Remigijus RAINYS
Greitojo reagavimo rinktinės "Aras" vadas vyresnysis komisaras Viktoras Grabauskas, pradėdamas pokalbį apie šios specialiosios tarnybos rūpesčius ir problemas, neslėpė, kad jį šiek tiek erzina spaudoje pasitaikančios publikacijos apie nusikaltusius žmones pridedant, kad tai buvę "Aro" pareigūnai. Anot vyresniojo komisaro, ta ankstesnė, dar 1991 metais kurta specialioji tarnyba, į kurią buvo priimami kone visi norintys raumeningi ar bent kiek šaudyti pramokę padaužos, dabar visiškai reorganizuota. Skiriamąja riba derėtų laikyti 1995 - 1996 metus, kai Vakarų specialiųjų tarnybų pavyzdžiu buvo įvestos griežtos atrankos taisyklės ir kandidatai privalo išlaikyti sunkius intelekto, psichologinius bei fizinio pasiruošimo testus. Nemažas iki tol "Aro" kuopose tarnavusių atsitiktinių "pakeleivių" būrelis atkrito, o kai kas iš jų net pritapo prie nusikalstamų struktūrų. "Aro" vyrams teko sulaikyti savo buvusį kolegą, Panevėžyje pardavinėjusį šaudmenis. Dabartiniai reikalavimai gerokai sumažino pretendentų tapti elitinio padalinio nariais skaičių. Šešiuose Vilniuje, Kaune, Alytuje, Klaipėdoje, Panevėžyje ir Šiauliuose dislokuotuose padaliniuose nuolat yra laisvų etatų, kadrų kaita, nors ir gerokai sumažėjusi, tebevyksta.
Nors į rinktinę gali įstoti ne jaunesni kaip 23 metų amžiaus (geriausiems daromos išimtys) policijos pareigūnai, išlaikę jau minėtus testus, vidutinis "Aro" pareigūno amžius - 25-30 metų. Tokio amžiaus vyrai paprastai jau būna sukūrę šeimas ir turi vaikų. Žinant, kad, tarkime, penkerių metų tarnybos policijoje stažą turintis bei dvejus metus "Are" pratarnavęs pareigūnas "į rankas" gauna 900-1000 litų atlyginimą ir neturi jokių išskirtinių socialinių garantijų, nereikia stebėtis, kad geriausius specialistus nuvilioja saugos firmos ar daug geriau finansuojamos Krašto apsaugos ministerijos struktūros, kad vyrai ieško geresnio uždarbio užsienyje. Dėl nepakankamo atlyginimo šeimose kyla konfliktai, neretai jos net išyra. Pasišventėliai, kartais net dešimt metų pratarnavę specialiajame būryje, vis dar glaudžiasi bendrabučių kambarėliuose, o visas jų turtas telpa į du lagaminus.
Pagrindinis greitojo reagavimo rinktinės uždavinys - kova su terorizmu ir ypatingai pavojingų nusikaltėlių sulaikymas. Pagrindinis dėmesys skiriamas darbui su ginklu, mat demonstruoti efektingus savigynos triukus dažniausiai nėra laiko, nes kiekviena sugaišta akimirka įgyja gyvybės kainą, o sudelsus iššauti, antros galimybės gali ir nebebūti. "Aro" vyrai, apginkluoti vokiečių gamybos automatais "Heckler and Koch", paprasčiau vadinamais MP-5, stengiasi išmokti šaudyti kuo taikliau, tačiau lėšų stygius leidžia treniruotis tik tris kartus per savaitę. Policijos departamento greitojo reagavimo rinktinei neseniai paskirta šaudykla, tačiau nėra lėšų jai įrengti, jau nekalbant apie specializuotą treniruočių bazę, nors JAV tokias turi daugelis specialiųjų tarnybų. Viktoras Grabauskas, pirmasis iš lietuvaičių 1998 metais baigęs Federalinio tyrimų biuro nacionalinę akademiją, tai gerai žino, nes pats kurį laiką dirbo instruktoriumi Tenesio valstijos specialiųjų operacijų padalinyje. Jis ir dabar kviečiamas dirbti ir net visam laikui pasilikti JAV. Amerikos pareigūnai šaudykloje treniruojasi kiekvieną dieną, o pajutę, jog reikia papildomų treniruočių, gali ateiti kada panorėję ir pleškinti į taikinius kiek tinkami. Niekas neskaičiuoja, kiek kainuoja gerai šaulio formai palaikyti iššaudyti šaudmenys, nes supranta, kad to reikia piliečių saugumui užtikrinti. Reiklus instruktorius iš Lietuvos patiko amerikiečiams. Šie ne tik jam suteikė garbės kapitono laipsnį, bet ir vis labiau domisi Lietuvos specialiosiomis tarnybomis, o JAV Valstybės departamentas periodiškai labdaros būdu vis nuperka ir atsiunčia kokios nors specialios įrangos. Skirtingai negu kitos valstybės, JAV ne atiduoda jiems jau nebereikalingas senienas, o sužinoję poreikius, stengiasi nupirkti pačius moderniausius gaminius. Štai kodėl Lietuvos "Aras" tiek pasiruošimu, tiek ekipuote ne tik neatsilieka nuo savo kolegų Europoje, bet kai kuriais aspektais juos net lenkia. FTB įkaitų išlaisvinimo padalinys kviečia bet kuriuo metu atvažiuoti grupę "Aro" specialiosios paskirties būrio vyrų, žada duoti jiems raktus nuo savo bazės ir leisti treniruotis kiek tik reikės, tačiau neatsiranda mecenato, galinčio apmokėti bent kelionę į JAV ir atgal.
