišgirstum, jog vienur ar kitur sprogo malkomis kūrenama nuosavo namo šildymo sistema. Pasirodo, kaltas... šaltis ir pačių kūrentojų aplaidumas.
Kietuoju kuru kūrenamos nuosavo namo apšildymo sistemos konstrukcija paprasta kaip penki pirštai: virš malkelių pakuros pūpso katilas vandens, kurio šilumą siurbliukas varinėja po namo vamzdžius ir radiatorius. Šildamas vanduo plečiasi, tad šiai sistemai dar būtinas vandens plėtimosi indas. Kol nebuvo šiuolaikiškų technologijų, atviras plėtimosi indas būdavo įrengiamas aukščiausiame šildymo sistemos taške - pastogėje. Užtenka namo savininkui bent parai iš namų išvažiuoti, katilo nebekūrenti, ir vanduo šildymo sistemoje atšąla ir net užšąla.
Sprogimų pasekmės - žiaurios
Paprastai ledas sustingsta plėtimosi inde, nes jis dažniausiai būna įrengtas nešildomoje palėpėje. Neretai apledėja net dalis į radiatorius einančių vamzdžių. Grįžęs namo šeimininkas, suprantama, skuba užkurti namo šildymo sistemą. Katile vanduo ima kaisti, slėgis smarkiai kyla, o vandeniui plėstis nėra kur - plėtimosi indas (ar vamzdžiai) užšalęs. Tvarkingos sistemos savininką apie pavojų perspės slėgį rodantis manometras, pagaliau garą nuleis apsauginis vožtuvas, tačiau kur jūs matėte, kad lietuvio namuose viskas būtų tvarkinga?
22 metų Dinas S. su savo drauge Edita J. nuvažiavo į Varputėnus (Šiaulių r.) aplankyti močiutės, gyvenančios nuosavame namelyje, centralizuotai šildomame malkų krosnele. Senoji taupydavo kiekvieną lentutę, tad jos krosnelė vos rusendavo. Sužvarbęs drėgname kambaryje anūkas nutarė kaip reikiant įšildyti namą. Į pakurą mesdamas glėbius malkų vaikinas nežinojo, jog močiutės šildymo sistemos vamzdžiuose vanduo užšalęs, o katile nėra apsauginio vožtuvo. Nebuvo ir manometro. Dinui, Editai ir močiutei besišnekučiuojant virtuvėje katilas griausmingai sprogo. Laimė, jog jis buvo taip supuvęs, kad neišlakstė į gabalus, o tik pratrūko vienas šonas, ir į virtuvę smogė garų kamuolys. Atokiau stovėjusios moterys beveik nenukentėjo, o Dinas kaip reikiant apsiplikė veidą, kaklą bei rankas.
Kur kas liūdniau baigėsi šiauliečiui N., gyvenusiam Kelmės gatvėje. Pagyvenęs vyras lygiai taip pat kaitino savadarbį katilą su užšalusiu vandens plėtimosi indu. Katilas buvo savadarbis, naujas, tvirtas, sprogdamas išlakstė skeveldromis ir šiauliečiui nunešė dalį galvos. Atvykę gelbėtojai rado krauju nutaškytas sienas. Kartais katilai taip galingai sprogsta, jog išlekia langai bei durys, nukeliamas stogas ir net išvirsta sienos.
Fabrike padaroma patikimiau
Ką daryti, kad nelaimė neįvyktų? Paprasčiausia, žinoma, įsirengti fabrike gamintą kietojo kuro krosnį ir katilą. Suprasdamos rinkos poreikius Lietuvoje tokias krosneles gamina apie tuzinas įmonių ir firmelių. Kuo fabrike gaminta kietojo kuro krosnelė pranašesnė, nors truputį brangesnė, klausėme vienos stambiausios kietojo kuro krosnis gaminančios įmonės "Šiaulių tauro kalvis" technikos direktoriaus Antano Šarausko. Fabrike gaminamose kietojo kuro krosnyse įrengiami elektriniai kaitintuvai, neleidžiantys susidaryti pavojingajam kondensatui, kai pakura užgesusi. A. Šarauskas pripažįsta, jog ir "auksarankiai" kartais suvirina neblogas krosnis, tačiau tikra bėda, kad šie žmonės stokoja elementarių žinių. Pavyzdžiui, dažnai savamoksliai virintojai pagamina žmogui per didelę ar per silpną krosnį, neranda priežasties, kodėl ji rūksta, sugadina kaminą, nemoka įrengti apsauginio vožtuvo, savadarbė krosnis dažnai tarnauja keliskart trumpiau. Fabrike gaminamų krosnelių visos suvirinimo siūlės patikrinamos specialiais chemikalais, apie kuriuos nenutuokia savamoksliai, be to, katilai išbandomi slėgiu. Pasak A. Šarausko, nesvarbu, ar krosnis gaminta fabrike, ar "auksarankio", prie vandens katilo būtina įsirengti manometrą ir apsauginį vožtuvą, nes tai jau - ne prabanga, o būtinybė. Technikos direktorius žmonėms siūlė įsidėmėti, jog jau sukurti modernūs vandens plėtimosi indai. Jie įrengiami ne kur nors šaltose palėpėse, o prie pat krosnies su katilu, nes yra uždari, padaryti su specialia membrana, todėl saugūs. Svarbiausia, kad toks plėtimosi indas kainuoja 50-60 litų, o apsauginis vožtuvas - dar mažiau, tad ar verta taupyti?
Neturi pinigų - tikrink rankomis!
O ką daryti, jei žmogus, tarkim, nusipirko namuką su jau "auksarankio" įrengta nesaugia namo centrinio šildymo sistema? Žmogui reikia peržiemoti, o pinigų rekonstrukcijai nėra. A. Šarauskas tuomet pataria krosnį kaskart kurti labai atsargiai, nepatingėti pažiūrėti, ar nėra ledo vandens plėtimosi inde, apčiupinėti visus radiatorių vamzdžius, ar jie šyla, ar kur nesusidaręs pavojingas ledo kamštis. Pasak A. Šarausko, specialistai nuosavo namuko savininkui atskleistų ir daugiau paslapčių: kaip namo šildymo vamzdžiuose įsirengus 4 eigų pamaišymo vožtuvą net ir savadarbę krosnį apsaugoti nuo greito prarūdijimo, kaip išvengti kitos labai aktualios bėdos - kamino erozijos.
- Tačiau dera neužmiršti, jog "pasistengus" galima sugadinti ar susprogdinti net ir fabrikinę sistemą, be to, laiku neišvalius kamino, jame susikaupę suodžiai anksčiau ar vėliau užsidegs, - baigdamas pridūrė A. Šarauskas.