"Aro" pareigūnams jau yra tekę susidurti su visomis įkaitų išlaisvinimo rūšimis: žmonių grobimu, įkaitų paėmimu, kai keliami kokie nors reikalavimai, pseudoįkaitais, kai dažniausiai psichiškai nesveiki pagrobėjai paima įkaitą ir nieko nereikalauja. Kol kas visos septynios išlaisvinimo operacijos baigėsi sėkmingai, nors ne visuomet pagrobėjai liko sveiki ir gyvi. Nors visais atvejais vyko kova be gailesčio, pareigūnai stengėsi panaudoti tik tiek jėgos, kiek reikia. Net per pratybas, kai buvo mokomasi vaduoti tariamų banko plėšikų paimtus įkaitus, kai kurie žurnalistai buvo gerokai nusivylę, kad nedaužomi stiklai ir nelaužomi baldai. "Aro" pareigūnai efektų nesivaiko, stengiasi, kad per operacijas nukentėtų kuo mažiau žmonių. Todėl jų padaliniuose savo kvalifikaciją nuolat kelia derybininkai, snaiperiai, išminuotojai, pareigūnus nuolat konsultuoja psichologas, stengdamasis, kad būtų išlaikyta nepriekaištinga tarpusavio geranoriškumo dvasia. Neseniai greitojo reagavimo rinktinės vyrams teko tramdyti su ginklu rankoje Vilniuje, Pilaitės mikrorajone, siautėjusį psichikos ligonį. Vyriškis buvo įsmukęs į Lietuvos taupomojo banko filialą Karaliaučiaus gatvėje, paleido vieną šūvį, sprukdamas nuo policininkų grasino nušausiąs kiemuose sutiktus žmones. Galop įbėgęs į vieną Pajautos gatvės namo laiptinę neblaivus ligonis ginklu ėmė grasinti pareigūnams. Į pagalbą iškviesti greitojo reagavimo rinktinės vyrai bandė užmegzti su juo derybas, tačiau šis į kalbas nesileido ir paleido tris šūvius. Pareigūnai įtarė, kad vyriškio ginklas gali būti dujinis, todėl į šūvius neatsakė, prisidengdami specialia įrangą įsiveržė į laiptinę ir įsisiautėjusį vyriškį sulaikė. Įstatymas leido panaudoti ginklą ir net nušauti ginkluotąjį, tačiau "Aro" vyrai apsiėjo be šūvių.
Pasak Viktoro Grabausko, po kiekvienos specialiųjų tarnybos operacijos pareigūnų veiksmai kruopščiai išanalizuojami, pasimokoma iš klaidų, o visa kita užmirštama, mat dviejų analogiškų situacijų nebūna ir kiekvieną kartą tenka kurti naują, originalų veiksmų planą. Vis didesne problema tampa greitojo reagavimo rinktinei primesta jai visiškai nebūdinga funkcija - valstybės saugomų liudininkų apsauga. Tokių vis daugėja ir dvidešimt keturias valandas per parą dažnai nuo buvusių kolegų nusikaltėlių liudininkus saugantys pareigūnai keliolika minučių tepailsėję turi vykti į kitą operaciją ir, nepaisydami milžiniško fizinio nuovargio bei psichologinės įtampos, valdyti nervus, kad netyčia paleistas šūvis nepadarytų nepataisomos nelaimės.
